„Išbuvus Kinijoje gana ilgą laiką, pradėjo kirbėti mintis: turiu leisti šaknis arba kažką keisti. Kadangi praleisti svetimoje šalyje viso gyvenimo nesinorėjo, beveik dešimties metų nuotykis pasibaigė, ir grįžau į Lietuvą“, – sakė Tadas Pranaitis.

Iš Kinijos, kur praleido aštuonerius metus, ne per seniausiai į Lietuvą grįžęs Tadas Pranaitis, nusprendęs giliau įsišaknyti savo gimtinėje ir apsistojęs vaikystės namuose Kretingoje, čia jau surengė ne vieną arbatos gėrimo ceremoniją.

Susidomėjimas kinų kultūra – ne atsitiktinis

„Išbuvus Kinijoje gana ilgą laiką, pradėjo kirbėti mintis: turiu leisti šaknis arba kažką keisti. Kadangi praleisti svetimoje šalyje viso gyvenimo nesinorėjo, beveik dešimties metų nuotykis pasibaigė, ir grįžau į Lietuvą. Galbūt čia ir nelabai matėsi, kaip Lietuva keitėsi, bet žvelgiant iš Kinijos perspektyvos, vis grįžtant namo kas pusmetį, kartais kas metus, matėsi labai teigiamas Lietuvos pokytis į gerąją pusę“, – T. Pranaitis džiaugėsi grįžęs namo.

Jauno vyro susidomėjimas kinų kultūra ir gyvenimu nebuvo atsitiktinis. Pirmoji į šią šalį išvyko jo jaunesnioji sesuo, kuri ten apsistojo, sukūrė šeimą. T. Pranaitis pirmą sykį atvykęs tiesiog pabūti, apsižiūrėti, užsiliko metams. Prabuvus pirmuosius metus, apšilus kojas, investavus resursus, nesinorėjo išsyk grįžti, taip, kinų vaikus mokant anglų kalbos, prabėgo ne vieneri metai.

„Kinijoje labai populiaru pradėti vaikus kuo anksčiau mokyti, jiems labai svarbi ne tik anglų kalba, bet ir kad anglų kalbos mokytojas būtų vakarietis. Taip jų vaikai ne tik mokosi išgirsti iš svečios šalies atvykusio žmogaus tartį, bet ir susipažįsta su Vakarų kultūra“, – pasakojo privačiame sektoriuje su vaikais dirbęs vyras.

Ši šalis, kurioje persipina įvairiausių politinių, kultūrinių, religinių, istorinių vingių peripetijos, vis dar turinti senąsias tradicijas, kurios kartais pamirštamos, bet vėl atkuriamos ir kuriamos. Kai kurios arbatų rūšys labai senos, gimusios prieš šimtus ar net tūkstančius metų, bet yra ir sukurtų visai neseniai, ypač suvokus, kokią didžiulę išliekamąją vertę visa tai turi.

Arbata, arbatos gyvūnas ir perteklinis kartumas

„Gera arbata yra didžiulė vertybė ir prabanga, joje susijungia vietovė, kurioje ji išaugo, oro sąlygos, surinkimo, užplikymo būdai“, – ruošdamasis arbatos degustavimo edukacijai sakė T. Pranaitis.

Prieš geriant arbatą visi indai yra pašildomi, praplaunant juos karštu vandeniu. Pirmoji arbata, kurią pasiūlė ekspertas – Lapsang souchong. Tai bene viena pirmųjų arbatų, kurios sodinukus britai pasiėmė auginti į Indiją ir tuometį Ceiloną (dabartinė Šri Lanka).

„Šiai arbatai plikyti reiktų imti apie 8 gramus, bet aš viską mėgstu daryti intuityviai. Pažįstu kolegų, kurie sveria, skaičiuoja arbatos lapelius, bet aš viską darau iš akies, pagal pajautimą. Nors tai yra juodoji arbata, kinai ją vadina raudonąja“, – pasakojo T. Pranaitis, pridūręs, kad pirmasis užpylimas yra paaukojamas arbatos gyvūnėliui, kuris kantriai laukia ir, sulaukęs pirmojo arbatos pliūpsnio ir žaismingai pro nosį leisdamas oro burbulus, nuima perteklinį kartumą.

Beje, tai nebūtinai bus gyvūnėlis, tai gali būti ir Budos, kažkokio augalo skulptūrėlė, nuo karšto vandens keičianti spalvą figūra ir panašiai.

Arbata, plikoma permatomame nedideliame inde leidžia pamatyti visą procesą, užuosti jos kvapą, išvysti spalvą. Ir išties – ši juodoji arbata tikrai sodriai raudona. Skonis stiprus, bet nėra ryškiai išreikšto kartumo, regis vos karstelėjusi, išgėrus burnoje dar kurį laiką juntamas tirštas aksominis potėpis, su kartumo dvelksmu, kuris neerzina burnos gleivinės, bet kurį laiką išlieka ant liežuvio šaknies, ties gomuriu. Antrasis šios arbatos plikinimas atneša švelnesnį poskonį ir rusvesnį atspalvį, primenantį besileidžiančios saulės žarą, kuri nuplauna pirmykštį kartumą.

„Gera arbata yra didžiulė vertybė bei prabanga, joje susijungia vietovė, kurioje ji išaugo, oro sąlygos, surinkimo, plikimo būdai“, – ruošdamasis arbatos degustavimo edukacijai sakė Tadas Pranaitis.

Daugumoje arbatų yra kofeino

„Arbatos plikymas (GongFu cha) – tai tarsi žaidimas su arbatžolėmis, vandens ir temperatūros proporcijomis. Kiek sykių ją užpilsime, priklauso nuo arbatos apdorojimo ir kokybės. Jei arbata labiau fermentuota, pavyzdžiui Pu-Erh, ją galima užpilti ir daugiau negu 10 kartų, nes tokios arbatos būna gana stipriai apdorotos, paveiktos fermentacijos, įvairių sendinimo procesų. Žaliąsias arbatas užpilti rekomenduotina mažiau kartų, bet tai irgi priklauso nuo kokybės ir plikinimo laiko. Kai kurie pliko iki minutės, aš plikau 5 sekundes“, – paatviravo kokybiškos arbatos žinovas T. Pranaitis, pridūręs į Lietuvą atsivežantis tik išskirtinių, įprastuose prekybos centruose nesutinkamų arbatos rūšių.

Nors daugumoje šių arbatų yra kofeino, tinkamai paruošus, nepiktnaudžiaujant ir geriant atitinkamu dienos metu, problemų su širdimi ar miego kokybe neturėtų kilti.

„Kinijoje esu matęs ne vieną senuką, kuris užsipliko gana stiprią žaliąją arbatą ir puodeliais geria prieš miegą. Taip pat esu susidūręs ir su jautrumu arbatai. Žmonėms, turintiems savo arbatines, ilgainiui išsivysto jautrumas ir imamas jausti stimuliuojantis kofeino poveikis. Žinoma, yra arbatų, kuriose mažiau kofeino ir jos veikia ne taip stimuliuojančiai, jas galima vartoti ir vakaro metą“, – pasakojo pašnekovas, nesiliaujantis domėtis arbatų rūšių įvairove ir naujovėmis. Grįžęs į Lietuvą ir turėdamas daugiau laisvo laiko, T. Pranaitis noriai leidžiasi į arbatos gėrimo ceremonijų edukacijas, pristatydamas žmonėms ne tik šio gėrimo tradicijas, rūšis, bet ir atverdamas arbatos lapelių grožį, skonio, aromato subtilybes.

Arbatos pasaulyje – begalė kintamųjų

Ne vienerius metus dirbęs su vaikais, pašnekovas dabar mieliau neria į suaugusiųjų pasaulį. „Visą gyvenimą dirbau su vaikais, todėl dabar norisi persiorientuoti į kažką naujo, kitoniško. Su vaikais labai smagu, bet reikia ir gana nemažai energijos. Man patiko tas darbas, jaučiausi besiformuojančioms asmenybėms duodantis kažką gero, naudingo, mačiau, kaip jie perima tai, ką jiems duodu. Man visuomet sekėsi su vaikais rasti kontaktą, bendrą kalbą, ryšį, bet iš kitos pusės žvelgiant – tikrai vaikams reikia atiduoti daug energijos. Žinoma, arbata padeda, subalansuoja mintis, atstato energiją. Dirbdamas su jais visuomet siurbčiodavau arbatą ir man visai neblogai sekdavosi bendrauti, tapti supratingesniu, kantresniu“, – pasakojo T. Pranaitis, perpratęs mąstymo intensyvumo ir impulsų kontrolės skirtumus tarp vaikų ir suaugusiųjų žmonių.

Dabar, pasinėręs į arbatos gėrimo degustacijas, pašnekovas gali tuo mėgautis valandų valandas, nepailsdamas pasakoti apie šio gėrimo kokybę, svarbą ir žavesį.

„Tai nesibaigiantis, kaskart vis kitokius pojūčius suteikiantis procesas. Arbatos plikymo pasaulyje yra begalės kintamųjų, kad ta pati arbata, paruošta kito meistro, tampa visiškai kitokia. Kiekviena arbata turi pačius įvairiausius lygius: aukštesnio, vidutinio aukštumo, labai aukšto lygio. Ta pati žaliava gali būti augusi skirtingose sąlygose ir nuo to priklausys jos skonis. Ta pati arbata, tik kitokiomis proporcijomis, ilgesne ar trumpesne plikymo trukme turės visiškai skirtingą, kartais netgi neatpažįstamą skonį. Tam įtakos visuomet turės vandens kiekis, jo temperatūra, plikymo, atvėsimo laikas, plikomo indo ir puodelio temperatūra ir begalė kitų, kartais nepastebimų dalykų“, – arbatos uždangą praskleidęs T. Pranaitis intrigavo vėl ir vėl jos ragauti, o paragavus nenustoti ja mėgautis.

• Rašyti komentarą (0)