|
|
|
Lietuvos mylėtojų Riaukų šeima
Važiuojant iš Kretingos į Raguviškius, kaimo pradžioje pakeleivius pasitinka Siksto Riaukos gatvė. Ji veda senų medžių apjuostos vienkieminės sodybos link. Tai buvęs Riaukų šeimos ūkis, apylinkės žmonių atmintyje žinomas kaip Raguviškių mokykla. Kretingos parapijos metrikų knygose Riaukų šeima minima nuo XIX a. 8 deš. Manoma, kad ji čia atsikėlė po baudžiavos panaikinimo, įsigijusi vieną vienkieminių sodybų, pastatytų plėšininėje Mišučių dvaro bendro naudojimo žemėje Būdviečių ir Raguviškių kaimų paribyje. Iš pradžių Riaukų sodyba priklausė Būdviečių kaimui, o XIX a. pab. tapo Raguviškių kaimo teritorijos dalimi. Vienas pirmųjų čia šeimininkauti ėmėsi Jono Riaukos sūnus Antanas Riauka (1814–1889), su žmona Barbora Budryte Riaukiene, sūnumi Antanu, dukterimi Barbora ir samdiniais triūsęs 46 ha dydžio ūkyje. Greta ariamos žemės, didesnėje ūkio dalyje plytėjo pievos, krūmais ir medžiais apaugusios ganyklos. Šeimos galvai mirus, ūkis paliko vieninteliam sūnui Antanui Riaukai (1852–1914), sukūrusiam šeimą su Barbora Zabityte. Naujieji sodybos šeimininkai buvo šviesūs, pažangūs, išsilavinę, inteligentiški, sumanūs ir giliai tikintys ūkininkai. Antanas Riauka 1909–1911 m. aktyviai dalyvavo kuriant Kretingos vartotojų bendrovę, tapo vienu jos steigėjų, 1911 m. buvo išrinktas valdybos nariu. Tiesa, sūnus Sikstas prisimena, kad tėvas vienu metu pamėgęs alkoholį ir įklimpęs į skolas, už kurias ūkį buvo ruošiamasi parduoti iš varžytinių, tačiau žmona Barbora sugebėjo pasiskolinti pinigų ir išmokėti visas skolas.
Barbora Zabitytė Riaukienė (1858–1936) buvo šeimos siela. Ji rūpinosi vaikų išsilavinimu ir švietimu, pratino juos prie ūkio darbų, mokė doro gyvenimo taisyklių, katalikų tikėjimo tiesų, kiekvieną šventadienį su vaikais lankė Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčią. Ji buvo praktikuojanti tretininkė (pasaulietė pranciškonė), savo pavyzdžiu paskatinusi vaikus tapti Šv. Pranciškaus III Ordino bendruomenės nariais. Paskutinius gyvenimo metus praleido Kretingoje pas dukteris. Amžinybėn išlydėta buvo dėvinti tretininkės (pasaulietės pranciškonės) abitą. Antanas ir Barbora užaugino gausią šeimyną. Apie vyriausiąjį sūnų Antaną (gim. 1880 m.) duomenų neišliko. Antrasis sūnus Domininkas (gim. 1881 m.) XX a. pr. pasuko daugelio to meto jaunų lietuvių pramintu taku – išvyko uždarbiauti į Jungtines Ameriką Valstijas, kuriose pasiliko visam likusiam gyvenimui. Trečiasis sūnus Sikstas (Sikstus; 1888–1967) nuo mažens pasižymėjo smalsumu ir polinkiu mokslui. Baigęs Kretingos liaudies mokyklą, mokėsi Palangos progimnazijoje. Šeimai trūkstant lėšų tolesniam sūnaus mokslui, baigęs progimnaziją stojo tarnauti Mikoliškių dvaro ūkvedžiu pas generolą leitenantą Liucijoną Bronišą. Tačiau tarnybą nutraukė azartiškas pomėgis šaudyti į taikinius: sykį tiek įsijautė į šią pramogą, kad nepastebėjo kaip išdaužė dvaro ponų namo bokšto langus, todėl nedelsiant buvo atleistas iš darbo.
Palangiškio gydytojo Liudo Vaineikio, su kuriuo susipažino besimokydamas progimnazijoje, materialiai ir moraliai paskatintas tęsti mokslus, išvyko į Kauną. Tretininkė motina troško sūnų matyti kunigu, todėl tėvai įdavė pirmiesiems mokslo metams pinigų tikėdamiesi, kad jis pasiruoš stoti į dvasinę seminariją. Sikstas įstojo į Kauno dvimetę komercijos mokyklą ir jau po pirmųjų mokslo metų tėvams pareiškė, kad kunigu nebūsiąs, nes įsimylėjo gražuolę geležinkeliečio, pas kurį nuomojosi kambarį, dukrą Jadvygą Ignatavičiūtę ir ją vedė. Supykusi motina pinigų tolesniems mokslams nebedavė, todėl Sikstas ėmėsi repetitoriaus darbo: mokė turtingų miestiečių vaikus ir tokiu būdu užsidirbo pinigų savo mokslui ir pragyvenimui. Mokslas sekėsi labai gerai, tačiau 1906 m. pavasarį, prieš pat egzaminus, buvo areštuotas, nes per 1905 m. revoliucinius įvykius pasisakė prieš patvaldystę. Paleistas į laisvę rankų nenuleido, prikalbėjo emigracijoje gyvenantį brolį Domininką, kad šis atsiųstų pinigų mokslui baigti ir egzaminams išlaikyti. 1907 m. buvo pašauktas į carinės Rusijos kariuomenę, tarnavo Voroneže. 1909 m. grįžo į Kauną, o 1913 m. kartu su žmona persikėlė į tėviškę. Abu įsidarbino Kretingos vartotojų bendrovėje: Sikstas – krautuvės vedėju, o žmona Jadvyga – kasininke. Sikstas netruko pasireikšti kaip sumanus prekybininkas. Jam vadovaujant bendrovės krautuvė prekiavo maisto produktais – pienu, duonos gaminiais, druska, vynu (vyną atveždavo statinėse ir į butelius išpilstydavo patys krautuvės darbuotojai), ūkinėmis prekėmis – žibalu, geležies gaminiais, trąšomis, manufaktūros ir galanterijos prekėmis. Prekyba kai kuriomis prekėmis buvo nuostolinga, bet jomis vis vien prekiauta, kad pirkėjas krautuvėje visada galėtų rasti jam reikalingą prekę ir neitų jos ieškoti pas konkurentus. Pavyzdžiui, skareles krautuvė iš tiekėjų pirko po 17, o pardavinėjo po 16 kapeikų. Pelną gaudavo iš tų prekių, kurias be tarpininkų įsigydavo didesniais kiekiais tiesiai iš gamintojų.
Sumaniai organizuota ir pelninga bendrovės krautuvės veikla buvo nepatenkinti smulkūs miesto prekybininkai, nes jiems teko mažinti kainas, ieškoti naujų būdų pirkėjui privilioti. Porą kartų nežinomi piktadariai mėgino naktimis krautuvę padegti, bet, laiku pastebėjus ugnį, didesnių nuostolių išvengta. Be to, anot paties Siksto, miesto prekybininkų vardu jam buvo siūloma nemaža pinigų suma už tai, kad jis atsisakytų krautuvės vedėjo pareigų ir išvyktų iš Kretingos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo paimtas į carinės Rusijos armiją ir paskirtas į Dono kazokų pulko šimtinę, kuri 1914 m. rudenį įsiveržė į Rytų Prūsiją. Kautynėse prie Gumbinės buvo sunkiai sužeistas į dešinę ranką ir liko vokiečių teritorijoje, slaugomas vietinių vokiečių moterų. Po penkių dienų rusams vėl užėmus Gumbinės apylinkes, sužeistasis buvo išvežtas į karo ligoninę Maskvoje, kurioje gydytojai po trijų nesėkmingų operacijų amputavo sužeistą ranką. Išgijęs trumpam parvyko į tėviškę, aplankė motiną, brolius, seseris ir žmoną su abiem vaikais. Prieš pat vokiečiams įsiveržiant į Lietuvą, 1915 m. balandį grįžo į Maskvą ieškotis civilinės tarnybos. Įsidarbino garsiajame guminės avalinės fabrike „Bogatyr“ raštinės tarnautoju. Lietuvoje likę žmona su vaikais vyro ir tėvo nesulaukė – jų gyvybes karo metais nusinešė džiova.
Maskvoje Sikstas dalyvavo lietuvių karo pabėgėlių veikloje, po 1917 m. revoliucijos aktyviai įsijungė į visuomeninį politinį gyvenimą, padėjo organizuoti Lietuvių batalioną. Jis nepritapo prie naujosios bolševikų valdžios, mitinguose pasisakė prieš Levą Trockį. 1918 m. rugsėjį grįžo į tėviškę, apsigyveno Raguviškiuose pas brolį Konstantiną. Būdamas gabus oratorius, dažnai vykdavo į Kretingą, kur dalyvavo mitinguose, ragino valsčiuje ir apskrityje steigti atkurtos Lietuvos savivaldos struktūras. Už tai okupacinės karinės vokiečių valdžios pareigūnų 1918 m. lapkričio 8 d. buvo areštuotas, apkaltintas prieš Vokietijos kaizerį nukreipta veikla ir uždarytas į kalėjimą, bet po trijų parų paleistas. Vokiečiams traukiantis, prisidėjo prie Kretingos karo komendantūros steigimo, ėjo Kretingos apskrities viršininko pavaduotojo pareigas. Įsitraukęs į Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) veiklą, tapo išrinktas LKDP Kretingos apskrities komiteto pirmininku, o LKDP centro komiteto buvo paskirtas instruktoriumi partijos skyriams visoje Žemaitijoje steigti. 1919 m. vasarą persikėlė į Kauną, įsidarbino brolių Salomonų tabako ir papirosų fabrike „Zefir“, kuriame, sovietmečiu pavadintame „Kova“, iki pat pensijos išdirbo raštinės tarnautoju. Kurdamas šeiminį gyvenimą, antrąkart vedė Vladislavą Aleknavičiūtę, Italijos (dab. Antano Mackevičiaus) gatvėje pasistatė namelį, kuriame su žmona praleido likusius gyvenimo metus. Palaikė artimus ryšius su kraštiečiu, iš Kretingos kilusiu Krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos tarnybos viršininku ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus steigėju generolu Vladu Nagevičiumi.
Toliau aktyviai dalyvavo visuomeniniame politiniame krašto gyvenime, nuo Krikščionių demokratų sąrašo IV (Telšių) rinkimų apygardoje, į kurią įėjo Kretingos, Mažeikių ir Telšių apskritys, buvo išrinktas Steigiamojo, Pirmojo ir Antrojo Seimų (1920–1926 m.) nariu. Lankydamasis Kretingoje skaitė visuomenei pranešimus apie Seimo veiklą, katalikiškų visuomeninių organizacijų ir politinių partijų organizavimo problemas. Po nesėkme pasibaigusių rinkimų į Trečiąjį Seimą, pasitraukė iš aktyvaus politinio gyvenimo. 1938 m. Sikstas ir Vladislava Riaukos finansiškai ir morališkai palaikė lietuvybės puoselėtoją Vilniaus krašte Praną Žižmarą, už antilietuviškus pasisakymus iškvietusį į dvikovą kardais ir joje nugalėjusį lenkų karininką Ježį Chom-Chomskį. Įvertindami jo poelgį, jiedu laiške rašė: „Tavo vardą su pagarba minės visi lietuviai“.
Nuo mažens būdamas uolus katalikas, Sikstas priklausė bažnytinėms organizacijoms, sekdamas motinos pavyzdžiu tapo tretininku, buvo Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios tretininkų kongregacijos vyrų sekcijos iždininkas. Kaune jam teko susipažinti ir bendrauti su vyskupu Teofiliumi Matulioniu, kurį sovietų valdžia po karo įkalino lageriuose, o nuo 1953 m. laikė invalidų namuose Mordovijoje. Sikstas Riauka 1955 m. ėmėsi žygių padėti vyskupui grįžti į Lietuvą, su žmona Vladislava pasirašė dokumentą, kuriuo apsiėmė vyskupą priimti savo namuose, išlaikyti ir gydyti, parašė ilgą ir griežtą raštą SSSR generaliniam prokurorui, prašydamas dėl konstitucijos ir žmogiškumo nutraukti seno invalido kalinimą ir leisti jam numirti Lietuvoje. Vyskupui susirūpinus, kad Siksto pastangos nepakenktų jam pačiam, šis atsakė: „Man jau nėra kaip ir bepakenkti! Mes Tamstą su lova ar su kėde į Lietuvą, jei ne gyvą, tai palaikus! Lietuvių tauta niekados neužmirš Tamstos!“ Galų gale vyskupas Teofilius Matulionis 1956 m. buvo paleistas, o Sikstas prisidėjo organizuojant jo parvykimą į gimtinę. Nemažai darbų dėl Tėvynės gerovės nuveikęs Sikstas Riauka amžinam poilsiui atgulė toli nuo tėviškės – Eigulių kapinėse Kaune. Apie metais jaunesnį Siksto brolį Feliksą duomenų nepavyko rasti. Kitas brolis Konstantinas (Kostas) (1892–1978) paveldėjo tėvų ūkį su sodyba. Sodyboje 1924 m. pastatė naują, didelį namą, kurio erdviausią patalpą užleido Raguviškių pradžios mokyklai. Tokiu būdu Riaukų sodyba virto apylinkės švietimo ir kultūros centru: greta vaikų mokymo, čia vyko vaidinimai, vakaronės, buvo organizuojami namų šeimininkių kursai, kuriuos lankė aplinkinių kaimų merginos ir ištekėjusios moterys, o jas mokė iš Kretingos atvažiuojančios kursų vadovės ir vadovai.
Be trobos, sodyboje stovėjo klėtis, kūtės (tvartas), jauja (kluonas) ir kiti ūkiniai pastatai. 1929 m. žiemą, užsidegus jaujai, ugnis grasino sunaikinti visą sodybą. Apie tai „Šv. Pranciškaus varpelis“ rašė: „Nebuvo vilties apsaugoti kitus namus nuo ugnies: visi namiškiai susiklaupė ant sniego, rankas ištiesė į dangų, balsu šaukėsi šv. Antaną į pagalbą […] Stebuklingai ugnis pasisuko į kitą šalį“. Kostas Riauka sekė tėvų pėdomis. 1919 m. buriantis Kretingoje kariams savanoriams, jis su Petrikaičių ūkininku Juozu Jurkumi pirmieji Kretingos komendantūros įgulai atvežė duonos ir kitų maisto produktų. Atkūrus Kretingos vartotojų bendrovės veiklą, buvo jos valdybos narys. Taip pat dalyvavo katalikiškų ir bažnytinių organizacijų veikloje, buvo renkamas į Kretingos valsčiaus tarybą, su viršaičiu XX a. 4 deš. atstovavo valsčiui Kretingos apskrities taryboje. Įsibėgėjus antrajai sovietų okupacijai, Kostas su žmona Eugenija (1902–1986), vaikais Algirdu ir Kostu 1948 m. buvo ištremti į Irkutsko rajoną. Tremtyje atsidūrė ir dukra Gražina, gyvenusi Kretingoje pas tetą. Iš tremties šeima buvo paleista tik po devynerių metų. Į savo namus jai grįžti nebuvo lemta, kadangi sodyba buvo nusavinta ir atiduota išaugusiai Raguviškių septynmetei mokyklai. Tik atkūrus nepriklausomybę, Riaukų ūkis, iš kurio mokykla buvusi perkelta į gyvenvietę, buvo grąžintas teisėtiems buvusių savininkų palikuoniams.
Šeštasis Antano ir Barboros Riaukų sūnus Adolfas prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui drauge su broliu Sikstu buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenės Dono kazokų pulką. Kovose dėl Gumbinės pateko į vokiečių nelaisvę ir po pusantrų metų mirė karo belaisvių stovykloje Vokietijoje. Jauniausias sūnus Alfonsas (1900–1944) padėdavo ūkininkauti namuose, o sekmadieniais su broliu Sikstu dirbo Kretingos vartotojų bendrovėje. 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kretingos ir Kauno komendantūrose, kovojo su lenkais prie Giedraičių ir Širvintų, o 1921 m. išėjo į atsargą. 1926–1931 m. tarnavo pasienio policijos 1-jo (Palangos) rajono policininku, saugojo Lietuvos–Latvijos sieną. Kaip karys savanoris gavo žemės Suktinių kaime šalia Jokūbavo, o 1932 m. buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Išėjęs iš pasienio policijos, dirbo autobusų konduktoriumi. 1935 m. buvo tarp 30-ties garbingų Kretingos muziejaus atidarymo šventės svečių, liepos 12 d. 17 val. pasirašiusių Kretingos muziejaus atidarymo aktą. Nacių okupacijos metais buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją, kurioje karo pabaigoje mirė. Vyriausioji duktė Teresė ir jaunėlė Salomėja tapo tretininkėmis, pasirinkdamos viengungišką asketišką gyvenimo būdą. Teresė (1883–1962), prisiėmusi vienuolinį Margaritos vardą, įstojo į 1920 m. Kretingoje įkurtą Šv. Pranciškaus tretininkių kongregaciją, kurios narės nutarė atsiimti iš tėviškių savo turto dalį, juo naudotis bendrai ir pasistatyti vienuolyną. Seserims pranciškonėms nesugebėjus pasistatyti vienuolyno, Šv. Pranciškaus tretininkių kongregacija 1924 m. buvo panaikinta, o seserys Klara Juraitė, Margarita Teresė Riaukaitė ir būsimoji Padvarių Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacijos vienuolyno steigėja bei vadovė Marija Augustina Ona Galdikaitė 1925 m. pradžioje išvyko mokytis į Nonenvertą (Vokietija), kurį laiką gyveno Šveicarijoje.
Jos sesuo Salomėja (1895–1969), kitaip dar vadinta Filomena, baigė Telšių suaugusiųjų gimnazijos keturias klases, penkerius metus dirbo buvusiame kunigaikščių Oginskių Girėnų dvare įkurtos vaikų prieglaudos auklėtoja. Grįžusi į Kretingą, 1932–1940 m. dirbo vartotojų bendrovės kasininke, po to – vedėja. Tarpukariu įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, tapo XV (Kretingos) rinktinės Kretingos būrio (kuopos) nare. Po karo darbavosi Kretingos medelyne. Nutarusios įsikurti Kretingoje, seserys Teresė ir Salomėja, tarpininkaujant Kaune gyvenančiam broliui Sikstui Riaukai, 1929 m. Valsčiaus (dab. V. Nagevičiaus) gatvėje iš generolo Vlado Nagevičiaus nusipirko mirusios jo motinos Marijos Magdalenos Nagevičienės namą. Vieną kambarį jos paliko generolui, kuris čia apsistodavo su žmona atvykę atostogauti. Prieš karą senąjį namą seserys nugriovė, o jo vietoje pastatė tinkuoto mūro dviejų aukštų namą, kurį po karo buvo nusavinusi valdžia. Jame 1957 m. prisiglaudė ir iš tremties grįžusi brolio Kosto Riaukos šeima. Antanas ir Barbora Riaukos turėjo dar dvi dukteris – Bronislavą ir Petronelę. Apie Bronislavos likimą duomenų neišliko. O Petronelė (1894–1918) gyveno ir darbavosi tėviškėje Raguviškiuose, sulaukusi 24-rių metų mirė nuo plaučių uždegimo. Gausią, patriotišką ir katalikišką šeimą užauginę Antanas ir Barbora Zabitytė Riaukos (Riaukai), jų duktė Petronelė ir marti Jadvyga amžinam poilsiui atgulę ilsisi Kretingos miesto I senosiose kapinėse priešais Šv. Jurgio koplyčią, duktė Teresė – II kapinėse šalia grafų Tiškevičių koplyčios, o jaunėlė duktė Salomėja bei sūnus Konstantinas su žmona Eugenija – Kretingos civilinėse kapinėse Padvariuose prie Darbėnų plento.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
