43 metus vienoje vietoje, Kretingos nuotekų valymo laboratorijoje, dirbusi Vilija Varkojienė apie darbą gali pasakoti valandų valandas.

Kretingos nuotekų valymo laboratorijoje 43-ejus metus dirbusi Vilija Varkojienė apie darbą galėtų pasakoti valandų valandas. Beje, kaip ir apie keliones, maldas Motinų vardu ir begalinį tikėjimą Kūrėju.

Pagal specialybę dirbo trumpai

Gimusi, augusi ir Kretingoje gyvenanti V. Varkojienė jaučiasi čia pažįstanti kiekvieną kampelį, žemės lopinėlį. Statybos technikume Plungėje įgijusi pramoninės ir civilinės statybos specialybę ir gavusi paskyrimą į Radviliškį jauna mergina ten išbuvo gana trumpai. Neilgai trukus, kaip jauna specialistė, buvo pakviesta sugrįžti į gimtąjį miestą, į vilnonių audinių fabriką „Laisvė“ dirbti nuotekų valymo laboratorijoje laborante. Tad nuo 1981-ųjų metų gruodžio 6 dienos Vilija Varkojienė buvo ištikima savo darbo vietai, jai atidavusi lygiai 43 metus ir du mėnesius.

„Pro mano akis praėjo visas valymo įrenginių gyvenimas, statybos, mačiau, kaip keitėsi ir tobulėjo technologijos, – pokalbiui prasidėjus pašnekovė užsiminė, kad tuometis fabrikas „Laisvė“ per parą išleisdavęs apie pusantro tūkstančio kubinių metrų vandens, buvo vienas pirmųjų Kretingoje, turėjęs oro oksidatorių, pastatytą 1977-aisiais.

Jauna moteris, priimta dirbti bandomajam laikotarpiui, per trumpą laiką turėjo išmokti ne tik atlikti tyrimus, bet ir perprasti visas laboratorijos paslaptis.

„Važiuodavau konsultuotis į Jūrinių tyrimų centrą Klaipėdoje, gilinausi į metodikas, skaičiau nemažai literatūros rusų kalba, studijavau Žaliąją knygą, kurioje buvo surašyta, kaip atlikti cheminius, naftos produktų tyrimus“, – pasakojo V. Varkojienė, po bandomojo laikotarpio likusi laboratorijoje, kurioje anuomet buvo daug neautomatizuoto, rankomis atliekamo darbo.

Pašnekovė turėdavo atlikti tyrimus, perduoti juos agentūrai, palyginti tyrimus prieš ir po išvalymų, be nuolatinių pagrindinių tyrimų dar būdavo atliekami ir kontroliniai.

Jauna moteris, priimta dirbti bandomajam laikotarpiui, per trumpą laiką turėjo išmokti ne tik atlikti tyrimus, bet ir perprasti visas laboratorijos paslaptis.

Darbas laboratorijoje daug ko išmokė

Ilgametė darbuotoja prisiminė ir 1986-aisiais metais prasidėjusias antrojo oksidatoriaus statybas ir įvykį, kuris anuomet sukėlęs nemažai streso, dabar kelia šypseną.

„Tuomečiame „Laisvės“ fabrike buvo įvykdyta metalo vagystė – vagys pavogė metalinę statinę, kurioje buvo laikoma speciali pasta rankoms plauti. Vagys tą statinę išsirideno lauk, prieš tai visą jos turinį sukratę į kanalizaciją. Rytą atėjusi į darbą iš tolo pamačiau didžiulį baltą ledkalnį, kokių kelių aukštų pastato dydžio. Muilo putų buvo tiek daug, kad net antrojo oksidatoriaus nesimatė“, – prisiminimais dalinosi V. Varkojienė.

Po 43-ejų metų nepertraukiamai išdirbto laiko vasarį užrakinusi laboratorijos duris veikli moteris nenuleido rankų ir neužvėrė širdies. „Šis darbas man buvo visas gyvenimas, man viskas tiko – ir kreives braižyti, ir mėginius imti, ir informaciją apdoroti. Su kolegomis iš oro oksidatoriaus esame išgelbėję ne vieną įkritusį šunį, paukštį“, – pasakojo V. Varkojienė.

Piligriminių kelionių atradimai

„Man labai patinka gamta, žaluma. Mėgstu stebėti gamtos kaitą, metų laikus, dabar atradau laisvę keliauti. Esu keliavusi piligriminiais takais po Izraelį, Maltą, Bosniją Hercogoviną, Prancūziją, Ispaniją, lankiusi šventųjų apsireiškimo vietas“, – gyvenimo ir laisvalaikio akimirkomis dalinosi pašnekovė, pridurdama, kad dabar ją, turinčią daugiau laiko, darbo dienomis galima sutikti ir Kretingos centre kalbančią maldas už taiką, motinas ir pasaulį be karo grėsmės.

Moteris yra giliai tikinti, jai patinka Dievo žodis, malda, jos širdis atvira tikėjimui. „Man tai duoda daug stiprybės, pilnatvės, džiaugsmo. Jei žmogus iš savo gyvenimo išmeta tikėjimą – tai kas jam belieka? Su bendramintėmis priklausau judėjimui „Motinos maldoje“. Mes meldžiamės už mūsų visų vaikus, jų tikėjimo grąžinimą, šeimos vertybes. Daug skaitau, patinka knygos apie šventųjų gyvenimą, ten atrandu ramybę. Mes esame laiminga tauta, kad gyvename laisvoje šalyje, kur nėra karo, didžiulių gamtos stichijų“, – kalbėdama Vilija Varkojienė prisipažino esanti tikra žemaitė, giliai įsišaknijusi ne tik savame mieste, bet ir darbo vietoje, šeimoje.

Su savo vyru moteris susipažino darbe, 1986-aisiais sukūrė šeimą, anuomet, kaip jauni specialistai, gavo butą Kretingoje, užaugino dukterį ir sūnų, susilaukė anūkų ir jau beveik 40 metų, palaikydami vienas kitą, kartu eina per gyvenimą.

Dvasinę kelionę iš Kretingos iki Kryžių kalno lydėjo kunigas Antanas Grabnickas.

Labai svarbus dvasinis kelias

Pajutusi piligriminių kelionių pažinimo skonį, pašnekovė joms jaučia ypatingą trauką ir norą pažinti šventų vietų pasaulį.

„Kelionėse labai traukia bazilikos, išpuošti Dievo namai. Kur nors keliauji, matai aplinkui – pliki, nuo saulės išdegę kalnai, nesimato gėlynų, beveik dykvietė, o grįžti į savo šalį – kokia graži ta mūsų Lietuva, kokia sodri, žaliuojanti, kokie medžiai, gėlynai“, – atrasti svetimus kraštus pamėgusi sakė pašnekovė, ėjusi savaitės trukmės žygį ir Lietuvoje – nuo Kretingos iki Kryžių kalno pėsčiomis.

„Šis žygis judėjimo „Motinos maldoje“ jubiliejaus proga buvo surengtas mano iniciatyva, kad padėkotume Dievui už motinystės dovaną, už vaikus. Tarp pirmosios ir antrosios pandemijos bangų, 2020-ųjų metų vasarą, šešias dienas ėjome, meldėmės, kiekviename mieste prie mūsų vis prisijungdavo mamos, visur labai šiltai priėmė žmonės, už mus meldėsi Marijos radijo klausytojai.

Atėjusios iki Kryžių kalno, ten, tarp antrosios ir trečiosios stoties, pastatėme ąžuolinį kryžių. Šią mūsų dvasinę kelionę lydėjo kunigas Antanas Grabnickas“, – prisiminimais pasidalinusi pašnekovė paatviravo esanti Telšių vyskupijos judėjimo „Motinos maldoje“ koordinatorė.

Dvasinis kelias moteriai labai svarbus, ji džiaugėsi šeimos palaikymu ir tikėjimo įskiepijimu vaikams. Dukters vedybų proga padovanojusi Bibliją pašnekovė žino, kad ši dovana nedulka lentynose, o dukters šeimoje yra skaitoma, laikomasi dvasinių vertybių, tikėjimo principų.

„Pati irgi kasdien skaitau Šventąjį raštą, liudiju Dievo žodį ir, stebėdama jo siunčiamus ženklus, žvelgiu į žmogų per meilės prizmę. Nebekaltinu kito, kad ne taip kažką daro, juk ne man spręsti apie jo kelią. Kiekvienas turime gyventi savo gyvenimą ir jį pamilti. Pats nesi Dievas, kad galėtum kitą žmogų smerkti ar teisti“,– sakė Kūrėjui kasdien už visą sukurtą pasaulio grožį, už vaikus, už motinas, už kiekvieną žmogų pasaulyje ir už pasaulį žmoguje dėkojanti V. Varkojienė.

• Rašyti komentarą (2)