Partizanų trobos vienas sumanytojų salantiškis Aurimas Rapalis buria žmones, besidominčius pokario istorija.

Kone pačiame Salantų miesto centre stūksančioje senovinėje troboje jau kelerius metus veikia partizanų atminimui skirta ekspozicija. Joje – partizanų naudoti buities daiktai, dokumentai, fotografijos. Šį, Partizanų troba pavadintą, muziejų įkūrė miško brolių istorija besidomintys ir ją rekonstruojantys bendraminčiai – pagrindinis sumanytojas yra Aurimas Rapalis, antrus metus vadovaujantis Salantų kultūros centrui.

Atkūrė autentišką trobą

Be partizanų istorijos ir rekonstrukcijos, A. Rapalis dar anksčiau sutelkė bendraminčius į nevyriausybinę organizaciją „Ceklio kuršiai“, kurios nariai domisi senovės kuršių genčių istorija, rengia stovyklas, žygius, dalyvauja senosios istorijos rekonstrukcijos festivaliuose ant Imbarės ir Kartenos piliakalnių.

Kartu su profesionaliu kariu Jonu Laurinavičiumi prieš kelerius metus jiedu sumanė pastarojo motinai vilnietei Romualdai Laurinavičienei priklausančios šimtametės jos senelio, garsaus salantiškio vaistininko Prano Mikutos trobos viename gale įkurti partizanams skirtą ekspoziciją – Partizanų trobą. Beje, šioje sodyboje dešimtmetį yra gyvenęs ir salantiškių giminaitis rašytojas Algimantas Mikuta.

„Tvarkydami trobą, palikome rąstų balkius, senoviškai – nepaslėpdami – įrengėme elektros laidus. Norėjome, kad atrodytų kuo autentiškiau – kad aplinka detalėmis ir simboliais primintų pokarį. Į ekspoziciją pirmiausia atkeliavo fotografijos, gautos iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Kretingos muziejaus, darbėniškio kraštotyrininko Stanislovo Burbos asmeninio archyvo. Tai buvo „Kardo“ rinktinės, veikusios Žemaitijoje – Kretingos, Kartenos, Darbėnų, Platelių, Salantų, Mosėdžio, Skuodo, Endriejavo, Kulių, Palangos apylinkėse – fotografijų parodos“, – pasakojo A. Rapalis.

Šimtametės žemaičių trobos viename galų įrengta partizanams skirta ekspozicija.

Nukelia į partizanų aplinką

Ekspozicijoje yra ir pačių entuziastų aptiktų radinių – granatos žiedas ir gilzės, kai „Ceklio kuršiai“ 2019-aisiais išvien su vilniečiais archeologais atliko žvalgomuosius Platelių kuopos bunkerio aplinkos tyrimus.

„Šie radiniai 1950-ųjų gruodžio 10 dieną kainavo 3 jaunų partizanų ir jų vado Igno Žabinsko-Auklėtojo gyvybes. Tie 18–19 metų jaunuoliai buvo „kieti“ – liko paskutiniai, jiems siūlė pasiduoti, bet jie ėjo iki pergalės. Toje vietoje pastatėme jiems paminklą“, – su užsidegimu jų istoriją pasakojo A. Rapalis. Tą patį jis, dėvėdamas rekonstruotą partizanų uniformą, daro ir per mokiniams vedamas edukacijas ar savanoriškas ekskursijas, kai žmonės, iš anksto susitarus, nori apžiūrėti Partizanų trobą.

Nemažai pokario partizanų laikus menančių daiktų A. Rapalis sutempė ir iš savo giminės sodybų: siuvimo mašiną „Singer“, kuria siuvo jo močiutė Janina Gelžinienė iš Notėnų – tokiomis galbūt buvo siuvamos ir uniformos partizanams. Nors į miškus, salantiškio žodžiais, šie išėjo vilkėdami tuo, ką su lietuviška atributika turėjo išsaugoję dar iš prieškario. Įdomi yra medinio kurpalio istorija: „Mano prosenelis Antanas Gelžinis buvo klumpdirbys ir batsiuvys, o kai 1949-aisiais trėmė Sibirą, senelis Justinas, lyg nujausdamas, kad ta forma jam gali praversti, pasiėmė ją į tremtį ir grįždamas parsivežė atgal. Sykį mama priminė, kad tebesimėto namie, suradau ir atnešiau čia.“

Laukia eksponatų ir tikrų istorijų

Pašnekovui iš giminės pasakojimų įstrigo ir toks faktas: kai trėmė jo senelius, prosenelė Julija, ieškodama daiktų, įbėgo į gerąją trobą ir iš įpročio nusispyrė batus. „Žmonės puoselėjo savo namus ir tikėjo gražiais dalykais. Šeima buvo labai tikinti. Jų sūnus, mano dėdė Kostas Gelžinis, metė mokyklą, kai joje vietoj Vyčio pakabino Staliną, ir netrukus išėjo į partizanus. Žuvo 1951-aisiais prie Gintališkės, būdamas 24-erių. Jis matė, kaip, ištrėmus tėvus, sovietai griauna jų namus, bet nepaleido nė vieno šūvio. Pagalvoju, kaip tokiu dramatišku atveju būčiau pasielgęs aš pats?“ – pasvarstė salantiškis.

A. Rapalis sakė, kad į Partizanų trobą, skirtą jaunimo edukacijai, pokalbiams užeina įvairių įsitikinimų ir pažiūrų žmonės, domisi, pasakoja visokias istorijas, prisiminimus. „Mes jų – tikrų, nepagražintų – ir laukiame. Vienas sako – partizanai atėmė duoną, bet čia, manau, tik – smulkmena, lyginant su gerokai baisesniais įvykiais. Man įdomi visokia istorija: nei aš teisiu, nei pateisinu, į partizanus tiesiog žiūriu kaip į žmones. Juk partizanai dažniausiai buvo jauni maksimalistai, jų siekis – laisvė, ir dėl jos jie ėjo ligi galo. Taip, kaip mokėjo ir galėjo“, – įsitikinęs pašnekovas.

Aurimas Rapalis (antras iš kairės) – tarp įvairaus amžiaus partizanų rekonstruktorių.

Masinė kapavietė turi būti atverta

Sužinoję, kad salantiškiai renka partizanų daiktus, pokario eksponatus, sakė A. Rapalis, jiems pradėjo skambinti žmonės, dažnai – anonimiškai: taip muziejuje atsirado iš Beržoro atgabenti spausdinimo mašinėlė ir dėklas žiūronams. Bendradarbiaujant su kitais rekonstruktoriais, atkeliavo šapirografas – tekstų dauginimo aparatas, fotožirklės, pistoleto dėklas, kitokie daiktai. O viena moteris iš Klaipėdos atvežė milo atraižą – ši pabuvojusi bunkeryje, jos tėvo buvo išsaugota ir lageryje.

Socialiniuose tinkluose įsteigus portalą „Partizanų troba“, suplaukia daug ir įvairios informacijos: „Dalijamės partizanų istorijomis, keičiamės fotografijomis. Tai mūsų krašto žmonėms padeda labiau pažinti laisvės kovų istoriją“, – kalbėjo entuziastas.

Taip pat jie bendrauja, keičiasi informacija su partizanų palikuonimis ir jų artimais žmonėmis. „Atidengiant atkurtą Žibininkų kaimo bunkerį ir informacinę lentą, kurią parengėme ir pagaminome su bičiuliu Arvydu Gurkšniu, susipažinome su „Kardo“ rinktinės partizano Kazio Kriaučiūno, slapyvardžiu Mindaugas, seserimi Viktorija Bružiene iš Palangos ir perdavėme jai brolio, įsiamžinusio su kovotojo uniforma, nuotraukas.

Artimiausiuose A. Rapalio planuose: skatinant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kreiptis į Kretingos rajono savivaldybę, kad būtų atidengti ir identifikuoti Žvainių kaime palaidotų keliasdešimties partizanų palaikai. Manoma, kad tarp jų yra ir vieno „Kardo“ rinktinės įkūrėjų ir vadų Kazimiero Kontrimo-Montės palaikai.

---

„1947-ųjų gegužė. Notėnų bažnyčioje vyksta pamaldos. Į jas netikėtai įžengia 15 ginkluotų partizanų, deda ginklus į šoną, išsitraukia rožančius, maldaknyges ir su visais meldžiasi. Po pamaldų miško broliai surengia kaime vakaronę su trankia muzika ir šokiais, į kuriuos pakviečia jaunimą ne tik iš Notėnų, bet ir – Salantų, Platelių, Mosėdžio, o sutemus dingsta iš kaimo. Saugumas tai suuodžia tik kitądien“, – tai vienas šokiruojančių vaizdų Notėnuose, kuriuos patys atkartoja ir filmuoja kuršių ir partizanų istorija, rekonstrukcija besidomintys „Ceklio kuršiai“.

• Rašyti komentarą (1)