Besidomėdama įvairiais mokslininkų patvirtintais šaltiniais Irena Urinavičienė sužinojo daugybę sveikatinančių gintaro savybių.

Žemėtvarkos ir geodezijos inžinierė Irena Urinavičienė, pagal specialybę dirbusi dvejus metus, ištekėjusi ir susilaukusi trijų vaikų, visa savo esybe nėrė į gintaro gelmes. Tai nebuvo nauja sfera šeimai – moters vyras vienoje įmonių jau dirbo su gintaru – jį šlifavo, gręžė, apdirbdavo. Jurga BRAUKYLIENĖ Pomėgis gintarui – nuo vaikystės Kretingoje gimusi ir augusi I. Urinavičienė mano, kad subtilų polinkį į estetinį grožio suvokimą paveldėjo iš motinos, o darbštumą, užsispyrimą ir mokėjimą siekti užsibrėžto tikslo – iš tėvo. „Mano mama bet kokioje lūšnelėje sugebėtų sukurti jaukumą, o tėtis, gebantis sumeistrauti viską, ką sugalvoja, buvo ir yra tikras meistras. Jis gražiai piešia, turi meninį polinkį, jo rankose atgyja akmuo, prakalba geležis ar medis“, – užaugusi grožį puoselėjančioje šeimoje pašnekovė tiki, kad genais tėvai Gražina ir Petras Galdikai jai perdavė ne tik grožio sampratą, bet ir didžiulę atsakomybę savo veiklai.

„Pomėgį gintarui nešiojuosi nuo pat vaikystės, nuo pačios gražiausios pasakos apie Jūratę ir jos gintarinius rūmus, nuo Eglės Žalčių karalienės, kurią įsivaizduoju pasipuošusią gintaro karoliais. Visos vaikystės vasaros pralėkdavo prie jūros, Šventojoje, kur, eidama pajūriu į vaikišką saują vis rinkdavau mažyčius gintarėlius. Iki šiol esu išsaugojusi tuomet surinktus Baltijos jūros dovanotus trupinėlius – tai mano talismanas. Nors kartu su vyru gintaro versle sukamės daugybę metų – tų mano surinktų mažų gabalėlių niekada neliečiu, jie man šventi“, – magišką trauką šiam iš sakų susiformavusiam akmeniui mėgino paaiškinti pašnekovė.

Verslo pradžia nebuvo sunki

Nors Kretingoje ir Palangoje gintaro meistrų buvo ir yra apstu, o prasimušti naujokams gana sunku, Urinavičių šeima puikiai išlaikė verslo pradžiamokslį ir iki šiol sėkmingai nardo gintarinėje jūroje. „Kadangi vyras jau dirbo su gintaru, mes nebuvome tie, kurie viską pradėjo nuo nulio. Mums buvo daug lengviau, nes vyras buvo tikrai geras ir geidžiamas meistras, turintis pojūtį ir įgimtą trauką gintarui. Tad darbo mums netrūko“, – pasakojo I. Urinavičienė, verslo pradžioje kurdavusi papuošalų eskizus ir atlikdavusi dalį administracinio-vadybinio darbo.

Apie dvidešimt metų besisukdama iš pat pradžių gintaro papuošalų gamybos ir prekybos procesuose, Irena į visa tai palaipsniui įtraukė ir kūrybą. „Vaikams gimus ėmiau labiau domėtis sveikata, sveika gyvensena, natūralesniais produktais. Visų pirma, ką pačiai besilaukiant valgyti, kuo praustis, kokias kremais tepti, paskui – gimus vaikams: kuo juos prausti, kaip prižiūrėti jautrią naujagimio odą. Taip į mano gyvenimą atėjo muilo gamyba, vėliau kremų ir kosmetikos gaminimas, dar vėliau – natūralios sojų vaško žvakės, gintaro arbata“, – atviravo pašnekovė.

Atneša naujų idėjų

Kiekviena polėkio banga kūrėjai atneša naujų impulsų, idėjų, atveria dar neatrastų gintaro gelmių lobyną. „Muilą gaminu jau apie septyniolika metų, žvakes – maždaug šešerius. Žvakės į gyvenimą atėjo taip pat natūraliai – žinojau, kad pramoninės žvakės gaminamos iš parafino, kuris yra naftos produktų atlieka. Kai mes tokias žvakes deginame, jos sudega iki pat galo, nieko nebelieka, o viskas gi pasklinda mūsų namų aplinkoje ir mes vis tą turinį sukvėpuojame. Taip pat ir tų žvakių dagtys, papildomi sintetiniai kvapai – viskas susideda ir palaipsniui sukelia alergijas, kvėpavimo takų ligas, įvairius kitus negalavimus“, – įsitikinusi I. Urinavičienė, pradėjusi gaminti žvakes iš natūralaus vaško, meniškai papuošdama jas gintaro inkliuzais.

„Kiekviena polėkio banga atneša naujų impulsų, idėjų bei atveria dar neatrastų gintaro gelmių lobyną“, – sakė septyniolika metų muilą ir apie šešerius metus žvakes gaminanti Irena Urinavičienė.

Baltijos jūros gintaro unikalumas

Kadangi gintaras kūrėjai artimas, ji domisi viskuo, kas su juo susiję. Besidomėdama įvairiais, mokslininkų patvirtintais šaltiniais, ji sužinojo apie daugybę jo sveikatinančių savybių. „Gintaras – mineralas, prieš milijonus metų yra susiformavęs iš spygliuočių sakų. Jo pasaulyje yra nemažai, bet tik Baltijos jūros gintaras yra ypač unikalus, tinkantis ne tik papuošalų gamybai, bet ir sveikatai, grožiui. Tik šis gintaras turi tokios stebuklingos medžiagos, kaip gintaro rūgštis, kuri labai plačiai gali būti naudojama sveikatai stiprinti. Viena labiausiai žinomų šios rūgšties savybių – tai sugebėjimas organizme geriau pasisavinti, aprūpinti ir išnešioti deguonį, atsinaujinti ląstelėms“, – informacija dalinosi pašnekovė, pridūrusi, kad gintaro rūgšties tabletės yra skiriamos alpinistams, profesionaliems sportininkams, kad padidinti jų organizmo pajėgumą.

Anot I. Urinavičienės, grožio pramonėje taip pat yra naudojama gintaro rūgštis. Gintaras detoksikuoja, dezinfekuoja, ramina, padeda atsinaujinti ląstelėms.

„Gintarą, kaip sutraukiančią, dezinfekuojančią priemonę, naudoju gamindama muilą. Jį gaminu šaltuoju būdu iš aliejaus ir šarmo, su įvairiais natūraliais priedais, vaistažolėmis, gintaro milteliais, eteriniais aliejais“, – kalbėjo moteris.

Pavykęs bandymas – distiliuotas gintaras

„Žoliauju – renku Lietuvoje augančius augalus, juos distiliuoju ir gaminu hidrolatą. Taip pat iš jų gaminu arbatą, eterinius aliejus, vaistažoles naudoju ir muilo gamyboje. Pernai pirmą sykį man pavyko distiliuoti ir gintarą“, – pavykusiu bandymu pasidžiaugė pašnekovė, prieš kelerius metus alembiką – distiliavimo aparatą – pirkusi būtent gintarui distiliuoti.

Iš kitų hidrolatą gaminančių žmonių girdėjusi, kad gintarą distiliuoti yra be galo sudėtinga, kad niekam nėra pavykę tai padaryti, pašnekovė nenuleido rankų. Ji išmėgino pačius įvairiausius vaistažolių distiliavimo būdus, ir kaupdama, rinkdama informaciją, artėjo prie gintaro hidrolato gamybos. „Dabar jau turiu hidrolatą, kvepiantį tikru gintaru. Kai pirmą sykį jį pagaminau, leidau jam subręsti, pastovėti ir niekam nieko nesakiusi, daviau šeimos nariams įvertinti mano darbo rezultatą, paklausiau, kuo kvepia. Iš pradžių sūnus sutriko, bet paskui nustebęs pasakė: kvepia gintaru, – džiaugėsi pašnekovė, pristačiusi dar vieną savo gamybos produktą – gintaro arbatą. – Tai gana smulkūs gintaro gabaliukai, pageidautina – nenušlifuoti, nenublizginti, su žieve, nes pati didžiausia gintaro rūgšties koncentracija yra būtent žievėje. Kuo didesnis sąlytis su vandeniu – tuo didesnė galimybė gintaro rūgščiai patekti į vandenį.“

Tiltas iš praeities į dabartį

Pasak pašnekovės, gintaras visada buvo, yra ir bus su mumis, nes mes su juo tiesiogiai susiję – tai yra vienas lengviausiai atpažįstamų ir pasiekiamų dalykų mūsų tapatybei, sveikatai, grožiui.

„Kartais mes tikime žvaigždėmis, stebime planetų išsidėstymą, skaičiuojame, kas pagal gimimo datą mums lemta, bet nepastebime to, kas visai šalia: kurioje vietoje esame gimę, kaip tą vietą suformavo protėviai, laikas, kokia mūsų tikroji tapatybė, fiziniai, išoriniai bruožai, būdas, pasaulėžiūra, vertybės. Tikiu, kad tai, kas gyvena, auga ar randama šioje vietoje – mums, čia gyvenantiems, labiausiai ir tinka. Gintaras – unikali, turtinga ir vertinga medžiaga, turinti begalinę duotybę mums suteikti galios, stiprybės. Tai – ne tik tiltas iš praeities į dabartį ir ateitį, bet ir mūsų krašto unikalumas sustabdytoje akimirkoje. Tai – simbolis istorijos, sveikatos, grožio ir žmonijos“, – sakė kūrėja, svajojanti, kad mūsų krašto žmonės didžiuotųsi savo šalimi, tradicijomis ir šaknimis.

• Rašyti komentarą (2)