![]() |
![]() |
|
Siuvinėtuose darbuose – nuo tautinių raštų iki Gustavo Klimto paveikslų
Kretingiškė 42-jų Jolanta Kontrimaitė-Biuso – itin plataus spektro rankdarbių meistrė: ji kuria papuošalus įvairia technika, mezga karoliukais dekoruotas riešines. O kryželiu siuvinėti Jolantos darbai tiesiog atima žadą: juose smulkiai, tarsi audiniuose, atkartoti tautiniai raštai, ir toks kruopštumas atvedė ligi to, kad ji išdrįso išsiuvinėti garsių menininkų paveikslus. Paviliojo viduramžių puošybos technika „Rankdarbiai mūsų šeimoje – ilgametė tradicija: mezgė, nėrė, siuvinėjo abi mano amžinatilsį močiutės Janina ir Birutė, taip pat mano mama Ramunė. Jos pačios ir raštus kūrė. Nuo paauglystės ir aš išbandžiau tai, ką darė jos, o prieš kokį dešimtmetį susidomėjau karoliukų vėrimu, iš paskos – ir mano mama. Dabar jau esame kuriantis tandemas“, – kalbėjo Jolanta. Jųdviejų darbus galima išvysti rajono parodose, įvairiose mugėse. Kūrėja siekia įgyti tautinio paveldo sertifikatą. Jas abi su mama Ramune Kontrimiene itin paviliojo sutažo technika – kuomet iš specialių juostelių, šias susiuvus ir sudygsniavus su karoliukais, įmantriai išraitomi įvairiausi papuošalai, perteikiantys subtilaus grožio pojūtį. Taip juodvi kuria vėrinius, sages, auskarus, žaislus Kalėdų eglėms. Ši technika atkeliavusi iš viduramžių Prancūzijos: Europos didikų drabužiai būdavo dekoruojami tokiomis prašmatniomis sutažo juostelėmis. Būtent sutažo technika iš šilko juostelių, derindama su kitais subtiliais priedais – karoliukais, kristalais, Jolanta pati susikūrė ir prie vestuvinės suknelės derantį vėrinį. Baublių bibliotekoje pastaruosius dvejus metus dirbanti, o ligi tol – Baublių mokykloje-daugiafunkciame centre mokytojavusi Jolanta rankdarbių kūrimu dalijasi ir su kolegėmis, veda įvairiais edukacijas šio kaimo moterims.
Ypatinga šachmatų lenta J. Kontrimaitė-Biuso dar mezga riešines, dekoruoja jas karoliukais. Tačiau, atviravo kūrėja, dabar pagrindinis jos pomėgis – siuvinėti kryželiu. „Esu išbandžiusi ir vadinamąjį juodąjį siuvinėjimą: tai – įdomus siuvinėjimo būdas, naudotas taip pat viduramžiais, juo dekoruodavo audinius ir iš jų siūdavo rūbus“ – kalbėjo ji, jau tiek įgudusi siuvinėti, kad ryžosi į drobes perkelti ir savo pamėgto dailininko Gustavo Klimto paveikslus. Siuvinėjimas jauną moterį tiek įtraukė, kad ji ėmėsi siuvinėti tautinius raštus, kurie įrėminti primena auksarankių išaustas drobes. Prieš kelerius metus skirtingais langelių raštais, papuoštais aukso siūlu, ji išsiuvinėjo šachmatų lentą. „Nuvežiau šį darbą parduoti į mugę Klaipėdoje, iš pradžių niekas nepirko, tačiau atkreipė dėmesį uostamiesčio žurnalistai. Kai parodė per televiziją, žmonės kitądien specialiai atėjo pasižiūrėti į tą šachmatų lentą. Kitąkart ją nupirko vilniečiai, sakė – įsirėminsią ir žaisią ant šios nuostabaus grožio lentos“, – juokaudama kalbėjo kūrėja. Siuvinėti, ji atviravo, labiau įnikusi prieš keletą metų – tuomet dirbo Kalniškių pagrindinėje mokykloje: atvykdavo labai anksti rytą autobusu ir laukdama, kol prasidės pamokos, siuvinėdavo. O dabar jau nebegalinti sustoti: siuvinėja, vos radusi laisvą minutę, ar vakarais, kai sūnus užmiega. Fotografijos italą atvedė į Kretingą Pagal specialybę J. Kontrimaitė-Biuso yra sociologė antropologė, baigusi magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete. Buvo panirusi ir į doktorantūros studijas, tačiau gyvenimo aplinkybės neleido jų užbaigti dėl tam tikrų aplinkybių – susirgo, o vėliau mirė ją kuravęs profesorius Alfonsas Motuzas, be to, ir pati sukūrė šeimą. Jos vyras 46-erių Mauricijus yra italas. „Mūsų pažinties istorija yra tokia: vienu metu buvau įnikusi į fotografiją, vedžiau internetinį dienoraštį, kuriame publikuodavau įdomiausius kadrus iš kelionių. Taip mane pastebėjo Mauricijus, parašydavo komentarus. Kaip tik tuo metu ruošiausi keliauti į Romą, – nors taip ir neiškeliavau, – Maricijus sako: o, aš gyvenu Romoje, atvažiuok, aprodysiu amžinąjį miestą. Bet kadangi nebeiškeliavau į Romą, jis pats atvyko į Vilnių. Kai pasiūlė draugauti, sakiau – nieko nebus, mus skiria 2 tūkst. kilometrų. Tuomet jis pats atvyko ir apsigyveno Kaune, o ilgainiui – abu įsikūrėme Kretingoje“, – pasakojo Jolanta. Mauricijus dabar užsiima pedagogine veikla – moko italų ir anglų kalbų ir dirba gidu – lydi italų grupes po Baltijos šalis.
Po pasaulį siunčia atvirlaiškius Be rankdarbių Jolanta dar turi vieną įdomų pomėgį: ji siunčia po pasaulį atvirlaiškius vadinamuoju „postcrossing-u“. Tai – kryžminis siuntimas: internete užsiregistravus, gaunami adresai, ir kiek atvirlaiškių išsiunčiama, tiek pat jų iš skirtingų žmonių gaunama atgal. „Labai įdomu, kai parašo skirtingų tautybių žmonės. Rašo tiek, kiek telpa atvirlaiškyje: pasakoja apie save, papročius, tai, kas jiems aktualu, paieško įdomesnių pašto ženklų. Pasaulio daugiau iš to gal ir nepažinsi, tačiau tai suteikia labai gerą emociją: atidarai pašto dėžutę, ir kaskart nustembi, gauni ranka rašytą žinutę iš kito pasaulio krašto. Tai – ir savotiška terapija“, – kalbėjo J. Kontrimaitė-Biuso, prisipažinusi, kad dabar, pabrangus pašto paslaugoms, atvirlaiškius ji besiunčianti retokai. Paklausta, kokios įsimintiniausios gautos žinutės, ji nedvejojo atsakyti: „Vienas lietuvis pabuvojo Pietų Sudane, bet, kadangi ten nėra pašto, negalėjo išsiųsti atvirlaiškių. Tuomet prisipirko ištapytų skiaučių, ir, grįžęs į Lietuvą, priklijavo ant jų pašto ženklus. Taip jis papasakojo apie gentį, kuri išgyvena ganydama karves, geria šviežia kraują. Kitas atvirlaiškis atkeliavo iš Ispanijos, labai įdomus jo pašto ženklas – su priklijuotu miniatiūriniu krepšinio tinklu“. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, viena mergina iš Austrijos aprašė, kaip vyko prie sienos parsivežti giminaičių pabėgėlių. „Tikra dilema tuomet tapo – siųsti ar nesiųsti atvirlaiškių į Rusiją, man neteko bendrauti su karą palaikančiais žmonėmis, tačiau kiti lietuviai sulaukdavo tokių žinučių. O šiaip žmonės rašo tai, kas jiems aktualu“, – kalbėjo pašnekovė. Ji patikino, kad „postcrossing-as“ nėra naujas dalykas. Per 3-jus metus ji surinko per 350 atvirlaiškių, nors ji žino lietuvių, kurie jų sukaupę po 10 ir daugiau tūkstančių.
|