![]() |
![]() |
|
Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje: ne viskas taip, kaip tikėtasi
Ekologinis ūkininkavimas – tai žemės ūkio metodas, kuriame maisto produktai gaminami naudojant natūralias medžiagas ir procesus. Tai reiškia, kad reikia atsisakyti sintetinių pesticidų ir trąšų, vietoje jų naudoti natūralų mėšlą, taikyti sėjomainos principus. Taip pat naudoti negenetiškai modifikuotas sėklas, o gyvulius ganyklose šerti ekologiškais pašarais. Kiekvienas ekologinis ūkis privalo turėti sertifikatą, patvirtinantį, kad jis atitinka ekologinio ūkininkavimo reikalavimus. Ekologinis ūkininkavimas mums svarbus, nes turime sveikesnį maistą: ekologiniai produktai turi daugiau maistinių medžiagų ir mažiau kenksmingų chemikalų. Taip pat ekologinis ūkininkavimas padeda išsaugoti dirvožemį, vandenį ir biologinę įvairovę. Ekologiniuose ūkiuose gyvūnai yra laikomi geresnėmis sąlygomis. Akivaizdu, kad ekologinis ūkininkavimas prisideda prie ilgalaikio žemės ūkio tvarumo. Lietuvoje ekologinis ūkininkavimas sparčiai plėtojamas. Vis daugiau ūkininkų renkasi šį metodą, o vartotojai vis labiau domisi ekologiškais produktais. Vyriausybė taip pat skatina ekologinį ūkininkavimą, teikdama paramą ūkininkams. Iššūkiai ir perspektyvos Nepaisant teigiamų pokyčių, ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje susiduria su tam tikrais iššūkiais. Pirma, ekologiniai produktai dažnai būna brangesni nei tradiciniai. Antra – rinkos dydis. Nors rinka auga, ji vis dar nėra pakankamai didelė, kad patenkintų visų vartotojų poreikius. Trečia – biurokratijos niuansai: sertifikavimo procesas gali būti sudėtingas ir brangus. Nepaisant šių iššūkių, ekologinio ūkininkavimo perspektyvos Lietuvoje yra labai geros. Vis daugiau vartotojų renkasi sveikesnį ir tvaresnį gyvenimo būdą, o tai skatina ūkininkus plėtoti ekologinį ūkininkavimą. Kas nori daugiau sužinoti apie ekologinį ūkininkavimą, gali apsilankyti Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos svetainėje, taip pat ieškoti informacijos apie ekologinius ūkius savo regionuose. Lietuvos ekologinio ūkininkavimo fiasko Lietuvos siekis iki 2027 metų ekologinės gamybos plotus padidinti iki 13 proc. atrodo sunkiai įgyvendinamas, dabar tokių plotų yra 8,6 proc. 2023 m. išryškėjo priešinga tendencija – ekologinių ūkių dirbami plotai sumažėjo, o ekologiškos produkcijos vartojimas nedidėja taip, kaip norėtų jos gamintojams. Pernai situacija kiek pagerėjo, tačiau pasiekti užsibrėžtą ir Briuselio patvirtintą rodiklį neturi vilčių nei patys gamintojai, nei valdžios atstovai. Panašios problemos ir kitose ES šalyse. Lietuva yra suplanavusi, kad iki 2027-ųjų ekologiniam ūkininkavimui bus naudojama iki 13 proc., o iki 2030-ųjų – 15 proc. deklaruoto ploto. Tačiau realybė toli gražu ne tokia sklandi, kaip teoriniai užmojai. Žemės ūkio ministras dr. Ignas Hofmanas yra pripažinęs, kad dėl ekologinės gamybos plėtros yra nemažai iššūkių. Bet, anot jo, panašių problemų turi ir kitos ES šalys ir gali nepasiekti planuoto rodiklio. Todėl tie siekiai gali būti peržiūrėti ir, galbūt, nebus taikomos ES sankcijos, bet apie tai dar anksti kalbėti. Lietuvoje vietoj plėtros jau pirmaisiais Strateginio plano (SP) įgyvendinimo metais fiksuotas susitraukimas. Buvo pateikiama įvairių duomenų, kiek tas plotas sumažėjo. 2004-aisiais, kai įstojome į Europos Sąjungą (ES), buvo sertifikuota beveik 43 tūkst. ha ekologiškai dirbamos žemės. Būta ir kilimų, ir nuosmukių. Per tuos du dešimtmečius būta įvairių periodų. Kartą ekologinės gamybos plotų augimo kreivė šoktelėjo aukštyn ar stovėjo vietoje. Priežastys įvairios. Kaip ir visuose versluose, įtakos turi pasaulinės problemos – karai, ekonominės krizės, pandemija. Daug lemia ES parama, nes ekologinėje gamyboje negautas pajamas dėl mažesnio ekologiško derliaus padengia išmokos, taip pat patirtas papildomas išlaidas, nutartus turėti ekologinį ūkį. 2024 m. pabaigos duomenimis, sertifikatą, patvirtinantį ES reikalavimus atitinkančią ekologinę gamybą, turėjo 3132 veiklos vykdytojai. Didžioji ir pagrindinė jų dalis užsiima augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos auginimu, per tris šimtus – produktų tvarkymu (paruošimu, pardavimu), šiek tiek yra sertifikuojančiųjų bitininkystės, žuvininkystės, laukinės augalijos rinkimo veiklas. Kai kurie sertifikuoja ne vieną, o kelias veiklas. Kasmet po truputį, tačiau stabiliai, daugėja verslininkų, sertifikuojančių ekologišką viešąjį maitinimą. 2024 m. išduota 13 ekologiško viešojo maitinimo sertifikatų. Didesnio augimo šuolio tikimasi Žemės ūkio ministerijai patvirtinus numatytą viešojo maitinimo ekologiškumo ženklų sertifikavimo ir kontrolės išlaidų kompensavimo tvarką ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.
Išgyvena sudėtingą laikotarpį Kaip bebūtų, ekologinės gamybos atstovai didelio optimizmo neturi. Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) atstovai viešai yra ne kartą pareiškę, kad užsibrėžta plėtra nebus pasiekta. Jaučia, kad galbūt ir valdžia žiūrės, kaip tą kriterijų sumažinti. Situacija dviprasmiška: jeigu anksčiau Lietuva džiaugėsi, kad ES dokumentuose yra siekis iki 2030 m. ekologinės gamybos plotus ES išplėsti iki 25 proc., dabar tas tikslas lyg ir nublanko. O Lietuvoje ekologijai ir nebuvo didelio palaikymo. Įsivaizduojama, kad ekologiškai ūkininkaujantieji yra lyg nusiteikę gauti lengvus pinigus. Tas skeptiškumas atsiradęs nežinia iš kur, bet jaučiamas gal ne iš eilinių piliečių, bet labiau iš valdžios institucijų. Ekologiškai ūkininkaujantieji mano, kad reikia tinkama kryptimi išjudinti viešuosius pirkimus. Taip pat mano, kad reikia pasimokyti iš kitų šalių, ypač iš Danijos. Šioje šalyje gerai išvystyta ekologiška rinka, viešajame sektoriuje ekologiškų produktų naudojama apie 90 proc. ir prekyboje jų parduodama daug. Tai realiai didelė rinkos dalis. Pastebėta, kai atsiranda masto ekonomija, ekologinė prekė atpinga. Aišku, Danija tai pasiekė ne per vienerius metus, bet pagerėjimas įvyko per visuomeninį sektorių. Stengdamasi gerinti situaciją Lietuvoje, Žemės ūkio ministerija patobulino ekologinio ūkininkavimo paramos sistemą ir apie 15–16 proc. padidino ekologines išmokas. Taip pat įtvirtintas palankesnis išmokų mokėjimo principas – plotas, viršijantis 300 ha, remiamas 85 proc., kai 2023 metais plotas, viršijantis 200 ha, buvo remiamas 70 proc. Ilgą laiką ekologinis žemės ūkis nebuvo vertinamas kaip perspektyvus tradicinio žemės ūkio veiklos pasirinkimas. Tam trukdė nebaigta žemės reforma, neteikiama pirmumo teisė nuomotis valstybinę žemę ekologiškai ūkininkaujančiam ūkininkui, per didelis atotrūkis tarp keliamų reikalavimų ekologiškai ūkininkaujantiems Lietuvoje. Taip pat neparengtas ekologinių ūkių produkcijos perdirbimo ūkyje įstatymas. Šiais metais jau turime pokyčių šių trikdžių sąraše. Pažiūrėsime, kokios bus ekologinio ūkininkavimo perspektyvos besibaigiant šiems metams.
Ingrida ORŽEKAUSKIENĖ
„Mūsų žodis“
|