![]() |
![]() |
|
Pergale vis mažiau tiki net Kyjivo teatrų žiūrovai
„Kaip toliau gyventi, kai po daugybės bendražygių žūčių pati jautiesi pusiau mirusi?“ – klausė spektaklio herojė Nadia, po šių žodžių užsidedanti apsauginį kombinezoną, šalmą ir išeinanti į minų lauką. Lesės Ukrainkos vardo teatre Kyjive spektaklis „Atsargiai, mina“ trunka vos 45 minutes, tačiau emocijos jame įkaista tiek, kad dalis žiūrovų apsiašaroja. Ne vien tik dėl puikiai išminuotoją Nadią vaidinančios Irinos Bučko-Doroševskos, bet ir dėl asmeninių išgyvenimų. Mat užkalbinti žiūrovai prisipažino, jog fronte kovoja giminaičiai, bendradarbiai ar mokslo draugai, ir dalis jau yra žuvę. Apie pjesę nieko nebuvau skaitęs, tačiau po vaidinimo pakalbinęs vienintelę jo aktorę, sužinojau, kad Irina turi tolimų giminaičių Lietuvoje, o pjesę sukūrė bendram Ukrainos ir Lietuvos gatvės teatrų festivaliui. Po puikaus įvertinimo festivalyje nusprendė vaidinimą rodyti teatre ir pelnė Gynybos ministerijos kasmetinį Bogdano Chmelnickio vardo prizą už patriotizmo skatinimą. Visa tai sužinojau po spektaklio, o šis dėmesį prikaustė nuo pirmų minučių, ir buvo lydimas tylaus gretimai sėdinčios moters kūkčiojimo. Kai po spektaklio kaimynės paklausiau, kuo vaidinimas ją taip sukrėtė, ši pasakė, kad prieš du mėnesius mobilizavo į frontą sutuoktinį, todėl išgyvendama dėl jo likimo į pasakojimus apie fronto baisumus ėmė reaguoti labai jautriai. Tai pasakiusi kaimynė atsisakė ilgesnio pokalbio, fotografuotis ir atsisveikino. Nesutiko fotografuotis ir dvi kitos apsiašarojusios moteriškės. Tačiau jos ir dar keli žiūrovai aktorei įteikė saldainių, o ši dėkojo apsilankiusiems ir prašė prisidėti prie skraidyklių kariams pirkimo, pervedant lėšų į scenoje nurodytą sąskaitą.
Paklausus, ar žiūrovai visada verkia per vaidinimą, aktorė kiek sumišo, bet prisipažino, kad po spektaklio priėję šnektelti žmonės neretai būna apsiašaroję. „Aš šį vaidinimą irgi labai išgyvenu, man tai tarsi Bachmute žuvusio brolio Olego įamžinimas. Jam buvo tik 34-eri“, – išsidavė Irina. Aktorė papasakojo, kad fronte sunkiai buvo sužeistas ir kovoti nebegali jos tėvas, tačiau į mūšius eina dėdė ir daugybė teatro darbuotojų ar jų šeimų narių, tiek aktorių, tiek pagalbinių. Fronte žuvo ne tik brolis, bet ir dėdė, mamos brolis. Pjesė buvo sukurta pagal tikrą jaunos šokėjos, vardu Nadia, karo metu atsisakiusios vykti į išsvajotą festivalį, bet tapusios išminuotoja, istoriją. „Rašytoja pjesės pabaigoje sugalvojo Nadią „pražudyti“. Gal taip pjesės poveikis būtų dar didesnis, bet mudu su režisieriumi nusprendėme, kad aplinkui ir taip per daug skausmo, tad palikome heroję gyvą“, – išdavė Irina.
Pjesės herojės Nadios tėvas po skyrybų persikėlė gyventi į Krymą, o ten jį vaikystėje aplankiusi mergaitė Krymą ėmė įsivaizduoti kaip svajonių žemę, kuri dėl okupacijos tapo nepasiekiama. Per karą Nadia ne tik prarado ryšį su tėvu, bet išsiskyrė ir su jai svetimu tapusiu sužadėtiniu. Tačiau psichinę jos būseną labiausiai slegia naktiniai košmarai ir apmąstymai – kodėl žuvo visi bendražygiai išminuotojai, o ji vis dar gyva. Papildomai slegia ir tai, kad dėl sunkumų negali pasiguosti telefonu skambinančiai mamai, turi jai meluoti, kad dirba medike, o ne išminuotoja, mat bijo, kad mamos širdis teisybės neatlaikytų. „Mane dažnai kamuoja toks pat klausimas ir sapnuoju panašius košmarus“, – prisipažino po spektaklio aktorei padėkoti priėjęs karys vardu Andrejus.
Vaikinas pasisakė su okupantais kovojęs šešerius metus, tačiau po sunkių sužeidimų neseniai buvo demobilizuotas. Paklaustas, ar tiki pergale, Andrejus pasakė, kad yra karys ir privalo ja tikėti. O su juo buvusi mergina man tyliai sušnibždėjo: „Didesnes viltis deda į Donaldo Trampo taikos planą, nes žinios iš fronto prastos, o girdėdami apie nesėkmes vyrai slepiasi nuo mobilizacijos.“ Ne visi pašnekovai teatre ir gatvėje taip kalbėjo, tačiau abejojančiųjų pergale ir okupuotų teritorijų atsikovojimu yra akivaizdžiai pagausėję. Tai paliudijo ir prieš kelias dienas Kyjivo sociologinių apklausų įmonės „Demokratinės Iniciatyvos“ atliktas tyrimas, paliudijęs, kad 47 proc. ukrainiečių pritartų stojimui į NATO atsisakant Rusijos okupuotų teritorijų. Tam nepritartų 31 proc., nors prieš metus nepritariančiųjų buvo dauguma. Pjesę „Atsargiai, minas“ žiūrėjau gruodį, o kadangi šv. Kalėdų išvakarėse spektaklius Kyjive ar Lvive lankiau ir prieš metus, ir prieš dvejus, galiu palyginti žiūrovų nuotaikas tada ir dabar. Pamenu žmonių džiaugsmą, kai 2022 metų antroje pusėje Lvivo valdžia leido atnaujinti teatrų veiklą. Nors taupumo sumetimais salės buvo nekūrenamos ir žiūrovams teko sėdėti su paltais ir pirštinėmis, tačiau žiūrovų nuotaikos buvo pakilios.
Mat per rudenį prasidėjusį kontrpuolimą armija sparčiai vežėsi pirmyn ir atsiėmė beveik visą Charkivo regioną. Kai 2022-ųjų lapkričio viduryje pavyko išvaduoti priešo labai ginamą Chersoną, praeivių veiduose prašvito šypsenos. Nemaža dalis šnekintų žiūrovų tada prognozavo, kad 2023 metais karas pasibaigs pergale ir visų okupuotų teritorijų išlaisvinimu, o kai kurie planavo kitus – 2024-uosius – metus švęsti atkovotame Kryme.
2022 metų gruodį Charkivo regione net teko dalyvauti Šv. Mikalojaus sutiktuvių šventėje vaikams, surengtoje vos 25 km nuo Rusijos sienos esančių Cirkūnų gyvenvietėje. Nors karo pradžioje Cirkūnuose buvo sugriauta daugiau kaip pusė pastatų, o iš kaimo pabėgo dauguma gyventojų, jo vadovai buvo įsitikinę netolima pergale ir kvietė žmones grįžti gimtinėn. Tačiau 2023-ieji atnešė kitokią – skaudesnę – realybę, ir praeivių veiduose vėl ėmė nykti šypsenos. Maskva kažkokiu būdu sužinojo apie ukrainiečių ruošiamą naują kontrpuolimą, ir, susprogdinusi Kachovkos užtvanką, sužlugdė šiuos planus. Be to, okupantai gerokai sustiprino savo puolimą, ir užėmė devynis metus ukrainiečių sėkmingai gintą Bachmutą, kelias kitas strategines vietoves. Dėl pagausėjusių apšaudymų Cirkūnų kaime 2023 m. buvo atšaukta suplanuota šv. Mikalojaus sutiktuvių šventė, o dalis čia sugrįžusių gyventojų vėl ryžosi bėgti. Panašios liūdnos nuotaikos vyravo ir Kyjivo teatruose, o sostinės gatvėse vis daugiau matyti neįgaliais tapusių karių. Šis gruodis Kyjive buvo pats liūdniausias. Ukrainos sostinė prarado ikitolinį saugumo jausmą, kurį buvo suteikusi amerikietiška priešraketinė „Patriot“ sistema. Rusų konstruktoriai prikūrė naujų raketų ir skraidyklių, be to, jų ėmė leisti tokią gausybę, kad gynėjai nebeįstengia visų nutrenkti, o ir numuštų liekanos uždega butus, mašinas, daug ką pražudo. Sostinė ir toliau lieka saugesnė už pafrontės Chersoną, Charkivą ar Sumus, tačiau ramybė Kyjive tapo trapi.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Kyjivo Ukrainoje
|