Įsegti sidabro žvaigždę kunigui misionieriui Hermanui Šulcui Šv. Lozoriaus sąjungos atstovai patikėjo Seimo narei Daivai Petkevičienei.

Praėjusį savaitgalį Žalgirio seniūnijos Kėkštų kaime, kur gyvenimo saulėlydį leidžia ilgus metus misijose Ruandoje dirbęs 85-erių kunigas salezietis Hermanas Šulcas, apsilankė prie Jungtinių Tautų Organizacijos veikiančios tarptautinės Šv. Lozoriaus sąjungos Lietuvoje delegacija ir kunigui už viso jo gyvenimo nuopelnus įteikė garbingą apdovanojimą Didįjį garbės sidabro medalį – aštuonkampę sidabrinę žvaigždę.

Apdovanojimą skyrė Austrijoje

Delegaciją šiltai priėmė pats kunigas H. Šulcas ir jam talkinantis brolis iš Italijos Pjeras Karlas Manzo, Lietuvoje gyvenantis 9-tus metus. Sidabro žvaigždę kunigui, o taip pat kitus apdovanojimus savo brolijos nariams įteikdamas Šv. Lozoriaus sąjungos Lietuvoje generolas Giedrius Petružis akcentavo, kad taip atsidėkojama žmonėms už jų nuveiktus itin svarbius humanitarinius, labdaros ir socialinius darbus.

Šv. Lozoriaus sąjunga apdovanojimus įprastai įteikia Klaipėdos universiteto erdvėse, tačiau, anot G. Petružio, šįkart buvo padaryta išimtis, atsižvelgiant į kunigo garbingą amžių. Į ceremoniją taip pat atvyko Šv. Lozoriaus sąjungos Lietuvoje atstovai Michailas Andrijanovas, Viktoras Sedleckij, beje, anksčiau žinomas iš TV laidos „Patruliai“, Viktoras Charlaškinas, Antanas Barakauskas, Alfredas Ramšas bei klaipėdiečių išrinktos Seimo narės Lina Šukytė-Korsakė ir Daiva Petkevičienė.

„Kunigo Hermano Šulco kandidatūra apdovanojimui buvo atrinkta Austrijoje, kur yra mūsų sąjungos būstinė, aš esu atstovas Baltijos šalims, tad man didelė garbė įteikti jį vienam Lietuvos didžiavyrių, kuris iš skurdo, nevilties ir bado išgelbėjo bei viltį suteikė tūkstančiams žmonių“, – kalbėjo G. Petružis.

Gelbėjo vaikus iš laukinės savanos

Mūsų kraštietis kunigas misionierius H. Šulcas daugiau kaip 40 metų dirbo Ruandoje Afrikoje, ten jis įkūrė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per tarpusavio genčių karus ar mirę iš bado. Nesyk matęs, kaip žudomi jo globojami vaikai, naikinama sodyba, ir pats vos per plauką išsigelbėjęs nuo mirties, prieš 17-a metų „Pajūrio naujienoms“ kunigas pasakė: „Kur daugiausiai iškentėjai, ten labiausiai ir traukia.“ Toks buvo jo atsakymas, paklausus, ar per tiek laiko nepavargo būti misionieriumi mirtimi dejuojančioje Afrikos šalyje.

„Mano vaikai surinkti išsislapstę po savaną. Jie savo akimis regėjo, kaip buvo žudomi jų tėvai, todėl šiandien negaliu jų palikti. Esu jiems tarytum tėvas ir motina“, – tuomet atvirai kalbėjo kunigas H.Šulcas.

Misijų į Ruandą H. Šulcas išvyko 1978 metais. Įsikūrė Umudugudu kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės Kigalio. Vien eiti kunigo pareigas – ne šio žmogaus būdui. Kunigas pradėjo telkti apie save našlaičius: Jaunimo sodyboje apgyvendino ir mokė juos gyvenimo įgūdžių, amatų. Sodyboje savo reikmėms augino gyvulius, daržoves ir mokė vaikus ne tik žemdirbystės, bet ir amatų. Tam kunigas į Afriką buvo pasikvietęs savo motiną Elzę.

Vienu metu sodyboje gyveno iki 700 našlaičių. Kunigas juos išmokslino, o pačius gabiausius išleido ir į aukštąjį mokslą.

Tačiau 1994 m. Ruandos žemė nusidažė krauju: kilus karui tarp dviejų pagrindinių tautybių – hutų ir tutsių – buvo išžudyta didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais buvo išskersti vaikai, kuriuos H. Šulcas nepriklausomybės pradžioje buvo atsivežęs į ir Kretingą. Pats kunigas liko gyvas vien dėl to, kad užpuolimo metu buvo už savo sodybos ribų. Nuo mirties jį išgelbėjo Raudonojo Kryžiaus organizacijos žmonės.

Į pagerbimo ceremoniją atvykę tarptautinės Šv. Lozoriaus sąjungos Lietuvoje atstovai, tarp jų priekyje pirmas iš kairės – Giedrius Petružis, trečias – apdovanojimą pelnęs kunigas Hermanas Šulcas.

Važinėjo po pasaulį – rinko labdarą

Aprimus žudynėms, kunigas vėl ėmėsi atkurti sodybą: rinko iš savanų išbadėjusius vaikus, kurie, regėję savo tėvų žūtį, savaną ir laukinių žvėrių kaimynystę pasirinko savo namais.

H. Šulco iniciatyva Ruandoje buvo įkurta gimnazija su bendrabučiu, kurią, jis tikino, šiuo metu lanko 600 moksleivių iš aplink Kigalį esančių vietovių. Joje dirba dvi pedagogės ir iš Lietuvos. Gimnazijos vaikus globoja įvairių pasaulio šalių žmonės iš Vokietijos, Lietuvos, Italijos, skirdami materialinę paramą.

Kunigo veikla neapsiribojo vien sodybos puoselėjimu Afrikoje: jis važinėjo po pasaulį, rinkdamas aukas, kad pagelbėtų ir kitiems Ruandos žmonėms. Per didįjį pilietinį karą sudegė už 3 km esančios parapijos bažnyčios stogas. Kunigas atkūrė bažnyčią, nes pats buvo prisidėjęs ir ją statant.

H. Šulcas važinėjo po kaimus: apsigyvendavo juose, kad geriau pažintų vietinius žmones. Dalijo vaistus, švirkštus, buities reikmenis. „Ligi šiol turiu geradarių būrį, netgi organizacijas, kurios remia ne tik mano vaikus, bet ir teikia paramą Afrikos žmonėms“, – tvirtino H. Šulcas, tuo tikslu anksčiau daug keliaudavęs po Vokietiją, Italiją, Australiją, Kanadą.

Sugrįžęs į Ruandą, jis kone kas kartą susirgdavęs maliarija. Šia liga sakė sirgęs apie 100 kartų.

Kelis sykius per metus kunigas apsilankydavo ir Lietuvoje, dažniausiai apsistodavo savo gimtinėje Kėkštų kaime.

Poliglotas, Garbės pilietis

Po Lietuvos nepriklausomybės Kėkštų kaime atgavęs senelių žemę – apie 60 ha – H. Šulcas čia įkūrė dar vieną Jaunimo sodybą, į kurią savaitgaliais suvažiuodavo vaikai iš socialinės rizikos šeimų bei Klaipėdos sąvartyno. Pastaruoju metu čia apsigyvenus kunigui, dažniausiai rengiamos rekolekcijos, įvairūs krikščioniški mokymai, vyksta stovyklos, kuriose dalyvauja ir kunigas.

Dvigubą – Vokietijos ir Lietuvos – pilietybę turintis kunigas savo tėvyne, be Ruandos, laiko ir šias šalis. Mat likimas po karo jį, dar vaiką, kartu su motina ir broliu nubloškė į Vokietiją. H. Šulco tėvas, pagal tautybę vokietis, žuvo pakeliui į Vakarus. Iš Abakų, Kartenos valsčiaus, kilusi motina Elzė Hermaną leido mokytis į lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją. Vėliau jis mokslus tęsė Italijos lietuvių seleziečių gimnazijoje. Po gimnazijos studijavo teologiją, filosofiją, pedagogiką. Į kunigus H.Šulcas buvo įšventintas 1968 m., dirbo misijose Brazilijoje.

Gyvenimas įvairiose pasaulio šalyse lėmė tai, kad H. Šulcas, įsiliedamas į tų šalių tautų gyvenimą, išmoko ir jų kalbas. Kunigas laisvai kalba devyniomis kalbomis: vokiečių, lietuvių, italų, anglų, portugalų, prancūzų, lotynų, graikų ir pagrindine afrikiečių kalba – bantu.

Hermano motina Elzė Šulc savo gyvenimo pabaigoje grįžo į Lietuvą. Būdama 91-erių, iškeliavo anapus, palaidota Kartenos kapinėse.

Už pasiaukojančią veiklą Ruandoje ir Kėkštų sodyboje 2007 m. H. Šulcui Kretingos rajono savivaldybė suteikė Kretingos rajono Garbės piliečio vardą.

Šv. Lozoriaus sąjunga – ekumeninė paramilitarinė organizacija

Apsilankymo pas kunigą H. Šulcą proga Šv. Lozoriaus sąjungos atstovai papasakojo ir apie savo organizacijos veiklą: tai – visame pasaulyje veikianti paramilitarinė organizacija, kuriai būdinga karinė struktūra tam, kad operatyviai teiktų humanitarinę pagalbą po sunkių stichinių nelaimių, didelių avarijų, šelpiant varguolius, organizuojanti paramą Ukrainai. Tuo tikslu Klaipėdoje yra įsikūręs ir VšĮ fondas „Veik“, juos remia ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Šv. Lozoriaus sąjunga yra ekumeninė – vienijanti visų tikėjimų krikščionis, veikianti savanorystės principu. Ši organizacija yra gimininga Maltos ordino pagalbos tarnybai. Pasaulyje yra per 23 tūkst. jos narių, pagrindinė būstinė yra Austrijoje. Tarptautinė Šv. Lozoriaus sąjunga Jungtinių Tautų Organizacijoje turi patariamąjį balsą ir gali išreikšti savo nuomonę socialiniais klausimais.

G. Petružis sakė įstojęs į šią organizaciją prieš 11 metų, konferencijoje Karaliaučiuje susitikęs iš Austrijos atvykusį kanonų teisės ir teologijos mokslų daktarą Reinholdą Knittel, kuris jį, tuomet dirbusį Klaipėdos laivininkų mokyklos direktoriumi, ir paskatino suburti organizaciją Lietuvoje – per vasarą išsyk pavyko suburti 20 žmonių komandą. Šiuo metu Lietuvoje korpusų veikla išplėtota 7 miestuose, yra per 100 šios sąjungos narių.

• Rašyti komentarą (0)