Pirmasis bendruomenės pirmininkas Antanas Dubinskas (kairėje) ir dabartinis bendruomenės vadovas Leonas Jazbutis.

Šiemet, lapkričio 23-iąją Grūšlaukės kaimo bendruomenė švęs dvidešimties metų sukaktį. Pasidalinti nuveiktais darbais, bendruomenės kūrimosi istorija noriai sutiko pirmasis jos pirmininkas Antanas Dubinskas ir dabartinis bendruomenės vadovas Leonas Jazbutis.

Nelengva bendruomenės kūrimo pradžia

Pirmasis Grūšlaukės bendruomenės pirmininkas Antanas Dubinskas, nugrimzdęs į prisiminimus, papasakojo apie pirmuosius žingsnius, kurie buvo kupini ir ryžto, ir baimės, ir begalinio užsispyrimo. „Iki bendruomenės oficialaus įkūrimo, įregistravimo vargome kone metus. Paskutinįsyk sugriuvus žemės ūkio bendrovei, vieni krypo darbuotis žemės ūkio sferoje, kiti išvažiavo dirbti į aplinkinius miestelius, didmiesčius. Tapo nyku, tylu, bet vis iškildavo kažkokių klausimų, situacijų, tad su įvairiais patarimais ar pagalba atvažiuodavo tuometis Darbėnų seniūnijos seniūnas Edmundas Stalmokas, kuris ir pasiūlė įkurti bendruomenę, kad būtų lengviau ir paprasčiau spręsti įvairius klausimus“, – pasakojo A. Dubinskas, prisiminęs, kad tuo metu kaimo bendruomenės jau buvo įsikūrusios Imbarėje ir Lazdininkuose. Taip pasėjus bendruomenės įkūrimo sėklą, į Grūšlaukę, vieno renginio proga buvo pakviesta Imbarės bendruomenės pirmininkė Bronė Buivydienė, kuri ir papasakojo apie bendruomenės naudą, kultūrinio gyvenimo pagyvėjimą, paprastesnius aktualių klausimų sprendimus, rimtesnį valdžios žvilgsnį. Tuo metu buvo susirinkę apie 50 vietinių gyventojų, kuriems ši idėja pasirodė priimtina. Kadangi darbo reikalais A. Dubinskas vis važinėjosi į Klaipėdą, jam kaimo gyventojai ir pasiūlė imtis bendruomenės įregistravimo ir pirmininko pareigų. Tai nebuvo taip paprasta – reikėjo įstatų, registruotų narių skaičiaus, jų parašų, užtruko visos dokumentacijos tikrinimas, tvirtinimas, registravimas, spaudo padarymas, banko sąskaitos atidarymas. Taip praėjo metai.

Gimsta tradicija – „Griūšių šventė“

Bet ir pati pradžia nebuvo lengva, dauguma vietinių į naujos bendruomenės kūrimąsi žvelgė nepatikliai, vieni kraipė galvas, prie smilkinio sukiodami pirštą, kitą rėžė tiesiai: ką, ir vėl „kolchozą“ kuriat. Bet po truputį ėmė rastis tie, kurie išdrįso prisijungti. Taip prie bendruomenės ištakų stojo apie 80 narių. Buvo išrinkta taryba, revizijos komisija, iždininkas, sekretorė, surinktas nario mokestis, bendruomenės kolektyvas ėmė rengti išvykas į Klaipėdą, į koncertus ar renginius. Dalis pinigų buvo iš nario mokesčio, autobusą skirdavo rajono Savivaldybė. Bet norėjosi kažko išskirtinio, savo, kad užgimtų tradicija tai paminėti kasmet.

„Pas mus vyksta tradiciniai Šv. Mato atlaidai, todėl pradėjome galvoti, kokią čia šventę surengus kartu su jais. Taip gimė “Griūšių šventė“, per kurią skverelyje kasmet pasodiname po kriaušę,“ – prisiminimais dalinosi A. Dubinskas.

Užgavėnių šventė Grūšlaukėje yra įtraukta į rajono nematerialųjį kultūros paveldą.

Atgijo buvusi apleista bažnyčia

Pirmasis rimtas bendruomenei tekęs darbas buvo sutvarkyti tuščią buvusį bažnyčios pastatą ir įrengti ten šarvojimo salę. „Kai pastatė naują bažnyčią, senoji nebeteko savo funkcijos – elektra išjungta, kanalizacijos nėra, tiesiog keturios sienos ir viskas pūna. O norint įrengti salę šarvojimui juk visko reikia, tiesiog atvėręs duris juk nepaguldysi mirusiojo. Pastatas priklausė katalikų bažnyčiai, reikėjo kreiptis į Telšių vyskupą. Tuo metu Telšių vyskupijai vadovavo vyskupas, jau dabar amžiną atilsį Jonas Algimantas Boruta, kuris pastato perleisti bendruomenei kategoriškai nesutiko, bet tarsi ir neprieštaravo, kad pastatas būtų tvarkomas. Grįžęs į Grūšlaukę ir persakęs vyskupo žodžius bendruomenės nariams bei tuomečiui klebonui Antanui Bunkui, kuris irgi dabar jau išėjęs anapilin, gavau palaikymą. Jis tuomet pasakė, kad, jei aš sugebėsiu iš parapijiečių surinkti aukų šarvojimo salei įrengti – reikia daryti“, – pasakojo pirmasis bendruomenės pirmininkas A. Dubinskas, apsiėmęs šios misijos ir surinkęs tais laikas 23 tūkst. litų.

Idėja, kad čia bus įrengti laidojimo namai, buvo plačiai paskelbta, ir žmonės aukojo. Ir ne tik grūšlaukiškiai, bet ir aplinkinių kaimelių gyventojai. Žinoma, buvo ir piktų, negatyvių komentarų, bet jie nesugriovė kilnaus tikslo. Surinkus aukas, buvo kreiptasi į rajono Savivaldybę ir tuo metu jai vadovavęs meras Valerijonas Kubilius sutiko padėti: buvo įjungta elektra, įrengta kanalizacija, sutvarkyti kambariukai, vidus iškaltas lentelėmis. Pasklidus žiniai, kad čia bus laidojimo namai, vėl kilo pasipriešinimas, kad girdėsis muzika, bus judėjimas, aplinkiniai žmonės negalės miegoti ir t. t. Taip pat paaiškėjo, kad, norint atidaryti laidojimo namus, reikia begalės leidimų, ventiliacijos, tam tikrų atstumų ir taip toliau. Todėl sutvarkytą senąją bažnyčią buvo nuspręsta pavadinti Parapijos namais. Kadangi Parapijos namuose galima rengti ir vakarones, ir susitikimus, ir netgi šarvoti žmogų, ir tam nereikia tokių griežtų reikalavimų. Vienas lemtingas žodis, pavadinime pakeitęs statusą, nepakeitė esmės.

Bendruomenės veikla niekada neblėso

Užregistravus Parapijos namus, kilo klausimas, ar tikrai bus norinčių čia šarvoti artimą žmogų, mat tuo metu žmonės vis dar tradiciškai savo artimąjį šarvodavo namuose. Bet užteko tik pašarvoti patį pirmąjį – reikalai pajudėjo, ir per metus tuose Parapijos namus būdavo pašarvota apie 30 žmonių. Taip pat ten savo darbus yra eksponavęs tautodailininkas skulptorius grūšlaukiškis Adolfas Andriejus Viluckis. Kažkada buvo suorganizuota puokščių paroda, vykdavo mokyklos renginiai. Įrengus Parapijos namus, pati bendruomenė tarsi atgijo, suaktyvėjo. „Griūšių šventė“ per Šv. Mato atlaidus rugsėjo pabaigoje tapo tradicija, žmonės ją pamėgo. Joninės, o ypač Užgavėnės – tai irgi labai didelė dalis bendruomenės tradicijų. Išbuvęs beveik dvi kadencijas bendruomenės pirmininko pareigose Antanas Dubinskas vairą perdavė neilgai pirmininkavusiam Jonui Paulikui, paskui vairą perėmė Nijolė Jonutienė, po jos Artūras Toliušis, kuris savo vietą užleido dabartiniam, antrą kadenciją pirmininkaujančiam Leonui Jazbučiui.

Vyksta parko tvarkymo darbai.

Arši kova dėl akmeninės kapinių tvoros

Buvo metas, kai Grūšlaukei prireikė labai stipraus bendruomenės palaikymo, kuomet aukščiau sėdintieji nusprendė išgriauti akmeninę kapinių tvorą ir vietoje jos kapines apjuosti tinklu. Taip, vietomis akmenys buvo ištrupėję, reikėjo sutvirtinimo. Tuo metu bendruomenei vadovavo Jonas Paulikas, jo pavaduotuoju buvo Antanas Dubinskas, kurie atstovėti norimos nugriauti tvoros kartu nuvyko į Kretingos rajono administraciją, kur grūšlaukiškius buvo mėginta įtikinti, kad daug pigiau yra tvorą nugriauti, kapines apjuosti tinkline tvora negu griūvančią restauruoti. O tam jau net buvo skirta gana nemenka pinigų suma. Pirmojo susitikimo metu įtikinti valdžios atstovus išsaugoti kultūrinį paveldą – akmeninę tvorą – bendruomenės nariams nepavyko. Tad buvo pasitelkta sunkioji artilerija – Kretingos garbės pilietis, skulptorius Adolfas Andriejus Viluckis, seniūnas Edmundas Stalmokas, tuometis bendruomenės pirmininkas, pavaduotojas, dabartinis pirmininkas Leonas Jazbutis, patys aktyviausi nariai – į antrąjį susitikimą atvyko bene 8 žmonės. Antrą sykį mėginant įrodyti, kad tvorą reikia griauti, skulptorius A.A. Viluckis pasakė: „Mano tėvas su vežimu ir arkliais iš Grūšlaukės laukų suvežė šituos akmenis, savo rankomis sustatė tą tvorą. Dabar keliems akmenims nugriuvus, jūs keliate tokį aliarmą?“ Po šių žodžių vis dėlto buvo nuspręsta leisti bendruomenei tvorą restauruoti patiems. Seniūno E. Stalmoko iniciatyva buvo suorganizuotos kelios žvyro mašinos, pasitelkti žmonės iš Darbo biržos, ir per vasarą tvora buvo atstatyta. Taip pat bendruomenės rūpesčiu buvo sutvarkytos ir kapinės, jų teritorija, imtasi iniciatyvos sutvarkyti parką.

Bendruomenė – tai gyvenimas, kupinas pilnatvės

Paklausus, koks turėtų būti bendruomenės pirmininkas, pirmasis suskubo atsakyti Leonas Jazbutis: „Pirmininkas turi būti labai ramių nervų, nes apie save visko išgirsta. Vienam tas netinka, kitam tas nepadaryta. Bendruomenės pirmininkas labai turi sirgti už savo kaimą, už savo gyvenvietę, neskaičiuoti tam nei savo laiko, negailėti jėgų.“

Šventės, išvykos, renginiai – tai pati gražiausia bendruomenės gyvenimo dalis, į kurią tikrai noriai įsitraukia gyventojai. „Kol kas keliauti už projekto lėšas galime tik po Lietuvą. Šiemet buvome rašę ir prašę finansavimo išvykai į Latviją, bet negavome, gražino projektą atgal“, – pasakojo L. Jazbutis, prisimindamas aplankytus miestus: Kaunas, Anykščiai, Druskininkai, Nida, dvarų lankymas, kelionė pamariu.

Abu pirmininkai pasidžiaugė turintys bendruomenės patalpas, gana smagią, aktyvią bendruomenę, kurios narius vieną sykį per metus, per „Griūšių šventę“, pasveikina jubiliejų, vedybų, naujakurystės, gimimo proga. „Man sunku save įsivaizduoti be bendruomenės. Jei jos nebūtų – nežinočiau, ką reiktų daryti, būtų labai liūdna. Su bendruomene smagu, rengiame vakarones, keliaujame, aptariame visus reikalus, renkamės į talkas, pasidžiaugiame nuveiktais darbais, vienu žodžiu – gyvename pilną, turiningą gyvenimą“, – pokalbį baigdamas sakė Leonas Jazbutis.

• Rašyti komentarą (1)