Religinė eisena Viešosios aikštės vakarinėje dalyje priešais Srolio Motės Slaveito namą – parduotuvę (pirmas mūrinis namas dešinėje pusėje). Apie 1931 m.

Kretingos ekonominiame gyvenime XIX a.–XX a. pirmoje pusėje dominavo žydų tautybės miesto gyventojai. Tarp jų buvo verslininkai, metalo pirkliai Izraelis Glikmanas ir jį pakeitęs Srolis Motė Slaveitas, gyvenę šalia senosios turgavietės, dabartinio Rotušės aikštės namo Nr. 14 šiaurinėje dalyje stovėjusiame dviejų aukštų mūriniame name.

Archyviniai dokumentai leidžia teigti, kad šis namas Kretingos miesto senosios turgaus aikštės vakariniame pakraštyje šalia XVIII a. statyto aukštesniosios (vidurinės) mokyklos pastato iškilo XIX a. pradžioje. Rusijai 1795 m. aneksavus Lietuvą, Kretingoje apsistojo valstybinės sienos sargybos brigados štabas ir įgula. Pagal to meto įstatymus, rusų sienos sargybos įgulas ir muitines patalpomis privalėjo aprūpinti dvarininkai, kurių žemėje jos kūrėsi. Tokiu būdu Kretingos dvaro savininkai šioms įstaigoms išnuomojo miesto aikštės vakariniame pakraštyje nuo XVIII a. stovėjusius muitinės ir buvusios aukštesniosios (vidurinės) mokyklos pastatus. Mokyklos pastate įsikūrė sienos sargybos Gargždų brigados štabo ir Kretingos įgulos būstinės, buvo įrengti būstai brigados vadovybei ir karininkams.

Gaudamas už valstybei išnuomotus pastatus nuompinigius, dvaras privalėjo rūpintis šių pastatų išlaikymu ir remontu. Reikalui esant karinėms reikmėms dvaro savininkas privalėjo statyti naujus statinius, už patirtas išlaidas nustatyta tvarka gaudamas kompensaciją grynais pinigais arba mokestinėmis lengvatomis. Taip šalia sienos sargybos būstinės, gretimoje posesijoje, nugriovus čia nuo XVIII a. stovėjusį medinį namą, dvaras XIX a. pradžioje pastatė naują mūrinį pastatą, skirtą sienos sargybos brigados Kretingos įgulos lazaretui – karo ligoninei. Miesto centre prie turgaus stovinčio pastato nuomos kaina nuolat augo, todėl XIX a. 7 deš. karinė vadovybė lazaretą iškėlė į Kęstučio (tuo metu – Gargždų) gatvėje įsigytą žemės sklypą, kuriame iškilo medinės kareivinės, stačiatikių šventiko namas ir ilgas medinis pastatas karo ligoninei. Prie turgavietės stovintį senąjį lazareto pastatą, likusį dvaro nuosavybėje, savininkai ėmėsi nuomoti prekyba besiverčiantiems verslininkams.

Tarpukario Kretingos Vilniaus gatvės vaizdas nuo Srolio Motės Slaveito namo balkono. Fot. Alfonsas Survila, apie 1936 m.

Pastatas buvo dvaro plytinėje degtų raudonų plytų mūro, tinkuotas, stačiakampio plano, dviejų aukštų, ilguoju fasadu atsuktas turgavietės link, šiek tiek žemesnis už šalia stovėjusį buvusios mokyklos pastatą. Jo stogas buvo gegninės konstrukcijos, dvišlaitis, dengtas metalo skardos lakštais. Virš kraigo ties viduriu kilo tinkuoto mūro kaminas, o virš abiejų galų – po rutulio pavidalo tinkuoto mūro architektūrinę detalę.

Priekinio fasado pirmame aukšte buvo įrengti du įėjimai ir trys langai, iš kurių kairysis – mažesnis, tarpukariu perdirbtas į duris. Pro kairėje pusėje esantį įėjimą buvo patenkama į antrajame aukšte ir palėpėje įrengtas gyvenamąsias patalpas. Antrojo aukšto sienoje buvo 4 langai, o kairiajame krašte, virš pagrindinio įėjimo, buvęs įrengtas balkonas su metaline ažūrine baliustrada. Nuo balkono plačiai atsivėrė vaizdas į turgaus aikštę ir nuo jos bernardinų (pranciškonų observantų) bažnyčios link vedančią Vienuolyno (vėliau – Siauroji, Vilniaus) gatvę. Dėl to kartais XX a. pirmosios pusės fotografai įsipiršdavo į šį balkoną, fiksuodami Kretingos senamiesčio vaizdus.

Miesto aikštė turgaus dieną. Vaizdas iš rytų pusės, nuo vartotojų bendrovės pastato balkono. Antrajame plane, vakarinėje aikštės kraštinėje antras iš dešinės stovi Srolio Motės Slaveito namas – parduotuvė, į kairę nuo jo – buvusios aukštesniosios mokyklos pastatas. Fot. Kostas Jagutis. 1938 m.

Dvaro dokumentai liudija, kad tris kambarius šio pastato pietinėje pusėje grafas Juozapas Tiškevičius 1878 m. liepos 11 d. išnuomojo Taikos tarpininko teismo kamerai, mokėjusiai kasmet dvarui 60 rublių nuomos mokestį. O kitus keturis kambarius su virtuve būstui ir savo verslo reikmėms iš dvaro 1878 m. liepos 26 d. ketveriems metams, iki 1882 m. liepos 26 d., išsinuomojo žydų verslininkas Srolis (Izraelis) Glikmanas. Jis įsipareigojo grafui Juozapui Tiškevičiui kasmet mokėti 150 rublių dydžio nuomos mokestį, kurio pusę turėjo sumokėti iki kalendorinių metų birželio 15 d., o antrąją pusę – iki gruodžio 15 d. Nuomininkui verslas, panašu, ėjosi neblogai, nes nuompinigius į dvaro kasą įnešdavo anksčiau numatytų terminų: pvz., 1779 m. už pirmą pusmetį pinigus įnešė kovo 4 d., už antrąjį pusmetį – rugsėjo 25 d.

Panašu, kad Srolis (Izraelis) Glikmanas į Kretingą atsikėlė iš Klaipėdos ar kito Vokietijos imperijos miesto. Taip manyti leidžia jo naudotame antspaude vokiškai įrašyta pavardė: „Glückmann“. Pastaroji pavardės forma – Glikmanas vėliau perėjo ir į lietuvių kalbą. Rytų Europoje išplitę žydai aškenaziai vartojo jidiš (kasdienėje buityje) ir hebrajų kalbas, kuriomis dažniausiai asmens vardas buvo rašomas ir tariamas skirtingai. Todėl pirklys jidiš vadintas Sroliu, o hebrajiškai – Izraeliu. Iš jidiš kalbos paimtas vardas sutinkamas rusiškuose dokumentuose, o pats pirklys naudojo hebrajišką vardo formą. Panašu, kad jis turėjo du vardus, nes sąskaitų blankuose ir vokiškame paraše šalia vardo Izraelis rašė raidę „W“ (galbūt – Wolf). Šiame straipsnyje verslininką vadinsime lietuviams labiau įprastu hebrajišku vardu – Izraeliu.

Izraelio Glikmano geležies, odos ir dažų parduotuvės sąskaita už grafo Juozapo Tiškevičiaus Kretingos valdos valdybai išduotas prekes. 1883 m. rugsėjo mėn.

Pirmajame pastato aukšte Izraelis V. Glikmanas turėjo įsirengęs stambiausią šiame šiaurės vakarų Žemaitijos regione geležies, odos ir dažų parduotuvę. Jos paslaugomis naudojosi ne tik Kretingos miesto ir aplinkinių valsčių gyventojai, bet ir dvaras, kuris XIX a. 9 deš. buvo daugiausiai prekių įsigyjantis pirkėjas. Dvarui prekes Izraelis Glikmanas išduodavo skolon, o jas atsiimdavo dvaro įgalioti asmenys pagal grafo Juozapo Tiškevčiaus Kretingos valdos valdybos atstovų – kasininko Mykolo Tiškevičiaus, matininko Jono Šostako, techniko Jono Keturausko, kasininko-reikalų tvarkytojo Juozapo Vainoro ar pačios grafienės Sofijos Tiškevičienės rašytus raštelius. Praėjus keliems mėnesiams po prekių išdavimo, Izraelis Glikmanas surašydavo dvaro valdybai kelių puslapių sąskaitą, sudėdavo gautus raštelius ir antspauduodavo ją ovaliu atspaudu su vokišku užrašu: „J. W. GLÜCKMANN / CROTTINGEN / Eisen-, Leder- u. Farbenhandlg.“ (I. V. Glikmanas. Kretinga. Geležies, plieno ir dažų prekyba).

Pirklio Izraelio Glikmano pasirašyta geležies, plieno ir dažų parduotuvės sąskaita už grafų Tiškevičių Palangos dvarui pateiktas prekes. Sąskaitos apačioje – Kretingos dvaro vyriausiojo daržininko Liudviko Haiduko pastaba. 1908 m. gegužės 1 d.

Daug prekių iš Izraelio Glikmano dvaras įsigijo 1882–1884 m., grafui Juozapui Tiškevičiui įsirengiant Kretingoje nuolatinę šeimos rezidenciją. Daugiausia buvo perkamos įvairaus ilgio vinys žiemos sodo, muzikos (rausvosios) salės, muzikantų namo, naujojo svirno grindims prikalti ir durims apkalti, skląsčiai ir kabliai durims, metalinės durelės krosnims, skarda stogui dengti, lietvamzdžiams, latakams ir kibirams pasigaminti, geležiniai kastuvai dvaro parko tvenkinių kasėjams, geležis ir plienas tvenkinių pakrantes ir vandentiekio pylimą grindusių grindėjų plaktukams, taip pat prekės arkliams kaustyti, transporto priemonių ratams apkaustyti ir jų ašims sutepti, odiniai pakinktai, metaliniai indai rūmų virtuvei ir pan.

Nemažai prekių dvaras 1883 m. įsigijo pirmajai Lietuvoje elektrinei įrengti. Be vinių ir įvairių geležies dirbinių, naudojamų elektrinės pastato statybai, buvo perkamas plienas turbinos ir vamzdynų kaiščiams, instrumentai turbiną rengusiam šaltkalviui, alyva elektros mašinai, oda plyšusiam gamykliniam elektros mašinos pavaros diržui atnaujinti, geležinės detalės mūrijamam garo katilo kaminui, skarda dėžei elektrinės garo katilo kūrenimui skirtai angliai laikyti bei dėžutėms iš elektros mašinos lašančiam tepalui surinkti ir pan. Iš I. Glikmano nupirktomis vinimis buvo apkalti bei pokostu (plėvėdariu medienai impregnuoti) ir švino baltuoju (pigmentu, pasižyminčio skaičiai balta spalva) impregnuoti ir nudažyti pirmieji penki Lietuvoje dvaro parko elektrinio apšvietimo stulpai.

Izraelio Glikmano krautuvėje įsigytos prekės keliaudavo ir į grafų Tiškevičių Palangos ir Darbėnų dvarus, Žadeikių, Dimitravo, Genčų, Pryšmančių, Jazdų, Kumponų, Miniuvkos (Mineikiškės) ir kitus palivarkus.

Srolio Motės Slaveito geležies prekių parduotuvės sąskaita už Kretingos dvaro Žadeikių palivarko ūkvedžiui pateiktas prekes. 1922 m. gruodžio 15 d.

Prekybos verslui klestint, manoma, pasibaigus nuomos laikui pastatą iš grafo Juozapo Tiškevičiaus verslininkas nupirko, nes 1889–1890 m. nuomininkų sąraše jis jau nebeminimas, nors jo krautuvė sėkmingai tebeveikė. Laikui bėgant jis atsisakė prekybos oda. Apie tai byloja XX a. 1 deš. spausdintos I. V. Glikmano krautuvės sąskaitos, kuriose nurodyta, kad jis prekiauja geležimi, plienu ir dažais.

Vėliau namas su parduotuve atiteko verslininkui Sroliui Motei (Motkei) Slaveitui. Dokumentai liudija, kad naujasis savininkas, atsiskaitydamas su klientais, 1919 m. tebenaudojo senus spausdintų sąskaitų blankus su I. V. Glikmano pavarde.

Izraelio Glikmano geležies, plieno ir dažų parduotuvės sąskaitų blankų antraštės. XX a. 1 deš.

Naujasis namo ir parduotuvės savininkas gimė 1896 m. Kretingoje, pirklio Natano ir Chajės Slaveitų šeimoje. Būdamas 26-erių metų, 1922 m. spalio 21 d. sukūrė šeimą: vedė dvejais metais jaunesnę verslininko Maušos Chaimo ir Pesės Historikų dukterį Šeinę. Metrikos įrašas liudija, kad jaunuosius surašė Kretingos rabinas Chaimas Benjaminas Perskis. Netrukus šeima pasipildė atžalomis. Tiesa, 1931 m. gruodžio 22 d. nuo gripo mirė prieš ne visą mėnesį gimusi duktė Mašė, kurią tėvai palaidojo Kretingos žydų kapinėse. Mirties metrikoje tėvo vardas Srolis nurodytas hebrajiška forma – Izraelis, o motinos mergautinė pavardė rašoma – Istorikaitė.

Savo parduotuvės sąskaitas Srolis Motė Slaveitas pildė vokiečių kalba, o pasirašinėjo – „Slaweit“. Vokiečių kalba ir jos alfabetu paremta parašo forma leidžia manyti, kad Srolio tėvas Natanas Slaveitas į Kretingą XIX a. antroje pusėje atsikėlė iš Klaipėdos arba iš Liepojos, kurioje dominavo vokiečių kalba ir su kurios žydų bendruomene kretingiškius siejo glaudūs giminystės ryšiai.

Apie 1931 m. verslininkas pradėjo naudoti lietuvišką pavardės formą – Šlaveitas, kitur – Šlaveitis, 1931 m. mirusios jo dukters Mašės pavardė mirties metrikoje užrašyta Šlaveitaitė, 1931 m. Kretingos apskrities žydų verslininkų sąraše verslininko vardas ir pavardė nurodyti – Srol-Motkė Šlaveitis, o apie tuos pačius metus darytoje namo nuotraukoje matome virš įėjimo į parduotuvę kabančią iškabą su užrašu: „S. M. ŚLAVEITO. / Geležies parduotuvė“.

Izraelio Glikmano geležies, odos ir dažų parduotuvės firminis antspaudas. XIX a. IV ketv.

Geležies ir jos dirbinių prekybos sferoje tarpukario Kretingos paskutiniajame dešimtmetyje buvo didelė konkurencija. Be S. M. Slaveito, geležies prekyba vertėsi įtakingas krautuvininkas, miesto tarybos narys ir burmistro pavaduotojas Peisachas Zegermanas, draugiškus verslo santykius su grafo Aleksandro Tiškevičiaus šeima palaikantis Saliamonas Tubianskis, plačiai apskrityje savo veikla plėtojanti viena stambiausių Žemaitijoje Kretingos vartotojų bendrovė. Srolis Slaveitas buvo priverstas nusileisti galingesniems įtakingiems konkurentams ir apie 1936 m. ėmėsi prekiauti galanterijos ir smulkiomis prekėmis.

Deja, Srolio Motės ir Šeinės Slaveitų šeimos likimas nežinomas. Panašu, kad pirmosios sovietų okupacijos pradžioje S. M. Slaveito, kaip ir kitų stambesnių miesto verslininkų, prekybos įmonė ir turtas buvo nacionalizuoti. Nacistinės okupacijos pradžioje 1941 m. birželio 26 d. sukelto gaisro metu šeimos namas stipriai nukentėjo: ugniai nusiaubus miesto centrą, iš jo beliko tik mūrinės sienos, kurios ilgai riogsojo nejudinamos. Tik XX a. 6–7 deš. šio namo ir šalia stovėjusio buvusios aukštesniosios (vidurinės) mokyklos pastato griuvėsiai buvo nuardyti, o jų vietoje pastatytas tipinis dviejų aukštų mūrinis daugiabutis, paskutiniaisiais sovietmečio metais rekonstruotas į modernesnės architektūros trijų aukštų su mansardomis gyvenamąjį ir komercinės paskirties pastatą.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (1)