Aštuonerius metus sekdamas Antano Mončio pėdomis, režisierius dokumentalistas Linas Mikuta stebėjosi, kaip kraštietis menininkas sugebėjo archaišką kultūrą paversti moderniu menu.

Darbėnų gimnazijoje pristatant filmą apie iškilųjį mūsų kraštietį išeivijos skulptorių modernistą Antaną Mončį „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, šio filmo kūrėjas režisierius dokumentalistas Linas Mikuta atviravo, kad didžiausiu postūmiu kurti šią juostą buvęs jo noras per didžio menininko pažinimą sugrįžti ir prie savųjų šaknų: A. Mončį išauginusios Grūšlaukės apylinkės – tai jo senelių žemė.

Lietuviškasis ir prancūziškasis Mončys

Klaipėdoje gimęs augęs, pastaruoju metu Vilniuje įsikūręs 45-erių režisierius „Pajūrio naujienoms“ sakė, kad Grūšlaukėje gyveno jo senelis ir tėvas, abu Pranai Mikutos. „Man jau nebeteko bėgioti šio kaimo takais, bet senelis vėliau dažnai vykdavo aplankyti giminių, ten ir dabar jie tebegyvena, o tėvo pusseserė Birutė Markaitienė vadovauja Grūšlaukės bibliotekai. Ji viena pirmųjų Grūšlaukės bibliotekoje organizavo ir mano filmo peržiūrą“, – kalbėjo L. Mikuta.

Filmas į ekranus iškeliavo prieš dvejus metus, tačiau Žemaitijoje, atviravo jo kūrėjas, rodytas rečiausiai: „Savoje žemėje pranašu nebūsi. Visuomet filmai pirmiausiai pristatomi festivaliuose, o po to iškeliauja. Šituo filmu pirmiausia susidomėjo Aukštaitijoje, Dzūkijoje, galbūt todėl, kad ligi tol šio krašto žmonėms A. Mončio vardas tebuvo mažai girdėtas.“

Režisieriaus dokumentalisto L. Mikutos filmas skirtas įamžinti vieno iškiliausių išeivijos menininko – skulptoriaus A. Mončio asmenybę, visa jėga atsiskleidusia ne savo gimtojoje šalyje. Menininkas, palikęs Lietuvą po sovietinės okupacijos, 1950 m. atkeliavo į Paryžių, čia gyveno ir kūrė iki pat mirties 1993-aisiais. Filme atskleidžiamos glaudžiai persipynusios dvi – lietuviškoji ir prancūziškoji – A. Mončio asmenybės pusės. Įkvėpimo menininkas sėmėsi iš jau nunykusio Mončių kaimo Darbėnų seniūnijoje, netoli Grūšlaukės, gamtos, prisiminimų, o jo kūrybos braižą formavo modernistinės Paryžiaus meno idėjos.

Antanas Mončys – autentiškas kadras, sumontuotas L. Mikutos juostoje.

Filmą inspiravo ekspozicija

Postūmį sukurti filmą apie garsųjį Paryžiaus žemaitį, L. Mikuta sakė, pajuto apsilankęs Antano Mončio meno muziejuje Palangoje, kur buvo surengta jo žmonos Kristinos Sereikaitės fotografijų paroda, žmona po to tapo ir šio filmo operatore.

„Susižavėjau A. Mončio darbais, susipažinome su muziejaus vadove Loreta Turauskaite, kuri, pasirodo, yra paties kūrėjo dukterėčia, Palangoje gyvena ir garbaus amžiaus jos motina Birutė Turauskienė, A. Mončio sesuo. Supratau, kad pats žvirblis įkrito į delną“, – kalbėjo L. Mikuta, filmą pradėjęs kurti 2014-aisiais.

Filme – daug gyvų pokalbių, dokumentinių kadrų, o jo ašimi ir pagrindiniu pasakotoju, savotišku tarpininku tarp tėvo ir kūrėjų komandos, tapo menininko sūnus Žanas Kristofas, šiemet iškeliavęs į amžinybę. Nesyk filmuota prie garsiojo A. Mončio vaikystėje pamėgto Mončių ąžuolo: „Dar spėjome šį ąžuolą nufilmuoti sveiką – Žanas Kristofas lindo į jo vidų su visa šeima. o jau po metų – 2015-aisiais – į jį trenkė žaibas, medis nudegė, bet taip ir liko tarsi sustingęs paties skulptoriaus kūrinys“, – kalbėjo režisierius.

Tarpininku tarp tėvo ir filmo kūrėjų komandos tapo A. Mončio sūnus Žanas Kristofas, prieš pusmetį iškeliavęs į amžinybę.

ancūziją – ėjo A. Mončio gyvenimo ir kūrybos keliais, aplankė jo jaunystės draugus, bendravo su dar dviem A. Mončio vaikais – dukra Sabina ir sūnumi Andreas’u – pirmąja žmona Florence Langer-Martel, bičiulėmis Annette ir Florence Pene. Panaudoti ir originalūs 1989-ųjų ir 1990-ųjų dokumentiniai kadrai su paties A. Mončio pasakojimais, bendražygių prisiminimais. Filme skamba A. Mončio pamėgtų švilpių muzika, daug jo kūryboje besikartojančių medžio-akmens-paukščio-rankų motyvų.

Kol kino juosta „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ pasiekė ekranus, praėjo 8-eri metai – per tą laiką kūrėjai patyrė finansinių sunkumų, išvykas apribojo pandemija, kol galop 2022-aisiais juosta buvo pristatyta festivalyje „Kino pavasaris“ ir nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui.

Operatorė Kristina Sereikaitė kalbino A. Mončio bendramintes Annette ir Florence Pene.

Archaiškumą perkėlė į modernizmą

L. Mikuta – kino kūrėjas, į gyvenimą jau paleidęs nemažai dokumentinių kino juostų, o paskutine – apie autizmo spektro sutrikimą turintį jaunuolį Gabrielių ir jo šeimos istoriją „Gabrielius iš prarasto rojaus“ – šį lapkritį užbaigė „Scanoramos“ festivalį.

Paklaustas, kokią vietą jo kūryboje užima juosta apie A. Mončį, kuo ji jam ypatinga, režisierius atsakė: „Savo filmus skirstau į portretinę ir stebimąją dokumentiką. Filmas apie A. Mončį – tai menininko portretas, apie Gabrielių – stebimoji dokumentika, kai gyvenimas stebimas iš šalies. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko sukurti filmą apie A. Mončį, o tuo pačiu – kad galėjau nukeliauti kelionę nuo savo šaknų iki didžio menininko gyvenimo ištakų, pamatyti jo kūrybos savitumą ir pajausti tai, kas jį suformavo – kad Antanas Mončys gebėjo archaišką kultūrą paversti moderniu menu“, – kalbėjo L. Mikuta.

Naujausiuose režisieriaus sumanymuose – sukurti kino juostą apie amžinybėn jau taip pat iškeliavusį Palendrių šv. Benedikto vienuolyno tėvą Žerarą.

• Rašyti komentarą (0)