|
|
|
Kūrybiniai sumanymai keliauja meninės bendrystės tiltais
Kretingiškiai menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai dalyvavo Silkeborgo mieste Danijoje surengtose atvirose meno dienose – jie kūrė ir su meno mėgėjais bendravo savo bičiulio menininko Tage Storup galerijoje, kurioje mūsų kraštui ir savo meninėms idėjoms atstovavę kūrėjai sulaukė apie 400 meno mėgėjų. Silkeborgas, arba Šilko miestas, yra panašus į mūsų uostamiestį, tik jame kur kas mažiau gyventojų – per 40 tūkst. Tai – labiau bankų miestas, bet – labai žalias. „Tačiau daug kultūrinių skirtumų. Silkeborgą galima būtų pavadinti galerijų miestu – jų čia yra koks 100-as ir visos kuo puikiausiai išsilaiko. Daug muziejų, kuriuos danai noriai lanko – tarkim, savaitgalį nėra, kur šalia jų pastatyti mašinos“, – kad danai laisvalaikiu labai daug dėmesio skiria kultūrinei savišvietai, tvirtino menininkai, tą patyrę ir per viešnagę Silkeborge. Atviros meno dienos šiame mieste yra rengiamos kiekvienais metais. Bičiulio Tage Storup – jo darbai yra buvę eksponuoti ir Lietuvoje, Antano Mončio muziejuje Palangoje, ir parodai pasirengti padėjo R. ir G. Staškauskai – galerijoje kretingiškiai bendravo su tais, kuriems buvo įdomi jų keramika, skulptūra iš medžio ir akmens, idėjos. „Kūrėme taikos, ekologijos temomis, norėdami atkreipti dėmesį į tai, ką žmonės šioje žemėje esame negero prisidirbę. Europa jau suka kitu keliu – jie kuria gamtą, kurios neteko, mes vis dar užstrigę „trinkelizacijos“ etape“, – kalbėjo R. ir G. Staškauskai, savo kūrybinę erdvę susikūrę netoli Darbėnų, nuošaliame gamtos kampelyje, kuriame stengiasi išsaugoti gamtos natūralumą. Menininkus supa per 30 natūraliai išaugusių ąžuolų, pačių iškastas tvenkinys, gėlynai, sodas. Čia jie kuria ir galeriją, kurioje šiuo metu eksponuojami naujausi menininkų darbai ir kuriuos progą apžiūrėti turi sodybos svečiai. Gamtos pajautimą turi ir jų bičiulis Tage Storup, kuris, dar augina ir arklius. O tai, kad Danijoje nebėra varlių ir gandrų, danus labai liūdina, todėl jie tiek daug dėmesio ir skiria gamtai atkurti.
Danijoje sutuoktiniai menininkai, save įvardinantys skulptoriais ir keramikais, viešėjo nebe pirmą kartą – jų išvykas į šią šalį buvo nutraukusi koronaviruso pandemija, ir Silkeborge jie yra žinomi ne mažiau negu mūsų krašte. Šiek tiek pramokę danų kalbos, su Danijos meno mėgėjais Rasa ir Gediminas bendrauja ir danų, ir anglų kalbomis, ir džiaugėsi tuo, kad danai – smalsūs menui, domisi naujausiomis meno tendencijomis ir skleidžia suvokimą, kad be kultūros nebus nei ekonomikos pažangos, nei pinigų. Dėl to ir Danijos, buvusios vargingos šalies, vyriausybė ėmėsi kūrybinių industrijų projektų, kad padėtų pamatus ugdyti kūrybingus šalies ateitį kuriančius piliečius. Kūrėjų R. ir G. Staškauskų dalyvavimas atvirose meno dienose ir kūryba atkreipė ir regiono didžiausio laikraščio „Midtjyllandsavis“ dėmesį. „Greičiausiai todėl, kad buvome iš kitos šalies, vieninteliai lietuviai menininkai. Mes jaučiame, kad danams patinka mūsų skulptūrų plastika, spalvos. Nors kažkuo ir esame panašūs į skandinavus, tačiau vis dėlto kuriame kitokį meną, turime savitą stilių“, – menininkai pripažino, kad mums visiems atėjo laikas išlipti iš tradicinių rėmų ir tapti pasaulio žmonėmis, tačiau jokiais būdais negalima paminti savo šaknų. Nesyk buvoję Danijoje rengiamose atvirose meno dienose R. ir G. Staškauskai labai norėtų šią idėją pritaikyti ir Kretingoje, Klaipėdos apskrityje – būtų puiku, jeigu tokiam kultūriniam renginiui susivienytų Kretingos, Palangos, Klaipėdos miesto ir rajono savivaldybės, jose gyvenantys menininkai. „Reikia tik pagalvoti, koks įspūdingas susidarytų maršrutas, žmonėms vykstant nuo vieno menininko dirbtuvių ar galerijos iki kito ir taip toliau“, – R. ir G. Staškauskai sakė kartu su Darbėnų gimnazija ir jos direktore Sonata Litviniene jau puoselėjantys mintį Darbėnų parke, šalia šviečiančių sūpynių, surengti tarptautinį skulptorių simpoziumą, kurio dalyviai savo darbais papuoštų šią vis labiau ir vietinių, ir rajono svečių pamėgtą erdvę. „Tik netekę savo šaknų žmonės pradeda ieškoti svetimų pranašų. Visuomenėje vyksta sudėtingi procesai – žmonės iškerta ąžuolynus, miškus ir savo namuose pasistato Budos statulą. Ir, kai girdime savo bičiulio Tage mintis, kaip per meną reikėtų vienyti Europą, dvi mažas – lietuvių ir danų – tautas, kad kartu būtume stiprūs, kyla dar daugiau minčių – kaip paskleisti gerąją Danijos patirtį, kad auklėtume jaunimą, įskiepytume jiems poreikį gyventi menu – jį pamėgti ir jį vartoti“, – kad menas yra pati geriausia komunikacija ir auklėjimo priemonė, neabejojo pašnekovai, pasidžiaugę Darbėnų gimnazijos suteikta galimybe apie meną kalbėti, jį parodyti jauniesiems darbėniškiams.
R. ir G. Staškauskai prisipažino, kad menas juos lydi visur ir visada, net kasdieniame gyvenime: iš griuvusios liepos ar eglės Gediminas kuria baldus laukui ar namams, kuriuose veši Rasos puoselėjamos 170 gėlių, geriama ir valgoma iš keramikės žiestų indų, langus puošia iš lino nertos užuolaidos, panorusi dar daugiau gamtos menininkė savo sielą atiduoda formuodama natūraliai gamtoje augančių medžių bonsus. Menininkų kelią pradėję prieš 30 metų Miunchene Vokietijoje mokydamiesi skulptūros ir keramikos, tiek pat metų išgyvenę santuokoje, per tą laiką R. ir G. Staškauskai dalyvavo daugybėje meno projektų, bendravo su pasaulinio garso menininkais ir su kai kuriais jų užsimezgė ilgalaikis ryšys. Meno projektai Olandijoje, Vokietijoje, Danijoje įkvėpė mintį 2026-aisiais, skulptoriaus Antano Mončio gimimo 100-mečiui, surengti iš akmens kuriančių skulptorių plenerą. Galbūt tai taptų postūmiu skulptūrų parkus kurti Kretingoje? „Kretingoje nuo seno – daug gražių žaliuojančių parkų. Būtų puiku, jeigu juose atsirastų akmeninių skulptūrų. Nors aš pats dirbu ir su medžiu, tačiau manau, kad medžio skulptūros yra trumpaamžės ir reikalauja daug priežiūros. Norėtųsi Kretingoje kažko naujo ir ilgalaikio“, – kalbėjo skulptorius G. Staškauskas, vildamasis, kad sumanymai bus įgyvendinti. O jam paantrinusi žmona Rasa sakė, kad kuo daugiau svajonių – tuo jų daugiau ir pildosi.
|
|
