Kretingos dienos veiklos centro vadovė Birutė Viskontienė pasidžiaugė, kad Hasanas Abdelrahmanas iš Egipto yra itin spalvinga asmenybė, gebanti ne tik talkinti dirbant su negalią turinčiais žmonėmis, bet pristatyti savo šalies kultūrą, nacionalinius valgius.

Neseniai savanoriauti į Kretingos dienos veiklos centrą, kuriame laiką leidžia žmonės su negalia, atvyko 25-erių egiptietis Hasanas Abdelrahmanas (Hassan Abdelrahman), pastaruosius trejus metus gyvenęs ir dirbęs Dubajuje. Jis papildė jau penkerius metus čia talkinantį savanorių korpusą, – prieš pusmetį taip pat savanoriauti iš Stambulo atvyko 25-erių turkas Ahmetas Gurbuzas (Ahmet Gurbuz).

Šešerių mintinai mokėjo Koraną

„Pajūrio naujienų“ paklaustas, kodėl pasirinko būtent Lietuvą, Hasanas aplinkinius apdovanodamas plačia šypsena, atsakė: „Tai Lietuva mane pasirinko. Aš užpildžiau dokumentus ir laukiau, kuri šalis mane pakvies. Ir, kai sulaukiau kvietimo iš šio centro, labai apsidžiaugiau, nors mano šeima apgailestavo, kad atsiskirsiu ir svetimoje šalyje būsiu vienas. Apie Lietuvą jie žinojo tik tiek, kad čia žiemą labai šalta ir tamsu. O atvykau ir nustebau – kaip žalia, pirmiausiai reikėjo priprasti prie žalumos ir erdvių.“

Jaunas charizmatiškas vyras, pagal specialybę – psichologas-sociologas, prieš trejus metus iš Gizos Egipte išvyko gyventi ir dirbti į Jungtinius Arabų Emyratus: Dubajuje dirbo bankų sistemoje, finansų skyriuje, kur tikrinami, ar teisėti pinigų pervedimai.

Hasanas pasakojo, kad savanorystė yra jo gyvenimo dalis: nors Europoje jis savanoriškai dirba pirmąkart, tačiau Egipte nuolat užsiimdavo labdaringa veikla. Pagal tikėjimą – jis musulmonas, o jo tikėjimas reikalauja per gyvenimą atlikti 5 pagrindinius dalykus, tarp jų – aplankyti jų šventovę Meką ir daryti gerus darbus, tarnaujant žmonėms.

Nuo mažumės, tikino, buvęs labai tikintis: anksti netekęs motinos, atsakymų į milijonus kodėl, ieškojęs Dieve. Taip, būdamas vos 6-erių, jau mintinai mokėjęs visą musulmonų šventraštį Koraną ir tapęs visos giminės pasididžiavimu. „Tėvas ligi šiol tebesaugo laikraštį, kuriame buvo publikuotas straipsnis apie mane vaikystėje, kaip mintinai galėjau išbelsti bet kurią Korano vietą“, – atviravo H. Abdelrahmanas.

Labdara musulmonui privaloma

Daryti labdaringus darbus, sakė, išmokė Koranas ir pats gyvenimas. Labdara galima šelpiant pinigais, parodant rūpestį tiems, kam jo reikia, pagelbstint žmonėms buityje, socialiniuose reikaluose, mokant žmones, kaip išeiti iš socialinio dugno ir save pristatyti visuomenei. Ir Hasanas šių labdaros principų laikosi. Jis taip pat mano, kad pagelbėti negalią turinčiam žmogui esanti ir jo šeimos karma, nes negalią turi ir jo pusbrolio sūnus: jei padeda kiti, jie turi tuo pačiu atsilyginti.

Įprastai Egipte iš gimtosios šeimos išeinama tuomet, kai sukuriama savoji šeima, bet ir tuomet giminė rūpinasi, kad jaunavedžiai įsikurtų šalia. Tačiau Hasanas siekė būti savarankiškas, ypač tada, kai, būdamas 17-kos, neteko vieno jaunesnių savo brolių – šį, žaidžiant futbolą ir prisilietus prie laidų, nutrenkė elektra. Tuomet jaunuolis panoro rūpintis šeima ir kitais, o ir tėvas jį skatino: dirbo servise, restoranuose, baruose, įgijo įvairių įgūdžių. Todėl nestebina, kad ir Dienos veiklos centre Hasanas ruošia nacionalinius patiekalus ir jais vaišina visą bendruomenę.

Būdamas šalia negalią turinčių žmonių, atviravo jis, išmokęs didesnio pozityvumo, atjautos: „Kai šalia savęs matai žmogų, kuriam fiziškai sunku įveikti tai, kas tau paprasta ir elementaru, stebiesi jo požiūriu į gyvenimą, gebėjimu džiaugtis bet kokiomis aplinkybėmis, ir pats keitiesi, jautiesi gerokai ūgtelėjęs viduje“, – kalbėjo charizmatiškasis Hasanas.

Turkas Ahmetas Gurbuzas centre atlieka savo misiją ir talkindamas darbuotojams, ir kurdamas vaizdo reportažus.

Meldžiantis prisitaiko prie laikmečio

Dienos veiklos centro vadovė Birutė Viskontienė tikino, kad jai labai įdomu diskutuoti su Hasanu apie skirtingas religijas, tikėjimo dalykus, lyginant Koraną su Biblija. Savanoriui įdomu, kodėl pranciškonų vienuolis Paulius Vaineikis kasdien vidurdienį su bendraminčiais meldžiasi prie J. K. Chodkevičiaus paminklo, jam norėtųsi sudalyvauti ir šv. Mišiose, bandyti suprasti jų esmę.

Nors yra giliai tikintis ir jam, kaip musulmonui, privalu kasdien melstis 5-kart, tačiau savų papročių jis niekam neprimeta. O ir pagal savanorių priėmimo sąlygas, pasak B. Viskontienės, nėra numatyta skirti maldai specialią vietą. Pasak egiptiečio, jaunesnioji karta jau meldžiasi savaip, prisitaikydama prie laikmečio, – tyloje arba skaito Koraną mobiliajame telefone, nors asmeniškai jam tai nėra būtina, kadangi jį žino mintinai.

Lietuvoje Hasanas jaučiasi gerai, Kretinga jam po Egipto smėlynų ir Dubajaus dangoraižių yra tarsi žalia rami oazė, didelė poilsiavietė. Nors iš pradžių žmonės atrodė šalti, bet, pasakojo, pats užmezgąs kontaktą visur – autobuse, parduotuvėje, pirmas nusišypso, pakalbina, ir žmonės tarytum atšyla. Vakarais jis lanko sporto klubą, ten įgijo draugų, mėgsta vaikščioti po Pastauninko parką. Jau pabuvojo Vilniuje, Trakuose, Klaipėdoje, Nidoje, tad turi bendrą vaizdą apie Lietuvą, kuri jam yra rami, graži ir saugi šalis.

Turkas kuria vaizdo reportažus

Turkas Ahmet Gurbuz, atvykęs iš milijoninės sostinės Stambulo, į susitikimą atvyko nešinas filmavimo kamera. B. Viskontienė sakė, kad, ieškant savanorių, atkreipė dėmesį į būtent šį jo gebėjimą, nes bendruomenei reikėję žmogaus, galinčio fotografuoti, filmuoti ir kurti vaizdo reportažus, kuriuos jie ketina paleisti į viešąją erdvę.

Hasano vienmetis Ahmetas Turkijos sostinėje dirba laisvai samdomu fotografu. Vyras tikino, kad savanoriauti atvykęs vedinas noro padėti žmonėms keisti jų gyvenimus, kad taip pat keistųsi ir jo gyvenimo prasmė. Ligi tol jis jau dirbęs savanoriu Slovėnijoje.

Kretingos dienos veiklos centre laisvu nuo filmavimo ir videomontažų kūrimo laiku jis taip pat talkina darbuotojams užsiimant su negalią turinčiais žmonėmis, būna jų asistentas.

Švenčiant Boso dieną, Hasanas visus vaišino savo pagamintu tradiciniu rytietišku desertu – baklava.

Bendraudami išlaisvėja, ugdo toleranciją

B. Viskontienės žodžiais, abiejų savanorių viešnagė pagal akredituotą jų centro vykdomą „Europos solidarumo korpuso“ programą truks metus. „Jau penktus metus dalyvaujame šioje programoje, priimdami savanorius. Pretendentai pateikia duomenis apie save, o mes renkamės. Jų šalyse yra koordinuojančios organizacijos: jos stebi savanorius arba, jeigu kas nors atsitinka, kreipiamės į juos. Atranka yra nemaža, o ir atvykę savanoriai privalo laikytis iš anksto nurodytų taisyklių. Jei sutinka su mūsų sąlygomis, atvykę kitokių kelti nebegali“, – apie savanorių atranką kalbėjo B. Viskontienė.

Jos žodžiais, savanoriai yra tarsi jų pagalbos rankos darbe, kai pritrūksta darbuotojų dėl laikino nedarbingumo, kai reikia talkinti negalią turintiems žmonėms užsiėmimuose. Savanorių apgyvendinimą finansuoja Europos Sąjunga, per mėnesį taip pat yra skiriama po 300 Eur dienpinigių.

Programos šalių, iš kurių jauni žmonės nuo 18 iki 30 m. gali tapti savanoriais, sąraše dauguma – ne ES šalys. Taip Kretingos dienos veiklos centre savanoriškai jau dirbo asmenys iš Ukrainos, Sakartvelo, Armėnijos, Turkijos, taip pat – Prancūzijos ir Belgijos.

„Dažnai tie jauni žmonės, grįžę po metus trunkančios savanorystės, kardinaliai keičia savo gyvenimo kryptį. Jie čia, izoliavęsi nuo šeimos, draugų, praeina savotiškus universitetus. Būna, kad tarp mūsų užsimezga ilgalaikė bendrystė: viena pirmųjų savanorių iš Ukrainos dabar atvyksta į Lietuvą kasmet“, – sakė B. Viskontienė, patikindama, kad kuo daugiau savanorių apsilanko jų centre, tuo ir jų lankytojai tampa laisvesni pasauliui, ugdo toleranciją įvairių kultūrų ir religijų žmonėms, plečiasi jų akiratis, lavinami kalbų įgūdžiai.

• Rašyti komentarą (1)