Gerai pažįstantis savojo Salantų krašto istoriją, Paulius Vaniuchinas jau dešimtmetį tyrinėja herbus.

„Nėra architektūros taisyklių pilims debesyse, bet herbams galioja tam tikri reikalavimai ir  nusistovėjusios griežtos taisyklės“, – vaizdingai palygindamas apie herbų simboliką kalbėjo nuo Salantų kilęs kraštietis Paulius Vaniuchinas, daugiau kaip dešimtmetį besidomintis herbais ir vadovaujantis nevyriausybinei organizacijai – Heraldikos akademijai.

Ligi herbo – tolimas kelias

Skirtingai nuo Heraldikos komisijos, veikiančios prie LR Prezidentūros, kuri atsakinga už savivaldybių, vyriausybinių įstaigų herbų atkūrimą, įtvirtinimą, P. Vaniuchino vadovaujama Heraldikos akademija užsiima tų herbų atkūrimu ir įregistravimu, kurie nėra apibrėžti LR herbo įstatymu. Tai – asmeniniai, religiniai (vyskupų) ir tam tikrų bendruomenių herbai.

„Tam, kad atkurtum herbą, reikia labai daug laiko, žinių, įdirbio. Pagrindinis šaltinis yra archyvai – kartais tenka juose kone apsigyventi mėnesiais. Gali vienos detalės ieškoti metus ir daugiau, bet tai dar nereiškia, kad atrasi tai, ko reikia. Tenka užklausas pateikti ar, pagal galimybes, apsilankyti ir Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos archyvuose, pabendrauti su kitais heraldikos specialistais. O ir atradus vienas detales, dar nereiškia, kad jų užteks tam, kad atkurtum herbo visumą“, – specifinio darbo skraistę praskleidė P. Vaniuchinas, kartu su komanda atkuriantis herbus arba konsultuojantis jais besidominčiuosius.

Atkūrė dviejų vyskupų herbus

P. Vaniuchinas taip akcentavo heraldikos svarbą: mokančiam skaityti heraldiką – herbas yra algebra, herbas yra kalba ir būdas identifikuoti save, savo aplinką.

Herbas yra tarsi žmogaus vizitinė kortelė, jo šeimos ar giminės įtvirtinimas. Nes herbe, pašnekovo žodžiais, užkoduota labai daug informacijos, kurią perskaityti gali tie, kurie gerai žino giminės istoriją, pažįsta simbolius arba yra specialistai. Dabar atsiranda vis daugiau žmonių, kurie pageidauja susikurti šiuolaikinius asmeninius herbus.

Be kilmingų giminių herbų, P. Vaniuchinas atkūrė dviejų Lietuvos šviesuolių – vyskupų Motiejaus Valančiaus ir Antano Baranausko – religinius herbus. Dirbant prie M. Valančiaus herbo, kuris dabar saugomas jo gimtinės muziejuje Nasrėnuose, neužteko vien paieškų archyvuose, teko lankytis bažnyčiose, dažniausiai – Kauno katedroje, kur vyskupu dirbo mūsų kraštietis, nagrinėti specialų jo Vyskupo sostą, konsultuotis su kitais heraldikos specialistais. Pastaruoju metu vis labiau P. Vaniuchino širdis linksta prie Tiškevičių giminės herbo, kuriame dominuoja mėnuo su žvaigžde, jam norisi jį išsamiai išnagrinėti. „Labai įdomus man yra tas mėnuo: vienur jis su burna ir šypsena, kitur pavaizduotas su nosimi. Norisi išsiaiškinti, ką gi tai galėtų reikšti“, – netolimus darbo planus atskleidė kraštietis.

Herbo aprašas: mėlyname lauke – apversta sidabrinė pasaga su tokios pat spalvos riterišku kryžiumi jos viduje. Virš skydo – auksinė trijų lapų karūna su dviem baltais perlais. Virš karūnos – į kairę pasisukęs natūralios spalvos vanagas, pakeltoje dešinėje kojoje laikantis tokią pat pasagą, kaip ir skyde. Jam iš dešinės – sidabrinis pastoralas, kurio spiralė auksinė, iš kairės – sidabrinė mitra su auksiniu riterišku kryžiumi. Mitros kraštai auksiniai. Virš jų – žalia vyskupo skrybėlė su žaliomis virvelėmis ir po šešis žalius kutus abiejose pusėse. Po skydu ant auksinės grandinės kabo auksinis kryžius.

Herbo aprašas: raudoname lauke – sidabrinis kovos kirvis, atsuktas ašmenimis į dešinę. Virš skydo – auksinė trijų lapų karūna su dviem baltais perlais. Į karūną įkirstas toks pat kirvis, kaip ir skyde. Virš jų – žalia vyskupo skrybėlė su žaliomis virvelėmis ir po dešimt žalių kutų abiejose pusėse. Už skydo, karūnos dešinėje – sidabrinė mitra su auksiniu riterišku kryžiumi, kairėje – sidabrinis pastoralas, kurio spiralė auksinė. Mitros kraštai ir papuošimai auksiniai. Po skydu ant auksinės grandinės kabo auksinis kryžius.

Pradžia veda į viduramžius

Kretingos muziejuje surengtoje praktinės genealogijos konferencijoje P. Vaniuchinas trumpam įvedė į herbų pasaulio praeitį.

Jo žodžiais, visame pasaulyje, visose kultūrose dar prieš heraldikos atsiradimą, kariams buvo būdinga dekoruoti savo skydus, ginklus ir taip identifikuoti pačius save tam, kad mūšio lauke atskirtų priešą nuo saviškių.

Iš esmės herbas yra viduramžių kultūros palikimas. Atsiradę XII a. II ketvirtį kaip riterių skiriamieji ženklai iš pradžių ir buvo naudojami vien karyboje ir riterių turnyruose. Ženklai buvo vaizduojami: riterių skyde, ant šalmo, vėliavos, apsiausto, ant žirgo gūnios.

Prieš turnyrus riterių skydai, šalmai ir vėliavos būdavo išdėliojami viešai apžiūrėti. Turnyrų tvarkytojai visuomenei, pagal herbus, papasakodavo apie riterių kilmę, žygdarbius ir pergales. Tas viešas apžiūrėjimas reikalavo heraldikos taisyklių žinojimo. 

Herbo sudėtyje gali būti daug sudedamųjų dalių. Tai priklauso nuo laikmečio ir tam tikro herbo. Optimalus herbo dalių skaičius yra septyni: herbo figūra, skydas, šalmas, skraistė, karūna, šalmo papuošalas, skydo laikytojai.

Iš pradžių herbus naudojo tik kilmingųjų luomas ir tos institucijos, kurios turėjo valdovų privilegijas: XIII–XV a. juos turėjo miestai, cechai, universitetai, bažnyčia, vienuolynai.

Su herbų atsiradimu siejamas ir heroldų pareigybės susiformavimas. XIII a. heroldai pradėjo vadovauti riterių turnyrams, kurių ceremonialas reikalavo gero herbų žinojimo. Jie yra pirmi Europoje herbynų sudarytojai ir heraldikos taisyklių kūrėjai, vėliau davę vardą šios srities mokslui – heraldikai.

---

P. Vaniuchino atkurti vyskupų Motiejaus Valančiaus (dešinėje) ir Antano Baranausko herbai.

• Rašyti komentarą (1)