Gimnazistas Vladislovas Antanas Nagevičius su motina Marija Magdalena Nagevičiene. Apie 1895 m.

Prieš 70 metų Ohajo valstijos Klyvlendo priemiestyje Vilogbyje (Willoughby) mirė įžymus kretingiškis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, archeologas, karo gydytojas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, brigados generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Tai vienintelis Kretingos istorijoje žmogus, kuriam dar esant gyvam jo vardu buvusi pavadinta gimtoji gatvė.

Būsimasis generolas gimė 1880 m. birželio 17 d. (naujuoju stiliumi – birželio 29 d.) Kretingoje, bajoro, muitinės tarnautojo Vladislovo Kiprijono Nagevičiaus ir valstiečių luomo miesto gyventojos Marijos Magdalenos Eitavičiūtės šeimoje. Naujagimį kitą dieną parapinėje bažnyčioje kunigas Gabrielius Beržanskis pakrikštijo Vladislovu Antanu. Tai buvo trečiasis šeimos vaikas. Pirmosios dvi dukros Olimpija ir Oktavija mirė dar kūdikystėje, todėl, tėvo gyvybę po metų nusinešus džiovai, motina savo gyvenimą paaukojo vieninteliam sūnui: rūpinosi jo sveikata, dėjo pastangas, kad gautų gerą išsilavinimą, leisiantį sukurti visavertį savarankišką gyvenimą, vyko su sūnumi į tuos miestus, kuriuose šis mokėsi, nuomojo abiem būstą, rūpinosi sūnaus kasdiene buitimi.

Namuose pramokęs lenkų, rusų ir vokiečių kalbų, berniukas Kretingoje baigė rusišką liaudies mokyklą, o tolesnių mokslo žinių siekti su mama persikėlė į Palangą. Tačiau iš Palangos valdinės progimnazijos netrukus buvo pašalintas, nes, būdamas išauklėtas katalikiška dvasia, atsisakė dalyvauti mokykloje rengiamose stačiatikių pamaldose. Todėl motina pasirūpino, kad berniukas vidurinį išsilavinimą gautų Rygos Aleksandro vokiečių gimnazijoje.

Rusijos imperijos karo laivyno gydytojas, vyresnysis leitenantas Vladislovas Antanas Nagevičius. Apie 1915 m.

Baigęs gimnaziją, Vladas su mama 1902 m. išvyko į Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą, kur siekė aukštojo išsilavinimo. Aukštojo mokslo studijos brangiai kainavo, todėl buvo nutarta stoti į valstybės remiamas medicinos studijas Karo medicinos akademijoje, už kurias, baigus mokslus, reikėjo atitarnauti kariuomenėje.

Studijų metais jis įsitraukė į visuomeninę politinę veiklą, dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos būrelyje, bendradarbiavo laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Viltis“, tapo 1905 m. įvykusio Didžiojo Vilniaus Seimo nariu. Aiškindamas Kretingos ir Palangos miestiečiams seimo nutarimus, buvo suimtas ir įkalintas Kaune, kur jam iškelta byla dėl socialdemokratinės literatūros laikymo. Už tai grėsė tremtis į Rusijos gilumą. Tačiau advokato Vlado Stašinsko ir garsaus Karo akademijos profesoriaus, medicinos Nobelio premijos laureato Ivano Pavlovo pastangomis bylą nagrinėję Kauno teismo rūmai studentą Vladą Nagevičių 1906 m. paleido į laisvę be teisės grįžti į gimtąją Kretingą. Grįžęs į Karo medicinos akademiją, jis tęsė lietuvišką veiklą, priklausė lietuvių studentų draugijai, 1908 m. drauge su bendraminčiais įkūrė lietuvių medikų korporaciją „Fraternitas Lituanica“, kurios tikslas – išsaugoti lietuvybę ir tautinę kultūrą.

Karo sanitarijos tarnybos ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus viršininkas, brigados generolas Vladas Nagevičius. Apie 1936 m.

Sankt Peterburge Vladas Nagevičius studijavo ne tik mediciną. Jis susidomėjo mažai kam tuo metu žinoma archeologija, tyrinėjančia senovės žmonių materialinę kultūrą. Greta pagrindinių studijų, studijavo Archeologijos institute, kurį baigęs tapo Sankt Peterburgo archeologijos draugijos nariu. Jos pavedimu 1906 m. per studentiškas vasaros atostogas pradėjo gimtosios Žemaitijos priešistorės mokslinius tyrinėjimus: kasinėjo Stolypino žemės reformos metu aptiktą Kiauleikių kapinyną, kurio tyrimus pratęsė po poros metų. 1909–1912 m. jis vykdė Kartenos, Kretingos (Padvarių), Maciuičių, Norgėlų, Pocių, Senkų, Skomantų, Šateikių, Viekšnių, Pryšmančių kapinynų archeologinius tyrinėjimus. Dalyvaudamas tiriamojoje veikloje, 1907 m. balandžio 7 d. dalyvavo steigiamajame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime, o vėliau, 1918–1919 m., buvo draugijos valdybos narys.

Archeologija liko pomėgiu, o pragyvenimo šaltiniu tapo karo gydytojo profesija, kurios pagrindus Karo medicinos akademijoje įgijęs jaunuolis buvo paskirtas į Rusijos imperijos Baltijos jūros karo laivyną. Tarnavo karo gydytoju Liepojos karo uosto jūrininkų ligoninėje, vyriausiuoju karo gydytoju kanonierėje „Chrabryj“ ir šarvuotyje „Slava“. Be tradicinių gydymo metodų, taikė hipnozę. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dalyvavo mūšiuose su priešo laivais ir pakrantės artilerija, rūpinosi karo sanitarijos reikalais Suomijos įlankos pakrantėje. 1917 m. pabaigoje buvo perkeltas į Juodosios jūros karo laivyną, kur sutvarkė Krymo pakrantės sanatorijas, įvedė jose per revoliuciją pakrikusią tvarką, paruošė vietas tūkstančiams iš karo fronto grįžtančių gydytis tuberkuliozininkų.

Tarnaudamas karo laivyne, nepamiršo ir lietuviškos veiklos: Liepojoje įsteigė lietuvių draugiją, subūrė lietuvius karo tremtinius Helsinkyje ir Sevastopolyje. 1917 m. Petrograde įvykusiame Rusijos lietuvių seime sudarė kairiųjų karininkų bloką, kurio balsais seimas priėmė rezoliuciją, pasisakančią už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Generolas Vladas Nagevičius su žmona Veronika Baronaite prie Karo muziejaus. XX a. 3 deš. pab.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1918 m. rugpjūtį grįžo į tėvynę ir įstojo savanoriu į karinę tarnybą, tapo vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės karo gydytojų. 1918 m. spalio 15 d. įsteigus Apsaugos komisiją, buvo paskirtas jos prezidiumo sekretoriumi, o lapkričio 23 d. – Krašto apsaugos tarybos nariu, dalyvavo kuriant kariuomenę. 1918 m. gruodžio 21 d. tapo Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos valdybos viršininku. Nuo 1919 m. gegužės dirbo kariuomenės lauko sanitarijos inspektoriumi, o nuo gruodžio 19 d. iki 1940 m. rugpjūčio vadovavo Karo sanitarijos tarnybai. 1920 m. jam suteiktas generolo leitenanto, o 1936 m. – brigados generolo karinis laipsnis. Generolas buvo Vyčio Kryžiaus ordino įsteigimo iniciatorius, nuo 1927 m. Vyčio Kryžiaus ordino, nuo 1928 m. – Savanorių medalio komisijų narys.

Jis įkūrė Sanitarijos puskarininkių mokyklą, Aukštuosius karo sanitarijos kursus, karininkų Ramovę. Kariais ligoniais rūpintis įsteigė Moterų komitetą, išaugusį į Didžiosios kunigaikštienės Birutės draugiją. Siekdamas įamžinti lietuvių tautos kovas už laisvę ir tautos didvyrių atminimą, 1920 m. įkūrė Karo muziejų (oficialiai atidarytas 1921 m.) ir memorialinį Karo muziejaus sodelį su Nežinomo kareivio kapu. Prie muziejaus jo iniciatyva buvo įrengtas kariljonas, pastatyta Knygnešių sienelė. Rūpindamasis kovų už Nepriklausomybę invalidais, 1924 m. įsteigė Karo invalidų šelpimo komitetą, organizavo karo invalidų gydymą, aprūpinimą protezais, atidarė dirbtuves, kuriose karo invalidai buvo mokomi amatų. Iš karo invalidų subūrė Karo muziejaus pučiamųjų orkestrą ir Garbės sargybą. Palangoje vasarodamas karo invalidų orkestras per Parciunkulio atlaidus generolo nurodymu atvykdavo į Kretingą ir per šv. Mišias grodavo parapinėje bažnyčioje.

Marijos Magdalenos Eitavičiūtės-Nagevičienės namas gen. V. Nagevičiaus g. 5, kuriame gimė ir augo generolas Vladas Nagevičius. XX a. 4 deš.

e bažnyčioje. Tarpukariu Vladas Nagevičius grįžo prie archeologijos ir tapo pirmuoju profesionaliu Lietuvos archeologu, vykdžiusiu gimtosiose apylinkėse plataus masto stacionarius archeologijos objektų tyrinėjimus. Vienas žymiausių tyrinėtų objektų – šalia Kretingos esantis kuršiškas Pryšmančių kapinynas, kurio tyrinėjimus 1921 m. stebėjo iš Vokietijos atvykęs baltų kultūros tyrinėtojas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Becenbergeris. Tyrinėjimų rezultatus generolas 1930 m. apžvelgė II Baltijos šalių archeologų konferencijoje Rygoje skaitytame pranešime ir 1935 m. Vytauto Didžiojo universiteto leidinyje „Senovė“ publikuotame moksliniame straipsnyje. Reikšmingiausius archeologijos tyrimus 1931–1932 m. atliko Apuolės, o 1933–1934 m. – Senosios Įpilties piliakalniuose. Tirdamas gynybinių pylimų pjūvius, ištyrė vartų vietas, tyrinėjo pilies kiemus. Jam talkino archeologai prof. Eduardas Volteris, dr. Jonas Puzinas, Karolis Mekas, dirvožemio tyrėjas prof. Viktoras Ruokis, inžinieriai, braižytojai, karo fotografai, topografai ir pan. Kasimo darbus vykdė kareiviai, Apuolėje – samdomi darbininkai. Visi darbai buvo fotografuojami ir filmuojami iš lėktuvo, o tyrinėjimų eigą plačiai nušvietė Lietuvos spauda. Jų stebėti atvykdavo smalsuolių ekskursijos. Senosios Įpilties kasinėjimuose lankėsi Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, Latvijos mokslų akademijos profesorius ir universiteto prorektorius Francis Baluodis. Abiejų piliakalnių tyrinėjimų medžiaga saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o rezultatai liko nepaskelbti. 1921–1925 m. generolas buvo Valstybinės archeologijos komisijos narys ir rūpinosi archeologijos paminklų apsauga.

Be profesinės ir mokslinės tiriamosios veiklos, Vladas Nagevičius garsėjo kaip aktyvus visuomenininkas. Jis rūpinosi Gyvūnų globos draugijos įkūrimu, nuo 1922 m. buvo jos valdybos vicepirmininkas, nuo 1934 m. – pirmininkas. 1923 m., išrinktas į Vyriausiąjį Lietuvos komitetą tautiniam laivynui steigti, įkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą bei jūrininkų mokyklą, nuo 1940 m. buvo jūrininkų sąjungos garbės pirmininkas. Be to, generolas vadovavo Lietuvos sporto lygai, organizavo olimpinį sąjūdį, o 1925–1928 m. vadovavo Lietuvai pagražinti draugijai.

Prie Senosios Įpilties piliakalnio didžiojo pylimo pjūvio: (iš dešinės į kairę) archeologas Karolis Mekas, Kretingos provizorius Vladas Grudzinskas (sėdi), generolas Vladas Nagevičius, Raguviškių ūkininkas Maštaras ir jo sūnus, Pranciškonų gimnazijos gimnazistas Adolfas Maštaras. 1934 m.

Puoselėdamas lietuvybę ir lietuviškas tradicijas, skatino moteris vilkėti tautinius rūbus. Jais vilkinčias Karo muziejaus ir sodelio lankytojas pats asmeniškai pasitikdavo ir įteikdavo rožės žiedą. Dar vaikystėje jam didelį įspūdį paliko kryždirbystė. Todėl jis ragino piliečius statyti pagal dailininko Adomo Varno projektus sukurtus kryžius, koplytstulpius, stogastulpius ir koplytėles, pats pastatė kryžius prie paminklo Nežinomam kariui Kaune, ant tėvų kapų Kretingoje, prie Apuolės piliakalnio, už nuopelnus kuriant Lietuvos kariuomenę šalia Babtų gautame Babtyno dvarelyje, kurį gimtosios Žemaitijos garbei pavadino Žemaitkiemiu. Jo lėšomis buvo prižiūrimas koplytstulpis ant Stabaunyčios kalno – pirmasis Lietuvoje paminklas, skirtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą. Grįždamas prie lietuviškų šaknų, 1940 m. vietoje bajoriškos lenkiškos savo pavardės formos pradėjo naudoti lietuvišką jos atitikmenį, pasivadindamas Nagiumi. Dėl to istorinėje literatūroje generolas kitaip vadinamas Nagiumi arba Nagiumi-Nagevičiumi.

Paniręs į tarnybą ir visuomeninę veiklą, generolas mažai laiko rasdavo asmeniniam gyvenimui. Šeimą sukūrė jau būdamas solidaus amžiaus, vesdamas aukštaitę, aktyvią birutietę Veroniką Baronaitę. Įsisūnijo Maskvoje gyvenusį pusbrolio sūnų Leoną Nagevičių, kurį iš Sovietų Sąjungos į Kauną pasikvietė per Lietuvos ambasadorių Jurgį Baltrušaitį.

Generolas Vladas Nagevičius buvo įtakingas asmuo, bendravęs su aukščiausiais valstybės pareigūnais. Jo Žemaitkiemio dvarelyje į įvairias tautines šventes atvykdavo Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, Vyriausybės nariai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai. Įspūdingus renginius svarbioms istorinėms datoms ir šventėms paminėti generolas rengdavo Karo muziejaus sodelyje prie Nežinomo kario paminklo ir šalia Laisvės paminklo. Jose dalyvaudavo minios kauniečių, kariuomenės įgula, valstybės vadovai. Jam 1939 m. buvo patikėta Vilniuje organizuoti Vilniaus krašto susigrąžinimo šventę.

Buvęs Babtyno dvaras šalia Babtų, kurį tarpukariu įsigijęs generolas Vladas Nagevičius pavadino Žemaitkiemiu. Pirmajame plane – kieme reprezentacinėje vietoje pastatytas žemaitiškas ornamentuotas kryžius su koplytėle. XX a. 4 deš.

Sovietų okupacijos pradžioje 1940 m. jis buvo atleistas iš visų pareigų, tačiau represijų išvengė. Prasidėjus 1941 m. birželio sukilimui, buvo Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo patarėju. 1943 m. buvo paskirtas pirmojo generalinio tarėjo generolo Petro Kubiliūno patariamosios tarybos nariu, 1944 m. aktyviai pasisakė prieš lietuvių SS legiono formavimą. Grįžtant sovietų armijai, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.

Generolas buvo dažnas Kretingos svečias, dalyvaudavo pranciškonų ir miesto šventėse, atsiveždavo į jas garbingų svečių. 1924 m. su juo Porciunkulės atlaiduose bažnyčioje lankėsi tautos patriarchas Jonas Basanavičius, Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis, anglų literatas, majoras Edwardas Owemas Rutteris ir 7 Lietuvos kariuomenės generolai. 1937 m. pranciškonų bažnyčią, vienuolyną ir lurdą generolas aplankė kartu su Lietuvos prezidentu Antanu Smetona.

Kretingiškiai labai gerbė savo generolą, o 1930 m. gen. V. Nagevičiaus (karo metais – gen. Nagiaus) vardu pavadino gimtąją jo gatvę, iki tol vadintą Valsčiaus vardu. Tai buvo vienintelė gatvė mieste, tuo metu pavadinta gyvo asmens vardu.

Nagevičių šeimos kapavietė Kretingos senosiose parapijos kapinėse. Fot. Julius Kanarskas, 2013 m.

Gatvėje stovėjusio gimtojo Vlado Nagevičiaus namo neišliko. Po motinos mirties generolas jį pardavė Lietuvos seimo nario Siksto Riaukos seserims Riaukaitėms iš Raguviškių (Būdviečių). Jos name paliko kambarį, kuriame generolas galėjo apsistoti atvykęs pasisvečiuoti į Kretingą. Jam čia viešint, liepos 22 d., per Magdalenos vardadienį, velionės jo motinos garbei buvo iškeliama tautinė trispalvė. Sykį patruliavęs jaunas policininkas pamatė ne valstybinės ar tautinės šventės metu iškeltą vėliavą ir bandė namo savininkes nubausti. Tačiau pasirodžius generolui ir paaiškinus situaciją, pareigūnas savo ketinimų atsisakė. 1940 m. senąjį namą savininkės nugriovė, o jo vietoje pastatė mūrinį. Minint Vlado Nagevičiaus 111-ąsias gimimo metines, Kretingos muziejaus iniciatyva prie namo 1991 m. buvo pritvirtinta atminimo lenta, kurią pagamino Kretingos rajono gyventojų buitinio aptarnavimo kombinato Paminklų dirbtuvių meistrai.

Be memorialinės lentos, Nagevičius mena šeimos kapas, esantis Kretingos senosiose parapijos kapinėse. Čia palaidoti generolo tėvai Vladislovas Kiprijonas ir Marija Magdalena Nagevičiai, sesutės Olimpija ir Oktavija, teta Praksėda Eitavičiūtė. Greta jų 1995 m. atgulė ir iš Klivlendo parvežti Vlado Nagiaus-Nagevičiaus ir jo žmonos Veronikos Baronaitės-Nagevičienės palaikai. Kapas paskelbtas nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybe (unikalus kodas 32626), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyriaus iniciatyva 2006 m. sutvarkytas. Prie kapo stovi tautodailininko Adolfo Teresiaus sukurtas medinis skulptūrinis stogastulpis su karių globėjo Šv. arkangelo Mykolo horeljefu ir kaltiniu kryželiu-saulute.

Už nuopelnus Vladas Nagius-Nagevičius buvo apdovanotas dviem Vyčio Kryžiais, Vytauto Didžiojo ir DLK Gedimino ordinais, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais, Šaulių Žvaigždės ordinu ir ordino medaliu, skautų Svastikos ordinu, ugniagesių „Artimui pagalbon“ kryžiumi, Belgijos, Čekoslovakijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos, Suomijos ir Švedijos valstybiniais ordinais ir medaliais. 2003 m. generolas pripažintas Lietuvos kariu savanoriu.

Manau, kad generolas Vladas Nagius-Nagevičius už didžiulį indėlį kuriant Lietuvos kariuomenę, puoselėjant lietuvių kultūrą ir tyrinėjant gimtojo krašto materialinę praeitį nusipelno greta miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus, pirmosios vidurinės mokyklos steigėjo vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio, šventuoju laikomo tėvo Ambraziejaus Pabrėžos ir kitų iškilių asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką Kretingos krašto ir Lietuvos istorijoje, būti paskelbtas (po mirties) Kretingos rajono Garbės piliečiu.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (0)