Tykų ir jaukų pasibuvimą, skirtą poetui Justinui Marcinkevičiui ir mūsų kraštiečiui per anksti amžinybėn išėjusiam akordeonistui Kaziui Stonkui atminti, savo sodyboje Šventosios gatvėje surengę Vida ir Vytautas Kanapkos sakė, kad šią popietę paskyrė savo draugams ir bičiuliams – žmonėms, kurie visada buvo šalia. „Ir atstatant Kretingos dvaro sodybą, ir Kretingos muziejuje vykdant meninius projektus jūs visada mane palaikėte ir morališkai, ir psichologiškai. O išgirstas geras žodis mane pakylėdavo lyg ant sparnų“, – gražius gyvenimo momentus prisiminė buvusi ilgametė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Vida Kanapkienė neslėpė, kad norėtų tęsti tokių popiečių tradiciją.

Savo sodybos erdves, kurias draugai ir bičiuliai praminė „Kanapkynės dvareliu“, V. ir V. Kanapkos atvėrė nebe pirmą sykį: praėjusią vasarą joje irgi buvo susirinkę kultūros mėgėjai, kad pasimėgautų poetiniu žodžiu, muzika, dainomis.

„Norėčiau, kad tai turėtų tęsinį, – jau pasibaigus popietės šurmuliui prisipažino V. Kanapkienė. – Man tokios popietės svarbios tuo, kad aš galiu dar sykį išreikšti dėkingumą tiems, kurie man padėdavo sunkesnę valandą ir kurie stengėsi dėl Kretingos muziejaus. Po tokių susitikimų tarsi tampu tvirtesnė, pasijaučiu esanti reikalinga.“

„Kanapkynės dvarelio“ svečiai, panorę pasimėgauti poetiniu žodžiu ir muzikos garsais.

Bičiulystės dovana vienas kitam, noru pabūti sykiu dalinosi ir vasarą Kanapkynėje palydėjo verslininkai ir muziejaus mecenatai Loreta Bosienė, Dalia ir Petras Kurmiai, Jūratė ir Pranas Varkojai, Alma ir Bronius Daukinčiai, Janina Mikučionienė, buvęs Kretingos rajono meras Juozas Mažeika su žmona Aldona, medikai Zina Daublienė, Romaldas Sakalauskas su žmona Rasa, skulptorius Vytautas Baranskas, Seimo narys Antanas Vinkus, tautodailininkas Edvardas Stalmokas su žmona Birute, kalbininkė humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė, pedagogė literatė Danutė Dunauskaitė, akordeono mokytoja Silvija Garbaliauskienė ir kiti. Popietę vedė aktorė V. Kanapkienės bičiulė Virginija Kochanskytė ir mūsų kraštietis aktorius rašytojas Juozas Pocius, sodriomis liaudies dainomis susirinkusiuosius pamalonino dainininkė Rasa Serra.

Kalbininkė Jūratė Laučiūtė prisiminė pažintį su Lietuvos dainiumi Justinu Marcinkevičiumi.

Muziką keičiant žodžiams, žodžius – muzikai, pamažu buvo piešiami dviejų meno pasaulio žmonių – poeto Justino Marcinkevičiaus ir kraštiečio profesoriaus vieno ryškiausių Lietuvos akordeonistų Kazio Stonkaus – paveikslai.

Kaziukui nereikėjo šlovės

„Mes taip jį ir vadindavome – Kaziuku“, – prisiminimais dalinosi Kretingos meno mokyklos mokytoja Silvija Garbaliauskienė, buvusi Kazio Stonkaus mokytoja. Ji labai apgailestavo, kad popietėje negalėjo dalyvauti profesoriaus, amžinybėn netikėtai dėl kovido išėjusio 2021 m. gruodį, tėvas, sulaukęs 90-mečio. „Jis sakė esąs sujaudintas, kad jo sūnų atsimename ir skiriame jam tik gerus žodžius“, – kalbėjo mokytoja, papasakojusi ir tokį K. Stonkaus gyvenimo atvejį: kai tėvas paklausęs, kodėl Kazys, tiek daug nuveikęs, daug koncertuojantis, nesikviečiąs televizijų, apie jį nerašą laikraščiai, jis tėvui atsakęs: „A mon nerek...“

Danutė Dunauskaitė, skaičiusi Justino Marcinkevičiaus poeziją, pasidalino ir įžvalgomis apie poeto užkoduotus simbolius.

„Tai ir liudija apie nepaprastą Kaziuko kuklumą. Jis buvo pasaulio žmogus, sau už duoną pasirinkęs akordeono muziką ir pašaukimą. Jam buvo nesvarbu – groti prezidentui ar paprastam žmogui. Svarbu buvo groti“, – S. Garbaliauskienė tvirtino, kad jos buvęs mokinys, o vėliau – jau profesorius buvo išskirtinio talento ir ypatingo darbštumo žmogus, o kam tekdavę pabendrauti su juo, sakydavo, kad tai – reto šiltumo žmogus, save kitiems atverdavęs iki galo. Mokytoja tęsė mintį: „Jam buvo svarbu, kad akordeono muzika klestėtų. Dirbo be galo daug – garso takeliai filmams, muzika spektakliams, koncertavo kaip solistas arba su įvairiais atlikėjais, orkestrais. Vienos rankos pirštų užtektų suskaičiuoti šalis, kuriose jis negrojo. O kur dar pedagoginė veikla.“

Eksponuojami tautodailininko Adolfo Viluckio darbai – įžanga į kūrėjo jubiliejinę parodą.

Baigęs tuometę Kretingos muzikos mokyklą, K. Stonkus mokėsi Kauno Juozo Gruodžio ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos akordeono klasėje, stažavosi Paryžiaus muzikos akademijoje, Maskvos Gnesinų vardo muzikos institute. Pedagoginį darbą pradėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau įkūrė akordeono katedrą Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, jai ir vadovavo. Buvo vizituojantis profesorius Kinijos ir Šveicarijos universitetuose, Lietuvos nacionalinės akordeonistų sąjungos prezidentas, Pasaulio akordeonistų konfederacijos muzikos komiteto narys, Tarptautinės akordeonistų konfederacijos prie UNESCO muzikinio komiteto narys. „Ir dabar dar sunku suvokti, kokia pritrenkianti buvo žinia apie Kaziuko mirtį ir kiek liūdesio, užuojautos žinučių plaukė į Lietuvą iš viso pasaulio“, – jaudindamasi kalbėjo mokytoja.

Renginį vedė aktoriai Virginija Kochanskytė ir Juozas Pocius, liaudies dainas atliko Rasa Serra.

Simboliška, kad popietės svečiams skambėjo akordeono muzika, kurią atliko S. Garbaliauskienės mokiniai Povilas Velička ir Mykolas Baltrūnas.

Išugdė meilę Lietuvai ir lietuviškam žodžiui

Atmintyje ilgam išlikusiais prisiminimais apie pažintį ir bendrystę su poetu J. Marcinkevičiumi pasidalinusi kalbininkė nukėlė į 1958-uosius, kai, dar tik baigusi Darbėnų vidurinę mokyklą, savo mokytojo ji buvo supažindinta su poetu. „Tada aš patekau į šviesų erdvų butą, o mane pasitiko 3 garbanoti šviesūs žydraakiai – poetas, jo žmona Genovaitė ir pirmagimė Ramunė. Aš neprisimenu, ką tada kalbėjome – man, kaimo vaikui, rūpėjo neišpilti arbatos ir nepritrupinti sausainių“, – J. Laučiūtė sakė, kad šis susitikimas asocijuojasi tik su šviesa ir gėriu, kuris išliko ir vėliau, jai su poetu bendraujant neakivaizdžiai ir pažinčiai atsinaujinus per „perestroiką“ (persitvarkymas – red. past.).

Kretingos meno mokyklos mokytoja Silvija Garbaliauskienė pasidalino atsiminimais apie Kazį Stonkų, grojo jos auklėtiniai akordeonistai Mykolas Baltrūnas (dešinėje) ir Povilas Velička.

„Tokio poeto Lietuva neturėjo ir neturės. Jis man išugdė meilę Lietuvai ir lietuviškam žodžiui“, – tvirtino humanitarinių mokslų daktarė, iš pažinties su poetu pateikusi daugybę įdomių detalių.

Savo mokytoju poetą J. Marcinkevičių pavadino ir ilgametė pedagogė literatė D. Dunauskaitė, kurią V. Kochanskytė pakvietė paskaityti poeto eilių. „Juk turi šiandien tos eilės suskambėti“, – kalbėjo aktorė, pati J. Marcinkevičiaus paveikslą piešusi jo citatomis iš knygos „Dienoraštis be datų“.

Pasirinkusi skaityti J. Marcinkevičiaus eilėraštį „Rugpjūtis“, D. Dunauskaitė pasidalino ir įžvalgomis apie poeto mums per simbolius duotas ir tebeduodamas gyvenimo pamokas, suvokimą, kas yra gimtieji namai ir gimtoji Lietuva, žmonės, dainos, duona, savęs įprasminimas ir vertybių paieška. „Poetas mokė patikėti, kad „niekada žmogus nebuvo mažas, jeigu jis tik buvo savimi“, o ir paprašyti žodžio ir pasakyti garsiai, kad kiti išgirstų, taip pat išmokau iš poeto“, – „Kanapkynės“ svečiams prisipažino D. Dunauskaitė.

Atrodė, kad visi popietės dalyviai išleido pasivaikščioti savo širdį: kartu padainavo, bendravo, dalinosi įspūdžiais paragavę Vytauto Kanapkos pagaminto naminio jauno vyno, džiaugėsi paskutinėmis vasaromis dienomis ir vienas kitam linkėjo pasimatyti ir kitąmet.

• Rašyti komentarą (8)