Ar Rugsėjo 1-oji jums yra šventė?

– Taip, šventė, nes prisimenu vaikystę, kai pats ėjau į mokyklą. Užauginau dukrą, anūkė dabar eina į trečia klasę – jos Čikagoje gyvena. Anūkė ten vaikšto į lietuvišką mokyklėlę, kalba lietuviškai. Man Rugsėjo 1-oji primena mokyklą, vaikystę, paauglystę, penkiabalėje sistemoje gautus dvejetus, penketus. Dabar, kai matau vaikus, einančius su gėlėmis, prisimenu, kad ir aš toks buvau. Man atrodo, tai smagi šventė. Vieniems mokytis smagiau, kitiems – draugai.

– Man tai ne šventė, bet vaikams turėtų būti šventė. Matydamas gatvėje vaikus su gėlėmis, pajuntu nostalgiją savo pačiai pirmai Rugsėjo 1-ajai. Pati pirmoji labiausiai ir įstrigo į širdį, kitos paskui jau nebe tokios įspūdingos buvo. Ta pati pirmoji diena mokykloje buvo ypatinga viskuo: ir naujas vaikų kolektyvas, ir mokytoja, nauja klasė, aplinka, susirinkimas mokyklos aikštėje, taip vadinama liniuotė. Viskas labai įstrigo ir paliko didžiulį įspūdį. Dabar, kai matau vaikus, einančius į mokyklą – man jų gaila. Vis dėlto pats smagiausias etapas – tai pirmoji klasė, paskui, jau prasideda vargai.

– Esu jau močiutė, tad man – nebe šventė. Vaikai išeina lavintis, mokytis, tad ši diena – jiems šventė. Kai matau vaikus su gėlėmis arba žiūriu į savo anūkus, šiurpuliukai bėgioja oda. Prisimenu save, vaikystę, mokyklą, draugus. Smagiausias atsiminimas – draugai. Labiausiai tą dieną laukdavau susitikimo su draugais, kurių per visą vasarą nematydavau.

– Man tai eilinė diena, ne šventė. Mano sūnūs – vienas pirmokas, kitas – antrokas. Mūsų šeimai tai paprasta, eilinė diena, tik skirtumas, kad vaikai po atostogų grįžta į mokyklą. Keičiasi mokytojai, aplinka, dienotvarkė. Tą dieną nejuntu kažkokio išskirtinumo, netgi nepasakyčiau, kad automobiliai saugiau važiuotų. Šiam rugsėjui jau praeitų mokslo metų pabaigoje pradėjau žvalgytis mokymosi stalų, kėdžių, įvairių priemonių, uniformų, nes viską susipirkti dviem vaikams vienu metu yra sudėtinga.

Kalbino Jurga BRAUKYLIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS