Bažnyčios 110 metų jubiliejus. Parapijiečiai ir svečiai po pamaldų prie bažnyčios 2009 m. birželio 13 d.

Šiemet Kretingos liuteronų bažnyčia švenčia 125-erių metų jubiliejų. Ta proga liepos 20 d. 11 val. Kretingos liuteronų bažnyčioje įvyks jubiliejinės šv. Mišios, kurias ves vyskupas Mindaugas Sabutis. Jubiliejinėse pamaldose kviečiami dalyvauti parapijos nariai, kretingiškiai, miesto svečiai.

>b>Liuteronų bendruomenė XVIII–XIX a. sandūroje

Kretingos apylinkėse liuteronų tikėjimo gyventojų būta dar XVI XVII a. Valsčius plytėjo tarp liuteroniškų Prūsijos ir Kuršo kunigaikštysčių, todėl vystantis prekybos ryšiams jame apsigyveno vokiečių liuteronų amatininkų. Šiame Žemaitijos regione dirva buvo palanki Reformacijai, nes, kaip rašė Motiejus Valančius, „kur šiandien yra Palanga, Darbėnai, Laukžemis, Kretinga, Salantai, Kartena … tuo kartu dar nebuvo nė jokios katalikų bažnyčios.“ Reformacijai prijaučiantis žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius 1572 m. privilegijoje Skuodui leido liuteronams laisvai išpažinti tikėjimą. Tuo metu šiame mieste jau buvo įsteigta liuteronų parapija ir stovėjo bažnyčia. Jono sūnus Jonas Karolis Chodkevičius 1609 m. įkūrė Kretingos miestą, kurį savo garbei pavadino Karolštatu. Liuteronų parapija tada mieste įsikurti negalėjo, nes įsitvirtinus kontrreformacijai Žemaitija liuteronams tapo netolerantiška. 1609 m. privilegija Kretingai skelbė, kad mieste negalėjo būti jokios kitos bažnyčios, išskyrus Romos katalikų. „Kito tikėjimo asmenims negalima viešai išpažinti savo tikėjimo, kviestis į miestą savo kunigus ir pamokslininkus, atlikinėti savo apeigas ir pamokslus privačiuose namuose. Kas nepaklus, iš to mūsų iždan turi būti konfiskuotas visas turtas.” Vis dėlto Chodkevičius leido liuteronams įsikurti mieste. „Liuteronams mieste gyventi leidžiama, tik savo pamokslininkų į miestą kviestis negalima, kadangi jie gali vykti pas netoliese, už Prūsijos sienos, esančius savo kunigus ir ten atlikinėti savo apeigas.“

Dauguma Kretingos miesto liuteronų buvo vokiečiai. Jie gyveno nuo Rotušės aikštės (buv. Turgaus aikštės) į Akmenos upės slėnį besileidžiančioje Vokiečių gatvėje (šiandien Birutės g.). Tai buvo iš Prūsijos ir Kuršo atsikėlę amatininkai, gydytojai, vaistininkai arba dvarininkų pakviesti dvarų tarnautojai. Žemė čia buvo pigesnė negu Prūsijoje, todėl į Kretingos valsčių kėlėsi ir liuteroniško Klaipėdos krašto ūkininkai lietuvininkai. Būdami Prūsijos pavaldiniai (piliečiai), įsigyti žemės jie negalėjo. Jie nuomojosi Kretingos dvarui priklausiusią žemę ir ant jos kūrėsi. Kaip ir Romos katalikų valstiečiai, jie turėjo atlikti prievoles Kretingos dvarui ir Bernardinų vienuolynui. Sekmadieniais ir švenčių dienomis jie vykdavo į Kretingalės bažnyčią (parapija įsteigta 1652 m.).

Liuteronų bažnyčia Šv. Vladimiro stačiatikių cerkvės fone. Cerkvė nugriauta apie 1927 m.

Parapijos įsteigimas ir rūpesčiai

XIX a. pradžioje Kretingos mieste ir valsčiuje jau buvo pakankamai liuteronų, kad būtų įsteigta parapija. 1795 m. kraštas buvo aneksuotas Rusijos, todėl leidimą tam turėjo išduoti imperijos valdžia. 1802 m. carui Aleksandrui I apsistojus Palangoje, liuteronų bendruomenė nusiuntė pas jį savo įgaliotinius. Jie prašė monarcho atleisti juos nuo prievolių Bernardinų vienuolynui ir leisti mieste pastatyti bažnyčią, kleboniją, vargšų prieglaudą ir mokyklą. Carui pritarus, valstybės sekretorius Nikolajus Novosilcevas 1802 m. birželio 14 d. šiuo klausimu kreipėsi į Lietuvos gubernatorių Leviną Benigseną. Caro įsaku parapija buvo įsteigta 1802 m. liepos 7 d. Monarchas atleido liuteronus nuo prievolių Bernardinų vienuolynui ir suteikė leidimą statyti bažnyčią.

„Jo Imperatoriškoji Didenybė, atsižvelgdamas į nuolankiausią vokiečių ūkininkų Miko Kaspučio, Antano Penelio, Jurgio Tarvydo ir Miko Bruzdeilyno prašymą, kurie yra liuteronų tikybos įgaliotiniai ir gyvena dvarininkų grafo Potockio, Nagurskio ir generolo Igelstromo valdose, leidžia Kretingoje pastatyti liuteronų bažnyčią ir atleidžia juos nuo mokesčių, kuriuos jie moka Kretingos vienuolynui, bei nurodo žemesnės instancijos teismui Telšiuose perduoti šį monarcho leidimą įvardintiems įgaliotiems ūkininkams.“

Caro privilegija pažymi vietoves, kuriose apsigyveno dalis ūkininkų. Jie įsikūrė grafo Vincento Potockio valdose Kretingos apylinkėse ir Kartenoje, grafo Kajetono Nagurskio žemėje aplink Palangą, Darbėnus ir generolo barono Otono fon Igelstromo valdose Gargžduose. Bažnyčios statybai caras paskyrė 1 tūkst. 762 rąstus iš Rucavos girios. Pirmuoju parapijos kunigu 1803 m. tapo Heinrichas Ferdinandas Radziboras. 1804 m. jį pakeitė kun. Frydrichas Vilhelmas Kristijonas Kode. Šalia kelio į Gargždus (šiandien Jablonskio g.) parapija atidarė savo kapines.

1802 m. įsaku caras atleido liuteronų ūkininkus nuo mokesčių Bernardinų vienuolynui, tačiau vienuoliai tvirtino, kad nuomodami Kretingos dvaro žemę ūkininkai perėmė visas prievoles vienuolynui ir dvarui, todėl ir toliau privalėjo mokėti dešimtinę. Prieštaraujantiems grasinta išvarymu iš nuomojamų valdų. Tarp kretingiškių liuteronų paplito posakis: „Dangus aukštai, caras toli, neverta priešintis.“ Parapijai tai buvo išbandymų laikotarpis. Jai grėsė iširimas, nes nebepajėgė išlaikyti kunigo, o parapijos teises turėjo tik tos liuteronų bendruomenės, kuriose gyveno kunigas. 1810–1820 m. vietoje neturint kunigo, parapiją aptarnavo Tauragės ir Skuodo dvasininkai. Tarybai negalint nieko pakeisti, dalis abejingesnių ėmė sakyti, kad dešimtinės parapijai nemokės, o vaikus krikštys ir konfirmuos Kretingalėje. Kiti, nepajėgdami mokėti dvigubų mokesčių, paliko nuomotas valdas ir grįžo į Klaipėdos kraštą. 26 turtingesni ar pasiturintys ūkininkai 1815–1819 m. perėjo į Romos katalikų tikybą. 1826 m. nustatyta, kad pusė anksčiau liuteronų valdytų ūkių Kretingos valsčiuje tada buvo užimti Romos katalikų naujakurių arba stovėjo tušti.

Vis dėlto, po ilgų ginčų, trukusių nuo 1812 m. iki 1827 m. Telšių apskrities teisme ir kitose valstybės institucijose, parapija savo teises apgynė ir buvo atpalaiduota nuo dešimtinės vienuolynui. Jos branduolį tada sudarė apie 160 laisvųjų ūkininkų šeimų ir keliasdešimt vokiečių amatininkų bei žemesnio rango dvaro tarnautojų – apie 1 tūkst. narių. Didžioji dauguma jų buvo kilę iš Klaipėdos krašto. „Tuo metu visa bendruomenė, išskyrus keletą išimčių, į Prūsiją žvelgė kaip į savo tikrąją tėvynę ar gimtąją šalį, nes pagal tautybę jie buvo vokiečiai arba, tiksliau tariant, prūsai [lietuvininkai]“, – apybraižoje apie Kretingos parapiją rašė kun. Karlas Frydrichas Josephi. Carinė valdžia ir vietos administracija juos vadino vokiečiais. Rusijos imperijoje, išskyrus Estiją, Livoniją ir Kuršą, liuteronai beveik be išimties buvo vokiečiai. Tie keturi Kretingos ūkininkai lietuvininkai oficialiame 1802 m. caro įsakyme irgi vadinami „vokiečiais“.

Švenčiant bažnyčios 50 metų jubiliejų parapiją aplankė bažnyčios statytojas kun. dekanas Janis Straumanis (centre). Kairėje Kretingos kun. Ansas Baltris, dešinėje Tauragės kun. Jonas Kalvanas, 1944 m. liepos 2 d.

Laikinieji maldos namai

Caro dovanoto miško medieną pardavusi parapijos pirmininkui, Laukžemės dvarininkui baronui Karoliui fon Mirbachui, 1808 m. bendruomenė nusipirko dviejų aukštų mūrinį namą, kurio pirmame aukšte įrengė butą kunigui, o antrame – maldos namus. Žvelgiant nuo dabartinės bažnyčios pastatas stovėjo kitoje Rotušės aikštės pusėje, kur šiandien veikia prekybos centras „Grifas”. Pirmuosius maldos namus pašventino kun. Vilhelmas Neumanas. Stokodama lėšų remontui, parapija šį pastatą vėliau pardavė. Tada tikintieji pamaldoms rinkosi erdvesniuose parapijiečių namuose, o kelerius metus – ir miesto rotušėje. 1795 m. tapusi Rusijos imperijos dalimi Kretinga neteko Magdeburgo savivaldos teisės, todėl rotušė tuo metu stovėjo nebenaudojama.

1824 m. parapija įsigijo iš grafų Zubovų žemės sklypą dabartinėje Vytauto gatvėje, kur pastatė kleboniją. Kretingos vyriausiam administratoriui, generolui Rehbinderiui, tarpininkaujant, 1830 m. Bernardinų vienuolyno globėjas leido parapijai melstis medinėje koplyčioje, kuri iki tol buvo naudota kaip malkinė. Parapija joje meldėsi iki 1836 m., kada klebonijos sklype pasistatė nedidelius medinius maldos namus.

Pirmoji bažnyčia

1851 m. Rotušės aikštės pakraštyje parapija nusipirko sklypą su mūriniu dviejų aukštų namu. 1852 m. pastatas buvo rekonstruotas į bažnyčią. Priekiniame fasade iškilo stačiakampis bokštas su lėkšto, keturšlaičio šalmo pavidalo viršūne. Greta stovėjo medinė varpinė. 1860 m. įrengtas namas mokyklai ir vargonininkui (kantoratas). Nepavykus atidaryti mokyklos, pastate nuo 1861 m. veikė vargšų prieglauda (špitolė). 1862 m. Kretingos mieste ir valsčiuje gyveno 412 liuteronų – apie 25 proc. visų gyventojų. Parapiją su filijomis tada sudarė 820 narių, įsikūrusių Kretingoje ir Virkštininkų, Kiauleikių, Rūdaičių, Joskaudų, Mišučių, Raguviškių bei kituose kaimuose ir filijose Darbėnuose – 24 nariai, Gargžduose – 27, Švėkšnoje – 150, Rietave – 150, Veiviržėnuose – 58. Bažnyčios knygose jie buvo suskirstyti į darbininkus, valdytojus, tarnautojus, ūkių savininkus, meistrus ir „laisvus žmones“. 1897 m. tikinčiųjų skaičius išaugo iki 1 tūkst. 400, iš kurių 643 buvo Prūsijos pavaldiniai. Dėl lietuvininkų gausos bažnyčia vietinių gyventojų buvo vadinama „prūsų bažnyčia“, o tikintieji „prūsais“. Mažai išsilavinusių supratimu, liuteronai negalėjo būti lietuviai, nes buvo nekatalikai. „Liuteronai lietuviai dar ir šiandien čia vadinami „prūsų žmonėmis“, tai yra prūsų ūkininkais arba tiesiog prūsais – posakiu, kuriuo siekta parodyti nepagarbą“, – XX a. pradžioje rašė kun. Josephi.

1969 m. bažnyčios tvoros fragmentus sovietinė valdžia perkėlė ant Akmenos upės tilto.

Dabartinė bažnyčia

1889 m. bažnyčią ir šventoriuje esančią špitolę nusiaubė gaisras. Tais metais tikintieji pastatė dabartinius parapijos namus, kuriuose meldėsi 10 metų.

Naujos bažnyčios statyba rūpinosi 1894 m. iš Kuršo gubernijos atvykęs latvių kilmės kun. Janis Straumanis. 1896 m. Rusijos imperijos Liuteronų bažnyčios Savitarpio pagalbos kasa skyrė 4 tūkst. rublių paskolą. 1897 m. pavasarį pradėta statyti neogotikinė, tašytų akmenų mūro su raudonų plytų kontraforsais bažnyčia. Ūkininkai jos statybai atvežė 850 kub. m akmenų, parapija įsigijo 60 tūkst. plytų. Statybą aukomis rėmė ne tik parapijiečiai, bet ir Kuršo gubernijos parapijos. 1 tūkst. 500 markių skyrė Prūsijos karalius Vilhelmas II. Įteikdama prašymą imperatoriui parapija akcentavo, kad daugelis tikinčiųjų buvo kilę iš Prūsijos. Grafas Aleksandras Tiškevičius padovanojo beveik visą statybai reikalingą medieną, o iš žydų bendruomenės aukų vitražiniu stiklu buvo papuošti altoriaus erdvėje esantys langai.

Vokietijos liuteronų bažnyčia padovanojo naujus vargonus. Dėl didelių muito mokesčių parapija nepajėgė jų parvežti į Kretingą. Tada buvo nuspręsta juos iškeisti į senus Kretingalės bažnyčios vargonus. Taip unikalus XVIII a. barokinis instrumentas atkeliavo į Kretingos bažnyčią. 1785 m. šiuos vargonus Verdainės bažnyčioje (pietrytinė Šilutės dalis) pastatė Karaliaučiaus karaliaus rūmų vargonų meistras Johann Preuss. Ant prospektinio vamzdžio išliko įrašas: „1785 m. Verdainės bažnyčiai pagamino Johanas Preusas“. 1827 m. vargonai buvo perkelti į Kretingalės bažnyčią, o 1899 m. sumontuoti jau pastatytoje Kretingos bažnyčioje. Europos vargonų pavelde instrumentas užima reikšmingą vietą kaip vienas iš XVIII a. antros pusės Karaliaučiaus vargonų mokyklos pavyzdžių.

Naujoji bažnyčia buvo pašventinta 1899 m. birželio 29 d. 1910 m. medinę šventoriaus tvorą tikintieji pakeitė iš Sankt Peterburgo parvežta metaline tvora. 1913 m. akmenine tvora buvo aptvertos istorinės kapinės.

1911 m. parapijai priklausė 2 tūkst. 130 narių, iš kurių 1 tūkst. 389 buvo lietuviai, 726 – vokiečiai, 15 – latviai. Kretingos mieste ir valsčiuje gyveno 488 parapijiečiai. Dalis tikinčiųjų gyveno filijose: Darbėnuose – 45, Rietave – 28, Gargžduose – 75, Švėkšnoje – 100, Veiviržėnuose – 22. Kunigas liturgiją vesdavo lietuvių ir vokiečių kalbomis. Keturis kartus per metus pamaldos vyko Gargžduose ir Švėkšnoje, kartą – Rietave, kur tikintieji meldėsi vokiečių ir latvių kalbomis. Nesant kunigui, „skaitomas pamaldas“ Kretingos bažnyčioje ir filijose vesdavo mokytojas arba vargonininkas. Parapijos narių skaičius tuo metu nebeaugo. Dalis vokiečių tautybės parapijiečių ir lietuvininkų dėl geresnių ekonominių sąlygų grįžo į Prūsiją. Kai kuriuos tada viliojo ir legendomis apipinta Šiaurės Amerika.

Iki Lietuvos valstybės atkūrimo parapiją aptarnavo kunigai Heinrichas Ferdinandas Radziboras (1803–1804 m.), Frydrichas Vilhelmas Christianas Kode (1804–1807 m.), Vilhelmas Neumanas (1808–1810 m.), Martynas Konstantinas Vilke (1820–1830 m.), Frydrichas Augustas Thiedemanas (1834–1851 m.), Ferdinandas Michaelis Baumbachas (1858–1870 m.), J. H. E. Rosenbergeris (1872–1874 m.), Rudolfas Schoene (1877–1880 m.), Martynas Keturakaitis (1880–1884 m.), Jonas Keturakaitis (1890–1893 m.), Gustavas Matisonas (1893–1894 m.), Janis Straumanis (1894–1908 m.), Karlas Frydrichas Vilhelmas Josephi (1908–1926 m.). Dvasininkus pradžioje skirdavo Vilniaus konsistorija, o nuo 1830 m. – Jelgavoje įsikūrusi Kuršo konsistorija, kuri tada administravo Lietuvos liuteronų bažnyčią. Vokiečių ir latvių tautybės kunigai, atvykę į parapiją, turėjo išmokti lietuvių kalbą, tiksliau – žemaičių tarmę.

Dabartinė liuteronų bažnyčia XX a. pr.

Atkurtoje Lietuvos valstybėje

1921 m. į Lietuvos sudėtį grįžo Palangos miestas ir valsčius. Iki tol buvusi Rucavos parapijos dalis, Palangos filija tapo priskirta Kretingos parapijai. Palangos liuteronai meldėsi senojoje vaistinėje, o nuo 1928 m. savo maldos namuose. Kunigo laikomos pamaldos lietuvių kalba čia vykdavo 10 kartų per metus. Filiją sudarė apie 100 narių.

Tarpukariu Kretingos parapija susidėjo beveik vien iš lietuvių tautybės tikinčiųjų. 1937 m. ji turėjo 1 tūkst. 40 narių. Pamaldos bažnyčioje vyko lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vokiečių tautybės žmonių tada buvo apie 50, todėl liturgija jų kalba buvo švenčiama rečiau. Parapija turėjo gausų chorą ir pučiamųjų instrumentų orkestrą. Po kun. Josephi mirties 1926 m., parapiją aptarnavo Julius Stanaitis (1928–1930 m.), o po jo Adomas Gelžinius (1931–1941 m.).

Karo metai

1941 sausio–kovo mėn. Kretingos parapiją, kaip ir visą Lietuvos liuteronų bažnyčią, sukrėtė Lietuvos vokiečių repatriacija. Pagal SSRS ir Vokietijos gyventojų mainų sutartį, liuteronų tikintieji galėjo įsirašyti vokiečiais ir išvykti į Reichą. Šia galimybe pasinaudojo du trečdaliai parapijiečių. Visos Lietuvos mastu Bažnyčia neteko apie 40 tūkst. narių, tai yra daugiau negu 60 proc. tikinčiųjų. „Mūsų parapija yra likusi maža“, – 1941 m. ataskaitoje rašė kun. Ansas Baltris, akcentuodamas, kad parapijoje dar liko apie 400 narių. Išvykę buvo „tikri lietuviai, nemokantys vokiečių kalbos, kuriuos vokiečiams pavyko suagituoti tik bauginimais Lietuvai tapus SSR.“ Už lietuvišką veiklą misijos diakonas Baltris dar 1939 m. buvo nacių ištremtas iš Klaipėdos krašto, o kun. Adomui Gelžiniui repatrijavus į Vokietiją, 1941 m. Tauragės bažnyčioje įšventintas į kunigus.

Sovietinio ateizmo laikotarpis

Sovietinės okupacijos metais Kretingos parapija nebuvo „išregistruota“. Sovietų valdžia 1945–1965 m. uždarė arba nugriovė daugiau nei 70 proc. liuteronų bažnyčių. Iš 84 prieškaryje veikusių parapijų sovietmečiu išliko tik 27. Buvo uždaryta Kretingalės bažnyčia, nugriautos abi Klaipėdos bažnyčios. Kretingalės, Palangos tikintieji ir dalis Klaipėdos miesto liuteronų pamaldoms vykdavo į Kretingą. Parapija tuomet buvo viena gausiausių liuteronų bendruomenių. 1965 metais ją sudarė 900 narių.

1950 m. Kretingos kun. Baltris buvo išrinktas konsistorijos pirmininku. Parapiją jis aptarnavo iki 1954 m. Jį pakeitė kun. Jonas Armonaitis (1955–1990 m.). 1955 m. Kretingos bažnyčioje įvyko pirmasis pokarinis bažnyčios sinodas, kuriame buvo priimtas naujas statutas, išrinkta konsistorija.

Sovietinė valdžia visaip varžė parapijos gyvenimą. Dar pirmosios okupacijos metu 1940 m. buvo konfiskuoti šventoriuje esantys parapijos namai. Pokaryje juose iki 1965 m. veikė ryšių kontora ir paštas, o po to apgyvendintos šios kontoros darbuotojų šeimos. Pokariu buvo nacionalizuota Vytauto g. esanti klebonija. 1964 m. Vykdomasis komitetas uždarė istorines parapijos kapines. 1965 m. prie pat bažnyčios pamato sienos buvo pristatytas ryšių kontoros pastatas – paštas ir telekomas. Apie planuojamus darbus sovietinė valdžia net nepranešė parapijai. 1969 m. buvo nugriauta bažnyčios šventoriaus tvora, o jos geležinės konstrukcijos perkeltos ant Akmenos upės tilto Birutės g.

Parapija po nepriklausomybės atkūrimo

Atkūrus nepriklausomybę parapija vėl galėjo netrukdoma melstis. Jai buvo grąžintos istorinės kapinės. Tikintieji jas sutvarkė, centre pastatė kryžių. Vasarą jose ir Kiauleikių, Mišučių bei Rūdaičių kapinėse vyksta kapinių šventės. 1994 m. Kūčių vakarą buvo pašventinti restauruoti parapijos namai. 1989 m. Vykdomasis komitetas planavo praplėsti Kęstučio gatvę, todėl pastatą pripažino avariniu ir ketino nugriauti. Šiems planams nepritarė atkurta Kretingos miesto ir rajono savivaldybė. 1994 m. jos sprendimu buvo nugriautas prie bažnyčios pamatų stovėjęs ryšių kontoros pastatas. Parapija sutvarkė šventorių, o 1998 m. atstatė jo tvorą. Liuteronų bažnyčia ir parapijos namai šiandien yra vieni seniausių išlikusių pastatų, kurie puošia miesto centrą.

2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, Kretingos rajone liuteronų tikybos žmonių buvo 481. Parapija šiandien skaičiuoja apie 150 aktyvių narių. Pamaldos bažnyčioje vyksta sekmadieniais ir švenčių dienomis. Tikintieji jose dalyvauja giedodami giesmes iš giesmyno. Visuotinis giedojimas yra neatsiejama liuteroniškos tradicijos dalis.

Kun. dr. Darius PETKŪNAS

Kretingos liuteronų parapijos klebonas

• Rašyti komentarą (0)