Menininkei gamta yra viso gyvenimo mokytoja

Vilija Razmaitė skatino žiūrovus stabtelti ties jos darbais ilgėliau, nebijoti paieškoti detalių, fragmentų, nes menas, paveikslai yra savita terapijos forma.

Ekspresyviais, drąsiais potėpiais, ryškiomis spalvomis stebina 54-erių Vilijos Razmaitės paveikslai, kurie šį balandį eksponuojami Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos erdvėse. „Kai jausmai nebetelpa many, jie nugula drobėse“, – taip savo parodos anotacijoje prisistatė kūrėja, pastaruoju metu apsistojusi Vydmantuose.

Žvilgsnis į paveikslus – kiekvieno skirtingas

Dailininkė sakė gimusi augusi pamario krašte – Šilutėje, kur siaučia vėjai, nešdami nuo kuršmarių bangų mūšą ir purslų sūrumą. Gamta nuo pat vaikystės formavo jos pasaulėjautą, įkvėpė kūrybai, kurioje dominuoja ryškūs jūros, saulės, saulėlydžių, augmenijos motyvai.

Per laiką – V. Razmaitė baigė dailės ir pradinio ugdymo studijas Šiaulių pedagoginiame universitete, – per 30 kūrybos metų, atviravo menininkė, jos braižas pakito: paveikslai tapo labiau išjausti, tačiau dominuoja gamta – ši išliko viso jos gyvenimo mokytoja.

V. Razmaitės paveiksluose dominuoja laisvi potėpiai, platūs mostai, tai atspindi ir jų pavadinimai: „Gylis“, „Perspektyva“, „Melsvai“, „Pražydo“, „Vakaro šviesa“, „Trys saulės“ ir pan. „Savo išraiškos ekspresija aš palieku daug interpretacijų pačiam žiūrovui: kiekvienas turime savų minčių, kurias projektuojame į paveikslus, arba atvirkščiai – jie jas iššaukia. Būna, žmogus sustoja, įdėmiai žiūri, stebi, netgi išspaudžia ašarą, vadinasi, paveikslas sukėlė gilių minčių, išjudino prisiminimus ar neįgyvendintus lūkesčius. Kiekvienas juk regimą matome per savo patirtį, kaip ir žvelgiant į medį: vienas galvoja, kaip jis užaugo, kitas – kaip jį graužia kenkėjai, trečias – kaip būtų gerai pasigaminti iš jo lentų“, – kalbėjo menininkė.

Pritaikė skandinavišką modelį

Pastaruosius 6-erius metus V. Razmaitė gyveno ir kūrė Skandinavijoje – Švedijoje: ten buvo atidariusi savo meno studiją, rengė parodas, vedė dailės ir dailės terapijos užsiėmimus, organizavo meninius renginius.

„Kai kurie paveikslai inspiruoti būtent skandinaviško gyvenimo būdo, atšiauresnės, negu Lietuvoje, gamtos: galbūt todėl jie nėra tokie drąsūs, itin ryškių, bet labiau prigesintų spalvų“, – kalbėjo menininkė, įprastai tapanti aliejiniais dažais, tačiau mėgstanti ir mišrią techniką – ne vienas jos darbas savyje derina potėpius, aukso lakštus, smėlį, specialią faktūrinę pastą. Dailininkės žodžiais, Skandinavijoje galioja nerašyta taisyklė: prieš Velykas žmonės lanko parodas, meno galerijas – sudaromi netgi turistiniai maršrutai. Jiems tai – kultūros, dvasinio atsinaujinimo, o tuo pačiu – ir namų interjero, dekoro atnaujinimo etapas. „Švedams patinka bendrauti su darbų autoriais, vargu, ar jie pirktų paveikslą, nieko nežinodami apie kūrėją. Šitą modelį pabandžiau perkelti ir į Kretingą“, – parodos atidarymo metu, pasitikdama žiūrovus, kalbėjo jos autorė.

Ekspresyvūs ir spalvingi Vilijos Razmaitės darbai, atkeliavę į parodą Kretingoje.

Išvaikščioję pasaulį, sugrįžta į pamarį

Vilija sakė per savo, kaip dalininkės karjerą, nutapiusi per 300 paveikslų, ir kiekvienas sukurtas darbas anksčiau ar vėliau suranda savo namus – arba Lietuvoje, arba iškeliauja ir pasklinda po Europą, JAV, Didžiąją Britaniją, Airiją. Menininkė sukūrė freskų, sienų mozaikų, sceninių dekoracijų. Jos darbų yra Vilniaus universitete, Valdovų rūmuose, Šilutės krašto muziejuje, paveikslų įsigyja kolekcionieriai.

„Paveikslai – tarsi mano vaikai, išsibarstę po pasaulį. Aš visuomet stengiuosi palaikyti ryšį su jų savininkais, pasidomėti, ar mano darbas pateisino jų lūkesčius“, – atviravo kūrėja.

Menininkė džiaugėsi, kad kūrybos ir meno mūza paviliojo ne tik ją, bet ir abi jos dukteris: vyresnioji Guoda baigė muzikos industriją Nyderlanduose, įsikūrė Vilniuje. Pastaruoju metu pas dukterį Joaną, pagal specialybę – choreografę, su šeima gyvenančia Vydmantuose, apsistojusi Vilija juokavo dabar einanti močiutės pareigas – padedanti prižiūrėti anūką Jokūbą, tad savo kūrybinių dirbtuvių laikinai neturinti ir vizualųjį kūrybinės išraiškos procesą laikinai sustabdžiusi. Tačiau gimstančios naujos idėjos, o kur jas realizuos, dar taip pat nežinanti. Kaip ir nežinanti, kur ją nupūs tolimesni gyvenimo vėjai, tik viena aišku – išlikusi begalinė trauka pamariui arba pajūriui, jos vėjams ir saulėlydžiams.

• Rašyti komentarą (0)