|
|
|
Miesto veidas – be medinių skulptūrų
Renovuojant Vilniaus gatvę, kuri išvien su Rotušės aikšte laikomos mūsų miesto veidu, buvo pašalintos medžio skulptūros, puošusios kabančias saleles viršum lurdo ir priešais bažnyčią. „Pajūrio naujienos“ pasidomėjo, koks šių tautodailės kūrinių likimas ir ar verta būtų jas sugrąžinti į moderniai atkurtą Vilniaus gatvę. Skulptūros – vienose rankose Ilgametė Kretingos tautodailininkų klubo „Verpstė“ vadovė muziejininkė Danutė Šorienė prisiminė, kad medžio darbus – skulptūras, koplytstulpius, suolus – gatvės salelėse prieš kelis dešimtmečius sukūrė garsūs to meto krašto medžio meistrai Steponas Žiubrys, Antanas Buivydas, Pranas Zapalis, Feliksas Lukauskas, Raimundas Puškorius, kuris vėliau kai kurias jų ir atkūrė. O ir pradėjus Vilniaus gatvės renovaciją, nuimti medžio darbai, pagal susitarimą, buvo išgabenti į R. Puškoriaus dirbtuves, kad tautodailininkas jas sutvarkytų ir pagal galimybes atkurtų. D. Šorienė nerimavo, kodėl darbai vis dar neatkurti ir nesugrąžinti į savo ankstesnes vietas. „Nebuvo duotas konkretus terminas, kada turiu darbus užbaigti: kai ką jau sutvarkiau, kai kas dar nebaigta. Vienos skulptūros labai sutrešę, kitos pusėtinai. Atkūriau P. Zapalio ir F. Lukausko koplytstulpį, buvusį viršum lurdo, sutvarkiau skardinę jo dalį. Ganėtinai pavargusios S. Žiubrio skulptūros, kurios buvo po stogeliu. O ir atvežė į dirbtuves aplaužytas kaip malkas. Už darbą dar negavau nė pinigų. Kažkada sutartis su Savivaldybe buvo pasirašyta, bet aš nebeatmenu, kokią sumą sutarėme. Tuo pačiu sutvarkiau ir Adolfo Viluckio „Angelą“ J. Basanavičiaus gatvėje“, – kalbėjo R. Puškorius. Jis sakė, kad iš pagarbos savojo krašto medžio meistrams – pusės jų jau nebėra tarp gyvųjų – jis ir ėmėsi šio darbo tam, kad būtų įprasminti jų darbai Kretingoje. Neliko pagarbos drožiniams D. Šorienės manymu, medžio skulptūrų likimas Kretingos mieste, kuris kažkada jomis garsėjo ir tuo buvo išskirtinis, gana liūdnas: merdėja nykstantys darbai Pastauninko parke, garsiuosius „Meškiukus“ į savo dirbtuves išsivežė jų autorius Alfonsas Skiesgilas. Nežinia, kas nutiko Gražvydo Čepulevičiaus skulptūrai su varpais prie Pranciškonų gimnazijos. D. Šorienės žiniomis, ši taip pat iškeliavusi į R. Puškoriaus dirbtuves. Jos manymu, mieste pasirūpinta vienintele vieta, kuri įprasminta medžio darbais – tai Astronominis laikrodis Kretingos dvaro parke. Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė, paklausta, ar Savivaldybė ketina pasirūpinti, kad į miestą sugrįžtų atkurti medžio drožiniai, sakė kėlusi šią problemą Savivaldybėje, tačiau konkrečių sprendimų nežinanti. Pasirinko ilgaamžiškesnes medžiagas Kretingos rajono meras Antanas Kalnius patikino, kad Vilniaus gatvės skulptūromis buvo pasirūpinta, kad rangovai netyčia jų nesugadintų ar jos nepradingtų. O ar sugrąžinti jas į ankstesnę vietą, sprendimą turėtų priimti rajono vyriausioji architektė Reda Kasnauskė. „Ar beįsikomponuos jos į bendrą Vilniaus gatvės vaizdą? Jeigu ne, galvosime, kur kitur jas panaudoti“, – tvirtino meras. „Pagarba tautodailės meistrams, bet aš manau, kad šiuolaikinė miesto architektūra neturėtų būti siejama su medžiu. Jai labiau tinka tvaresnės ilgaamžiškesnės medžiagos, – įsitikinusi R. Kasnauskė. – Vilniaus gatvę dekoruoti buvo pasirinktas metalas, bronza, stiklas.“ Jos nuomone, Vilniaus gatvės salelėse buvusios skulptūros labiausiai tiktų vadinamajame Šaltinio skvere, kuris kuriamas kitapus lurdo. „Ši vieta turėtų būti rekonstruota kompleksiškai kartu su laiptais, vedančiais į šį slėnį. Skulptūros ten labiausiai ir tiktų, dar – Pastauninko parke arba prie vienuolyno tvenkinio. Viliuosi, kad, perskirsčius šiųmečio rajono biudžeto lėšas, atsirastų galimybė startuoti su Šaltinio slėnio techniniu projektu“, – kalbėjo vyriausioji architektė. Jai pritartų ir R. Puškorius: „Tiktų tos skulptūros ir Šaltinio slėniui, ir Pastauninko parke. Tik kam tuomet palikta ta „jurta“ (stoginė – aut. pastaba) salelėje prie bažnyčios?“ ---
Kretingos krašto dailininkės grafikės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės komentaras:– Mano galva, Vilniaus gatvę reikėjo išsyk kompleksiškai projektuoti, nes dabar imti ir prilipinti kai kuriuos senuosius elementus būtų lygiai tas pats, kas prie naujos suknelės tvirtinti netinkančią segę. Antra vertus, ir sumūrytos akmeninės tvoros, akmens grindinys nėra modernu. Jeigu tos medžio skulptūros būtų paveldas – sukurtos iki Antrojo pasaulinio karo, nė neabejočiau dėl jų grąžinimo į ankstesnę vietą. Betgi jos iškaltos sovietmečiu, o dabar grąžinti ne taip seno laikmečio kūrinius lyg ir nebėra tendencijų. Visas pasaulis eina į šiuolaikiškumą, į modernizmą. Mūsų sąmonėje Kretinga vis dar tebėra žemės ūkio ir tautodailės miestas. Aš nežinau, kokios politikos laikosi miesto architektai ir kokį statusą norima suteikti Kretingai. Mano žiniomis, buvo siekiama ją perorientuoti į turizmui patrauklų miestą. Gerbiu tautodailę, bet esu įsitikinusi, kad niekada neišugdysime meninio skonio, jeigu vien orientuosimės į tautodailę. Todėl aš manau, kad atkurti medžio darbai turėtų būti sutelkti vienoje vietoje, tarkim, Pastauninko parke, o kitus parkus reikėtų papuošti šiuolaikiškais meno darbais.
|
|
