Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Juvelyrė įsiskverbė į gintare sustingusią praeitį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-11-29

Parodą Kretingoje pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė.

Kretingos muziejaus archeologijos ekspozicijoje atidaryta iš Lietuvos nacionalinio muziejaus atkeliavusi paroda „Laikmečių pokalbis“, kurioje itin savitai susieta archeologija ir menas. Vitrinose greta išlikusių akmens amžiaus gintaro dirbinių, aptiktų Šventosios neolito radimvietėse, eksponuojami šiandienos kūriniai, kurių autorė – metalo plastikos meistrė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė.

Nuskambėjo Mikelio Balčiaus vardas

Eksponuojamus darbus menininkė E. Čėjauskaitė-Gintalė kūrė pastaruosius trejus metus, dažnai lankydamasi Nacionalinio muziejaus fonduose ir studijuodama čia saugomus eksponatus – archajiškus mūsų protėvių gintaro dirbinius, apdorotus prieš 5–6 tūkst., o kaulo – netgi prieš 8 tūkst. metų.

Į Kretingą atgabentą parodą, kuri veiks visą gruodį, vaizdingai pristatė jos kuratorė Nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė. Jos žodžiais, gintarui, kaip ypatingai gamtinei medžiagai, mūsų protėviai teikė didelę reikšmę nuo seniausių laikų. Gintaras tarnavo religiniams, buitiniams tikslams, jį mainydavo ir iš svetimšalių pirkdavo tai, ko reikėjo.

Neįmantrių formų papuošalus galėjo pasigaminti daugelis bendruomenės narių. „Gintaras geriausiai išliko Šventosios smėlio sluoksniuose. Archeologinės Šventosios atradėju yra laikomas ir dabar Šventojoje tebegyvenantis Mikelis Balčius – buvęs žvejys, tapęs savamoksliu archeologu. Dar būdamas vaikas, M. Balčius vaikščiodavo po melioracijos griovius, kur aptiko daug radinių, darė jų ir vietovių aprašus, žemėlapius. Visa tai pasitarnavo pasaulinio lygio archeologei Rimutei Rimantienei, kuri Šventosios neolito gyvenvietes tyrinėti ėmėsi nuo 1966-ųjų ir tyrė 40 metų“, – kalbėjo D. Ostrauskienė.

Šaknų paieška – šokiruojanti

Pasak D. Ostrauskienės, menininkė E. Čėjauskaitė-Gintalė labai giliai, atsargiai ir pagarbiai pažvelgė į archajišką gintarą, analizavo protėvių kūrybos procesą ir kūrė visa perleidusi per save, kartais – netgi apnuogindama savo širdį. Todėl paroda ir pavadinta „Laikmečių pokalbis“, bandant nutiesti tiltą tarp praėjusio laiko ir to, kas vyksta dabar, ieškant bendrumų tarp pirmykščių formų ir šiuolaikinės juvelyrikos.

Menininkės Eglės Čėjaukaitės-Gintalės darbai, kuriose jos išmonė persipynusi su archeologiniais radiniais.

E. Čėjauskaitė-Gintalė svarsto apie tai, kokie išgyvenimai ir patirtys galėjo lemti, kad senovės žmogaus ranka suteikė gintarui vienokią ar kitokią formą. „Menotyrininkė Jurgita Ludavičienė taikliai pastebėjo, kad gintaras menininkei – tarsi būdas nukeliauti ligi savo šaknų. Todėl šaknų motyvas parodoje – vienas svarbiausių, perteiktas neįprastai“, – išskirdama kompoziciją, kur ant iš spygliuotų šakų, tarsi erškėčių, susukto vainikėlio – ne kraujo lašai, o dantys“, – kalbėjo parodos kuratorė. Jos žodžiais, greta eksponuojami kapinynuose aptikti dantys galėtų atrodyti šiek tiek makabriškai, jei nesusietume su šiandiena, kai dar visai neseniai auksiniai dantys buvo gerovės ir turto simbolis. Tačiau kiekvienas dantis turi šaknis. Ir tai tam tikra prasme simbolizuoja mūsų įsišaknijimą į gyvenimą, praeitį, istoriją, žemę. Saulėgrąžos turguje, kare ir mene Kitas ekspozicijoje pasikartojantis motyvas – saulėgrąžos. „Menininkei saulėgrąžų sėklos turi daug įvaizdžių: nuo ryškiai geltono žiedo – gintaras irgi vadinamas Saulės akmeniu – iki gliaudomų saulėgrąžų. Ir visiškai netikėtai – iki saulėgrąžų sėklų, kurių moteris Ukrainoje liepė įsidėti į kišenę rusų kareiviui, kad mirus iš jo būtų bent šiokia tokia nauda. Pati E. Čėjauskaitė-Gintalė vieną savo kūrinių apibūdino, panirdama į prisiminimus, kai jos vaikystėje turguje ant kiekvieno kampo stiklinėmis iš maišų po 15 kapeikų būdavo pardavinėjamos „siemkos“, arba saulėgrąžos, o šios jai prilygo skaniausiems saldainiams. „Tuomet ir mano požiūris į gintarą mažai kuo skyrėsi nuo požiūrio į saulėgrąžas“, – atviravo autorė. Tačiau šiandieną jos sukurtas gintarinių saulėgrąžų sėklų rožinis tarytum sugeria savyje visas šias asociacijas, drauge kurdamas naujas. Rožinio centre – įsčios, kaip pasaulio centras, kaip vieta, iš kurios atsiradome, kaip ryšys su savimi ir pasauliu. Ekspozicijoje šiandienos ryšį su praeitimi sustiprina dizainerio Martyno Gintalo sukurta videoprojekcija: kūrėjas tarytum kviečia pakeliauti laiku – tarsi iš kosmoso nusileidžiant į radimvietes, kuriose buvo aptikti eksponuojami senoviniai gintaro objektai.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas