Pajūrio naujienos
Help
2021 Gruodis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną-7°C debesuotumas 68 %
Naktį-16°C debesuotumas 28 %
Apklausa

Ar šventinės gerumo, labdaros akcijos sprendžia skurdo problemas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Meilė tėvynei – tai meilė žmonėms

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2006-02-17
Lietuvos kariuomenėje tarnavęs ir garbaus amžiaus sulaukęs salantiškis Liudas Vasiliauskas slapčia išsaugojo keletą savo jaunystės laikų nuotraukų, tačiau puskarininkio uniformą jam teko sudeginti.

„Nėra jokios aukštosios matematikos: jei myli žmones, kurie duoti tavo gyvenimo kelyje, myli ir tėvynę. Nemyli žmonių – nemyli ir tėvynės“, - įsitikinęs 92-jų salantiškis, Lietuvos kariuomenės puskarininkis Liudas Vasiliauskas. Garbaus amžiaus vyriškis, pergyvenęs kelias santvarkas ir valdžias, nelinkęs skambiais žodžiais kalbėti apie patriotizmą: savo meilę Lietuvai jis išreiškė nuoširdžiu kasdieniniu darbu ir pagarba žmonėms.

Kas netarnavo, tas - ne vyras

Iš Tuzų kaimo kilęs L.Vasiliauskas 1935m. buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Klaipėdoje ir Plungėje, 6-ajame pėstininkų Pilėnų Margio pulke. Per aštuoniolika tarnystės mėnesių, pasižymėjęs organizaciniais gebėjimais, bemokslis žemaitis pasiekė nemažų aukštumų tuometinėje kariuomenėje: pradėjęs nuo eilinio, tapo skyrininku (skyrius – mažas dalinys, kuriame 12 kareivių), po to – būrininku (būrį sudarė trys skyriai), kol užsitarnavo puskarininkio laipsnį.

Pasak salantiškio, tuomet niekam į galvą neateidavusi mintis vengti karinės tarnybos: „Ir kaime sakydavo – kas netarnavęs, tas - ne vyras“.

1939-ųjų spalį, kai rusai laikinai grąžino Vilnių Lietuvai, L.Vasiliauską buvo mobilizavę į sostinę. „Situacija buvo įtempta, vyko karinė parengtis. Tačiau man tuomet neilgai beteko „krimsti kariškio duoną“. Susirgau vidurių šiltine, nes gėrėm iš Neries vandenį, ir atsidūriau ligoninėj. Buvau nebetinkamas tarnybai“, - ryškiai faktus, metus, situacijas atmintyje atkūrė žvalus ir gyvybingas vyriškis.

Užėjus vokiečiams L.Vasiliauskui teko slapstytis kaime pas uošvius. Vyriškis prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui jau buvo vedęs Emiliją iš Žvainių kaimo ir susilaukęs su ja dviejų vaikų.

„Besibaigiant karui, vėlgi slapsčiausi nuo rusų. Būtų verbavę ir tie, ir tie. Bet nenorėjau tarnauti nė vienam iš okupantų. Kaime buvo įrengtos kelios slėptuvės. Į vieną namiškiai maistą paduodavo per šulinį, kuriame buvo išrausta skylė“, - pasakojo salantiškis, slėptuvėse praleidęs ne vienerius metus. Pokariu L.Vasiliauskas sulaukė amnestijos, ir išsivadavęs nuo įtampos, galėjo įsidarbinti.

Pelnė apdovanojimų

Nuo 1945 m. L.Vasiliauskas įsikūrė Salantuose, kur nuosavame name, Vilniaus gatvėje, su žmona ir vienu iš sūnų, 65-erių Liudu, tebegyvena iki šiol.

„Kadangi buvau bemokslis, kaimo mokykloje „žinių tekrimtęs“ tik tris žiemas, lavinausi savarankiškai“, - pasakojo vyriškis. Dirbo statybose, paruošėju ir sandėlininku Salantų paruošų kontoroje. Per 25-erius metus, praleistus pastarojoje darbovietėje, L.Vasiliauskas tikino patyręs vienuolikos viršininkų kaitą. „Reikėjo prisiderinti prie visų žmonių – paprastų darbininkų ir viršininkų, suprasti ir gerbti kiekvieną“, – tikino vyriškis, manąs, jog greičiausiai dėl to jam pavyko išvengti tam tikrų struktūrų domėjimosi jo praeitimi.

Salantų ilgaamžis rodė krūvą apdovanojimų – respublikinių ir Sovietų sąjungos, iškarpų iš laikraščių, kuriuose aprašyti jo ir kitų salantiškių darbo nuopelnai. Pusšimčio senumo laikraščio iškarpa byloja, jog „Salantų paruošų kontora pelnė pirmąją vietą Sovietų sąjungoje ir jai paskirta TSRS vartotojų kooperacijos centro Sąjungos bei valstybinės ir kooperatinės prekybos profsąjungos Centro komiteto pereinamoji raudonoji vėliava ir piniginė premija. Prie to nemažai prisidėjo ir Liudas Vasiliauskas“. Koką sumą pinigų tuomet gavo salantiškiai, L.Vasiliauskas nebeatmena, tačiau garbė miesteliui, jo žodžiais, buvusi nemaža.

Ilgaamžiškumas - dievo dovana

Apie tokius žmones, kaip Liudas Vasiliauskas, yra sakoma: jie gimsta ir miršta jauni. Jauni savo samprata apie gyvenimą bei energija, nesiskundžiantys bėdomis, nerypaujantys dėl praeities ir kupini sveiko humoro.

Su žmona Emilija L.Vasiliauskas sugyveno penkis vaikus: sūnus Liudą, Stasį ir Aloyzą bei dukteris Reginą ir Viliją. Abi dukros gyvena Utenoje, du sūnūs – Kretingoje. Vyriausias Liudas šiuo metu gyvena pas tėvus.

Itin gera atmintimi ligi šiol pasižymintis vyriškis sakė, jog „kerta“ viską, kas papuola, bet ypač mėgstąs lašinius. Pasitaikius progai mėgstąs ir „burnelę išmesti su normele“. Tačiau nerūkąs, per gyvenimą gal kokį dvidešimt cigarečių „prie kompanijos“ tesurūkęs.

„Esu sirgęs. Sąnarys operuotas, bet ne bėda“, - tvirtino guvus salantiškis. Kai slidu, kad būtų drąsiau nueiti iki parduotuvės, jis prigriebiąs ir lazdą. L.Vasiliauskas įsitikinęs, jog jo ilgaamžiškumas ir energija yra Dievo dovana: jis dar ir malkas skaldąs, vasaromis daržus sodinąs.

„Dar metus pasižadu tempti. Daugiau – nežinau. Peržengei devyniasdešimt – ir gana. Nebegaliu varginti kitų. Viskam savas laikas ir saikas, - šmaikštavo salantiškis. – Neįsipiršit į mano šimtąjį jubiliejų. Jau visi bendraamžiai „išsivažinėjo“ nežinia kur, į anapus. Važiuosiu ir aš į Gargždelę“.

Gražaus gyvenimo ir gerų žmonių, L.Vasiliauskas tikino, Dievas jam atseikėjo su kaupu.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas