|
|
|
Laukžemės dvaras – didingos praeities vaiduoklis
Laukžemė, įsikūrusi už 1 km nuo Lietuvos–Latvijos valstybinės sienos, tarp Darbėnų ir Šventosios, traukė didikų dėmesį nuo seno: dvaras čia minimas jau XVI a., jį valdė ir Sapiegos, vokiečių didikai, o nuo 1913-ųjų jo dalininku tapo liūdno likimo prelatas Konstantinas Olšauskas. Nepriklausomybės laiku dvaro rūmai buvo privatizuoti, dabar ir vėl parduodami. Kažkada buvę įspūdingos išvaizdos, tačiau per laiką išgrobstyti ir apleisti, mūriniai rūmai šiandieną vidury kaimo riogso lyg didingos praeities vaiduoklis. Po žeme – tuneliai ir lobių skrynios Laukžemės senbuvis ir kaimo istorijos žinovas Stasys Baužys prisiminė sovietmečiu dvaro rūmuose buvus aštuonmetę mokyklą, įrengtas klases, kurios buvo kūrenamos krosnimis: kiekvienoje klasėje stovėjo po glazūruotų koklių krosnį, viršuje išpuoštą gražiais ornamentais. Patalpos buvusios aukštos – apie 3,5 m. Parke, priešais rūmų balkoną, stovėjo mergaitės skulptūra-fontanas. „Prisimenu, kaip ji liedavo vandenį iš ąsočio. Po to skulptūrą nugriovė, dalį parko išlygino, nes sugalvojo įrengti krepšinio ir futbolo aikštyną“, – sakė istorijos pedagogo duoną krimtęs, dabar jau užtarnauto poilsio išėjęs 70-metis S. Baužys. Jis tęsė pasakojimą: „Būdami berniūkščiai, landžiodavome po senąjį parką, vakarais šniukštinėdavome palei rūmus – traukė paslaptys, o jų čia buvo apstu. Mano tėvas kaimo bažnyčios vargonininkas Leonas Baužys pasakojo, kad iš rūmų buvę nutiesti 2 tuneliai: vienas vedė bažnyčios link, įrengtas, matyt, tam, kad dvarininkai spėtų pasislėpti nuo pavojaus, o antrąjį žinojau ir aš pats. Antrasis tunelis iš buvusios dvaro virtuvės vedė tiesiai į maisto sandėlį, įrengtą ten, kur dabar dar parke išlikusi kalva – gal, kad tarnams būtų patogiau, o gal, kad maisto niekas neišvogtų“, – svarstė pašnekovas. Jis papasakojo vieną atmintin įstrigusį nuotykį: „Buvo 1963–1965-ieji, mokytojams reikėjo įdirbti žemę ir nusiuntė mus, mokinius, sukasti sklypus. Bekasant kastuvai atsitrenkė į kažką kieto – pasirodė 3 po žeme paslėptos skrynios: viena – su brangiais dekoruotais indais, kita – su drabužiais, o trečiojoje – visokios senienos. Indus išsyk išsidalijo, ir žinau, pas ką jie sudėti indaujose. Drabužius atidavė dramos būreliui, o kur iškeliavo senienos – nežinau. Buvau pasiėmęs ir aš vienus šarvus – tokius iš suvertų žiedelių, vėliau jie man dingo.“ Dvarininkas ir pats dirbo laukuose Lazdininkietė 83-jų Petronelė Gedrimienė pasakojo, kad jos tėvai, kilę nuo Jakų Klaipėdos rajone, atvyko tarnauti pas Laukžemės dvarininkus, – prieškariu dvarą valdė Jonuškevičiai. „Atsimenu, kaip dvarininkas ir pats daug dirbo: vasaromis vilkėdamas šortais ir į laukus ėjo – šieną pjovė , grėbė ir samdiniams vadovavo. Mama dirbo ūkio darbus, karves melžė ir tris dvarininkų vaikus – Tadą, Česlovą ir Gražiną – prižiūrėjo. Atsimenu gaisrą dvare, ūkiniai pastatai nudegė. Užėjus karui, šeimininkai pabėgo į užsienį“, – pasakojo P. Gedrimienė. Jai antrino S. Baužys, kurio tėvas kalbėdavęs apie ankstesnius laikus, kai šis dvaras, kaip ir netoliese Laukdvaris, priklausęs prelatui K. Olšauskui. „Tėvas pasakojo, kad apylinkes sukrėtė netikėta kunigo mirtis – jis dviračiu mynęs pažiūrėti, kur kunigą nušovė. Dabar toje vietoje, pakelėje į Šventąją, stovi medinis kryžius“, – tvirtino jis.
Neturi lėšų ir vizijos Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkė Meda Skersienė patikino, kad privatiems asmenims atitekę rūmai vėl parduodami, nes buvusiems šeimininkams nesisekė savojo turto tvarkyti. Greta rūmų yra 0,21 ha žemės sklypas. Jos žodžiais, valstybės saugomą, kultūros paveldui priskirtą objektą yra sudėtinga tvarkyti, reikalavimai dideli – reikia atlikti tyrimus, rengti projektą, o tvarkybos darbus prižiūri atestuoti specialistai. Būtina išsaugoti išorę: langų formą, sienų apdailą, karnizus, laiptus, balkoną, viduje negalima griauti pagrindinių sienų. „Įsigijus tokį stipriai fiziškai pažeistą statinį, reikia įdėti labai daug darbo, turėti ir pinigų, ir kantrybės. Savininkus vargina procedūros, galbūt tai atgraso nuo noro atkurti rūmus, o galbūt šeimininkai neturi vizijos, ką norėtų juose matyti. Manyčiau, kad lemia ir geografinė padėtis – vis dėlto Laukžemė yra atoki vietovė“, – svarstė M. Skersienė. Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, paklaustas, ar nėra galimybės išgelbėti buvusį dvarą ir ar Savivaldybė nesvarstė galimybės rūmus perpirkti, juolab kad, redakcijos žiniomis, pernai už juos buvo prašoma 13 tūkst. Eur, atsakė: „Lietuvoje yra ne vienas atvejis, kai savininkai, vedami troškimo turėti dvarą, neįvertino savo galimybių. Šiandieną Laukžemės rūmai yra privati nuosavybė ir Savivaldybė negali nieko daugiau padaryti, kaip, padidinus nekilnojamojo turto mokesčius, įpareigoti šeimininkus tvarkytis. Sutinku, kad pastato pirkimo kaina nėra aukšta, tačiau rekonstrukcija reikalautų didžiulių investicijų. Jeigu Savivaldybė turėtų konkrečią viziją, ką norėtų matyti tuose rūmuose, galbūt ir galima būtų svarstyti, ar verta pastatą išsipirkti. Betgi dabar mums daug svarbiau yra sutvarkyti mokyklas ir darželius, negu baigiančius nugriūti rūmus.“ Bendruomenė tvarkys tvenkinį Šiandieną, be pagrindinių Laukžemės dvaro rūmų, greta dar yra išlikusios buvusios arklidės – vokiečių architektūrai būdingo fakverko stiliaus statinys, kurį neseniai įsigijo klaipėdiečiai ir jį tvarko. Naujieji šeimininkai apkuopė ir parką šalimais, ir kalvą, į kurią, pasak S. Baužio, kažkada iš rūmų vedęs tunelis. Kitapus rūmų – buvusi ledainė, kurios rūsys buvo iki 3 m gylio. „Kulšės upėje pjaudavo ledą – žiemos šaltesnės būdavo – ir gabendavo rogėmis į dvaro ledainę: pakaitomis dėdavo sluoksnį ledo ir pjuvenų, ir taip tarp jų ilgai išsaugodavo šviežią maistą ir mėsą“, – paaiškino S. Baužys. Atokiau nuo rūmų išlikęs grūdų sandėlis, vadinamasis magazinas. Dvarą juosė senovinis parkas su liepų, kaštonų alėjomis, jį puošė 2 tvenkiniai. Laukžemės kaimo bendruomenė šiemet parengė projektą pagal Kaimo plėtros programą ir gavo lėšų – apie 30 tūkst. Eur sutvarkyti vieną tvenkinių, kad paverstų jį bendruomenės poilsiaviete. Pasak bendruomenės pirmininkės Aidos Mikutienės, konkursą laimėję rangovai darbus turėtų pradėti dar šiemet. --- Dabartiniai mūriniai Laukžemės dvaro rūmai buvo pastatyti 1903 m. ant, manoma, XVII a. rūsio pamatų. Dar išlikęs rūsys-ledainė, svirnas, magazinas, parkas su želdiniais ir vandens telkiniais. Laukžemės dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Tuomet jis buvo Palangos (Darbėnų) dvaro ūkinis padalinys, o XVII a. priklausė didikams Sapiegoms. XVIII a. dvaras perėjo Palangos seniūnijos valdytojams. XIX a. pr. jį valdė vokiečių didikai: Mirbachai, baronai Medemai, vėliau Georgijus von Štempelis. 1913 m. Laukžemės dvarą kartu su daktaru Jonu Ipolitu Stonkumi nusipirko prelatas Konstantinas Olšauskas. Po II pasaulinio karo dvaras nacionalizuotas. Laukžemės kolūkis statinius naudojo ūkio gamybinei veiklai: grūdų sandėlis-magazinas ir dvaro rūmai buvo paversti sandėliais. 1958 m. buvo atliktas dvaro rūmų kapitalinis remontas ir jie perduoti mokyklai. 1982 m. švietimo įstaiga išsikėlė, ir pastatas liko be priežiūros.
|
|
