Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Sukauptą poezijos kraitį kraštietė Aldona Anužienė ketina realizuoti pirmoje savo knygoje.

Šį spalį kraštietei kūrėjai Aldonai Anužienei, kurios didžioji dalis gyvenimo prabėgo Salantų krašte, o pastarąjį dešimtmetį – Bostone Jungtinėse Amerikos Valstijose, sukaks 80 metų. A. Anužienė yra mūsų laikraščio literatūrinio priedo „Smiltys“ ilgametė bičiulė, atsiunčianti savitų eilių, kurias jubiliejaus proga ketina išleisti vienoje knygoje. Ji taip pat – žemaitiško žodžio puoselėtoja,

– Miela Aldona, papasakokite skaitytojams apie save ir savo šeimą: iš kur esate kilusi, ką veikėte iki išvykstant gyventi į JAV.

– Gimiau Imbarės kaime per Antrąjį pasaulinį karą 1942-ųjų spalio 18-ąją. Mano tėvas, kilęs iš Skuodo rajono, Žalgirių kaimo, buvo pašauktas atsarginiu į karą, jam teko nukeliauti iki Berlyno. Grįžęs iš karo, dirbo meistru, kolūkio brigadininku, fermose. Mama, kilusi iš Imbarės, verpdavo vilnonius siūlus močiutės audžiamiems kilimams, vėliau dirbo kolūkyje karvių melžėja. Aš turėjau vienintelį brolį Praną.

Baigusi Imbarės pradinę, vėliau – Salantų vidurinę mokyklas, įstojau studijuoti matematikos ir braižybos į Valstybinį pedagoginį institutą. Tačiau susirgau tuberkulioze ir studijas teko atidėti. Pradėjau dirbti Imbarės pradinės mokyklos mokytoja, vėliau – Juodupėnų aštuonmetėje 8-erius metus mokiau matematikos.

1964 metais ištekėjau už latvio Konstantino Pušmucan, mūsų šeimoje pamečiui gimė dvi dukros Aina ir Vida. Joms praraugus, siekiau neakivaizdžiai atnaujinti studijas, tačiau dėl nesutarimų šeimoje mokslui įsigytos knygos liko gulėti auditorijoje, ant suolo. Kad nelikčiau be jokio amato, su vyru išsiderėjau, jog mokysiuos netoliese, Klaipėdoje, Žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume. Po studijų pradėjau dirbti vyriausiojo buhalterio pavaduotoja Imbarės kolūkyje. Ir vis dėlto siekiau aukštojo mokslo: per 2,5 metų baigiau Žemės ūkio akademiją, įgijau buhalterinės apskaitos ekonomisto profesiją.

– Teko girdėti, kad dirbote ir pas garsųjį krašto menininką akmenkalį Vilių Orvidą.

– Suirus kolūkiams, Vilius Orvidas pakvietė mane dirbti jo muziejuje kasininke-ekonomiste. Buvo gera gyvai susitikti, bendrauti su atvykstančiais garsiais rašytojais, menininkais, įvairių tikėjimų ir pažiūrų žmonėmis. Kartą sykiu su poetu Vaclovu Pociumi būsimoji nepriklausomos Lietuvos signatarė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė tris vakarus iš eilės vedė poezijos skaitymus pakaitomis su maldomis prie žvakių šviesos, – teko ir man skaityti porą jos eilėraščių.

Mirus V. Orvidui, dvejus metus dirbau Alkos žemes ūkio bendruomenės vyr. buhaltere, o, jau išėjusi į pensiją, dar 10 metų dirbau bendrovėje „Salantų duona”.

Antrąsyk ištekėjau už buvusio klasės draugo dailininko Jono Anužio, – jo sodyboje įsteigėme buities daiktų muziejų. Vyras rašė eilėraščius, skatino ir mane, pažinojo rašančią dar mokykloje.

– Kaip klostosi Jūsų gyvenimas užatlantėje?

– Po vyro J. Anužio mirties gyvenau su dukra Aina, bet prieš dešimtmetį persikėliau pas dukrą Vidą Morkūnas į Bostoną Masačusetso valstijoje. Turėdama žalią kortą, 10 metų galiu nuolatos gyventi šioje šalyje. Nuo 2017-ųjų kas pusmetį, kol neužklupo pandemija, pavasariais grįždavau į gimtinę pas Ainą, ir kas rudenį kartu su paukščiais pakildavau skrydžiui į svetimus kraštus. Kad vėl grįžčiau atgal. Ir prie jokios vietos neprisiriščiau.

Taip ir įstrigau čia, Bostone, prie Atlanto vandenyno. Dabar rašau prisiminimų knygą „Grimstančios pėdos”. Esu aplankiusi didelę dalį Amerikos, pabuvojau daugelyje valstijų. Apsilankiau Didžiajame kanjone indėnų rezervacijoje – ir su jais šokau. 

Kai buvau Las Vegase, – dėl juoko išbandžiau kazino. Kruizo metu, kai keliavom į Meksiką, Kazumel salą, užsukom ir į Key West pusiasalį – piečiausią Amerikos tašką, vos 80 km iki Kubos.

– Iš ko mokėtės eiliuoti, kas yra didieji Jūsų mokytojai ir kas įkvepia kūrybai?

– Pirmiausia, mano močiutė audėja, kuri staklėse vienu metu audė net 24 nytimis. Audė nuolatos. Atsimenu, sykį visi laukė iš Vilniaus atvykstančio močiutės brolio kompozitoriaus Balio Dvariono. Močiutė mus, mažesnius vaikus, susodino gerojoje troboje ant žemės, ant pačios išausto „divono“. Pianinu skambino jau ūgtelėjęs Mažeikų Kazys, suaugusieji spietėsi aplink jį. Mums, vaikams, labai patiko klausytis muzikos, mokėjome tyliai sėdėti. Nuo tada šventadieniais su močiute eidavome klausytis Kazio skambinimo. Kai pramokau skaityti, Imbarės pradinės mokyklos mokytojas visus mokė deklamuoti eilėraščius, aš juos greitai įsimindavau, juose girdėjau muziką – tarsi man vienai būtų skambinęs Kazys. Mokytojas ruošdavo programas visuomenei ir mane atrinkdavo vaidinti, deklamuoti išvien su vyresniais mokiniais.

Sykį į Salantų kultūros namus iš Vilniaus turėjo atvykti profesorius kalbininkas Aleksas Girdenis. Labai sudomino. Meno vadovė Danutė Pučkorienė užsiminė, kad norėtų, jog į koncertą kokį juokelį įterpčiau. Nudžiugau – laikiau rankose ką tik iš Salantų miesto bibliotekos atneštą naujai išleistą Jono Meko eilėraščių knygą „Semeniškių idilės”. Laukiamą dieną salė buvo sausakimša, profesorius kalbininkas Aleksas Girdenis keturias valandas plušėjo, žmonės įdėmiai klausėsi paskaitos apie lietuvių bendrinę kalbą, bet ir koncerto sulaukė. Vilkėjom tautinius rūbus. Žengiau žingsnį – paskutinis sąskambis, ir apėmė toks jausmas, lyg per Jono Meko idilių reljefą aš su močiute vienkinkiu vežimu pradėjom riedėti. Nespėjus paskutinio žodžio ištarti, staiga profesorius pašoko ant scenos ir pabučiavo man ranką. Stipriai sutrikau.

Atvykus į Ameriką, dukra Vida išmokė mane dirbti kompiuteriu, tad nuo to viskas ir prasidėjo: išmokau siųsti laiškus ir dalintis eilėraščiais su savo artimaisiais. Pradėjau gauti iš jų gerus atsiliepimus, kas mane paskatino rimtai užsiimti kūryba. Iš ko gi mokausi dabar? Ogi iš paties gyvenimo, buvimo tarp dviejų pasaulių – tarp Baltijos ir Atlanto vandenyno. Na, gal net tarp trijų – esamo, trokštamo ir ... niekada nebūsiančio, nes jis yra tik mano.

– Apie ką, kaip manote pati, kalba Jūsų kūryba? Kaip subrendote knygai?

– Mano kūryba per dešimt metų yra gyvenimas, susaistytas su mylimais žmonėmis, supančia aplinka, kurie taip įsikūniję – tiesiog nuo vaikystės gyvena ir kirba, kad per juos savo mintis išsakau. Mintis per savo pačios brandą, augančią ir besikeičiančią. Lėtai išsivystė ir savas stilius. Išmokau priimti kritiką, pažvelgti į save kitomis akimis ir per atstumą, o ilgainiui panorau visa sudėti vienon knygon. Vis dar mąstant, kad viskas galėjo būti ir kitaip, bet nebėra ko delsti. Šiaip įdomu skaityti savo pirmąsias eiles ir sunkiai jose save atpažinti.

– Kaip įveikiate trauką gimtinei, ar kelias Jus visam parves namo?

– Kasdienis pabėgimas į kūrybą sušvelnina laukimą tos dienos, kai vėl visi su artimaisiais, bičiuliais ir pažįstamais būsime drauge, galėsime vienas kitą apkabinti ne vien sapnuose ar kalbėtis per atstumą. Iš tiesų, su dukra Vida norėjome atvykti į Lietuvą švęsti mano 80-metį, tačiau vis dar negalime dėl galvą keliančio koronaviruso.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas