|
|
|
Griūvanti Laukžemės bažnyčia – paveldo lobynas
Asfaltu paklotu keliu nuo Darbėnų artėjant Laukžemės link, iš tolo tarsi moja žydrai dažytos Laukžemės bažnyčios bokštas, o, įvažiavus į kaimą, baltumu stebina greta jos prieš dešimtmetį įrengta erdvi šv. Andriejaus aikštė su šio šventojo skulptūra, sukurta garsaus klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko. Tačiau įžengus į šventorių pasitinka liūdnas vaizdas – smenganti bažnyčia ir lipnia juosta pačių laukžemiškių apjuostos trūnijančios medinės jos kolonos. O būtent šioje bažnyčioje menotyrininkai aptiko vieną seniausių Lietuvoje, Vytauto Didžiojo laikus menančią Dievo Motinos skulptūrą, kuri prieš kelerius metus buvo išvežta restauruoti. Joje išlikę ir lėlininkystės tradicijų ištakas siekiantys senoviniai žalnieriai – medinės skulptūros, vaizduojančios kareivius, Velykų naktį serginčius Kristaus kapą.
Nežinojo skulptūros vertės Bažnyčia šiandieną rūpinasi patys laukžemiškiai: raktus valdo Alma Dieliautienė – ji atrakina šventovę sekmadieniais, kai laikyti šv. Mišių atvyksta klebonas Zenonas Degutis, taip pat – ir Šventosios parapijos klebonas. Jam sutikus, bažnyčią aprodė kaimo senbuvis, ilgametis bažnyčios giedotojas, jau užtarnauto poilsio išėjęs istorijos mokytojas Stasys Baužys, garsaus kaimo vargonininko Leono Baužio sūnus. Duris jis atrakino masyviu senoviniu raktu, kuris, kaip tikino, išsaugotas nuo pastarosios bažnyčios perstatymo laikų – 1850-ųjų ir tarnauja jau kone 200 metų. Bažnyčioje – trys mediniai altoriai, centre – 1729-aisiais tapytas Marijos Škaplierinės paveikslas, abipus centrinio altoriaus – 1904-aisiais Varšuvoje sukurti vitražai „Bėgimas iš Egipto“ ir „Šv. Jonas Evangelistas“. S. Baužys sakė, kad kažkada, aprodydamas bažnyčios paveldą, ir pats mokiniams gyvas istorijos pamokas čia vesdavęs. Tačiau tai, kad ilgus metus prieangyje stovėjusi Dievo Motina yra tokia sena ir vertinga, nei jis, nei kiti kaimo žmonės nė nenutuokę: „Stebuklingu būdu ji čia išliko. Atsimenu, senasis klebonas Domininkas Skirmantas – jis palaidotas bažnyčios šventoriuje – nukritusią Madonos nosį pats buvo prilipdęs. Laukžemiškiai pasigenda Dievo Motinos ir iš įpročio prieš tuščią nišą persižegnoja.“
Talkindavo tėvui vargonininkui „Po centriniu altoriumi, atsimenu iš vaikystės, vedė laiptai, kuriais buvo patenkama į rūsį – ten stovėjo karstai. Kieno, nežinau. Dabar patekti jau nebegalima, nes rūsys užmūrytas, – kalbėjo S. Baužys, gerai pažinęs pastatą, nes jo tėvas per 40 metų čia dirbo vargonininku ir jį nuo vaikystės vesdavosi į bažnyčią. – Parduotos mano vasaros būdavo.“ Tuomet tėvas pristatydavo savo paauglį sūnų prie dumplių: šis turėdavęs pakaitomis minti abu pedalus, kad nedingtų vargonų garsas. „Reikėdavo pataikyti: nespėjus nuspausti vieno pedalo, antra koja reikėdavo spausti kitą, dar šio neatleidus“, – pasakojo laukžemiškis ir pademonstravo, kaip būdavo grojama autentiškais vargonais. Dabar šiuos pakeitė elektriniai. Aplink vargonus susispiesdavęs gausus – 10–15 giedotojų – choras, dabar belikę vos keli žmonės. Viena ištikimiausių giedotojų, Laužemės parapijos chore giedojusi nuo jaunystės, kaip pati suskaičiavo, 63-jus metus, o dabar jau dėl ligų nebepajėgianti 83-jų Petronelė Gedrimienė.
„Sustodavome prie vargonų, kiekvienas žinojome savo vietą. Ir taip kas sekmadienį. Mano mama mane vesdavosi į bažnyčią nuo mažumės, gyvenome šalia jos – tuomet kaime vos kelios trobos ir testovėjo. Suskaičiavau, kad per tuos 60 metų 9 klebonai pasikeitė. Labai patikdavo eiti į bažnyčią giedoti, nei kokie didvyriai buvome, nei ką“, – kalbėjo Petronelė, jai antrino ir Stasys, prisimindami pavardes gausaus būrio kaimo giedotojų. – Apgiedodavom kiekvieną mirusįjį, jau pusę kaimo į kapus išlydėjom.“
Žalnieriai primena caro kareivius P. Giedrimiene sakė, kad visas jos gyvenimas prabėgo Laukžemėje: čia susipažino ir ištekėjo už Vytauto, kuriam dabar 92-ji, ir jis esąs vyriausias kaimo gyventojas. P. Gedrimienė prisiminė, kaip per Velyknaktį jos vaikystėje būdavo vaidinama ir mediniais žalnieriais, – šie dabar laukia, kada paveldo specialistai pasirūpins juos atkurti. Žalnieriai įdomūs dar ir tuo, kad meistras pavaizdavo juos ne kaip Romos kareivius, o kaip caro žandarus – matyt, pagal savąjį laikmetį, kai Lietuva buvo carinės Rusijos okupuota. Išlikęs ir vienas senovinis būgnas – tokius mušdavo, einant eisenoje aplink bažnyčią. Laukžemės bažnyčia įdomi dar ir tuo, kad joje – dviejų aukštų balkonai, o iš antrojo galima užkopti ir į patį bokštą, iš kur atsiveria už 5 km pasimatančios Baltijos jūros vaizdai. Tačiau kopti į bokštą pernelyg pavojinga, nes medinėmis vinimis, kas irgi labai reta, sukaltos sutrešusios grindys vargu, ar beatlaikytų žmogaus svorį.
Griūvanti bažnyčia šiandieną kelia nerimą laukžemiškiams: „Ankstesnis klebonas Vidmantas Gricius parapijos namus sutvarkė, Šv. Andriejaus aikštę įrengė, jau buvo nusprendęs ir bažnyčios vidų restauruoti, rėmėjų buvo radęs, bet iškėlė jį kitur. O su dabartiniu klebonu ne kažin kokia šneka. --- Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkės Medos Skersienės komentaras: – Kai pernai pradėjau dirbti paminklotvarkininke, pamačiau, kad būtina gelbėti Kretingos rajono bažnyčias, ypač Kalnalio ir Laukžemės, nes medinis paveldas yra ypač jautrus. Kadangi šie metai yra paskelbti Vyskupo Motiejaus Valančiaus metais, pirmiausia ir buvo imtasi Kalnalio bažnyčios, nes ji susijusi su šia svarbia mūsų tautos asmenybe – iki 2026-ųjų siekiame ją sutvarkyti. O po to jau imsimės Laukžemės bažnyčios – ji vertinga ir unikali. Darbams gal teks sutelkti Savivaldybės ir valstybės lėšas, nes visą bažnyčią reikia tvarkyti kompleksiškai. Mūsų bažnyčia visai ištuštėjo, nebėra, kam ja besirūpinti“, – apmaudo neslėpė laukžemiškiai.
|
|
