Balaklėjos gyventojai po pusmečio okupacijos bijo, kad Maskvos kariai gali grįžti

Andrejus su kaimynais maistą gamino lauke ant laužo.

Traukinys į prieš dvi savaites iš okupantų išvaduotą Balaklėjos miestą, iki kurio iš Charkovo yra 90 kilometrų, vyko net tris valandas. Tačiau keleiviai neslėpė džiaugsmo, kad traukinių eismas buvo taip greitai atstatytas, ir jie pagaliau gali aplankyti tėvus ar vykti apžiūrėti paliktus butus.

Autobusai kol kas į čia nekursuoja, o nuosava mašina važiuoti tektų dvigubai ilgiau, nes dėl bombų pridarytų duobių, sugriautų tiltų reikia vykti aplinkkeliais, be to, laiką gaišina dažni patikros postai. Iki karo Balaklėjoje gyveno 27 tūkst. gyventojų, tačiau šiuo metu jame yra 4–5 kartus mažiau žmonių, nes dauguma išbėgo į saugesnes vietas.

Balaklėja šiame kare buvo svarbi strateginė vieta, ir dėl jos visą laiką vyko nuožmios kovos, o vietos gyventojai patyrė didžiulius sukrėtimus. Miestą Maskvos kariai užėmė praėjus savaitei po įsiveržimo į Ukrainą.

Okupantai iš tiesų planavo žygiuoti toliau ir apėję Balaklėją už 100 km Donbase uždaryti apsuptyje Ukrainos kariuomenę. Bet gynėjams pavyko sustabdyti šį puolimą, ir 30 km atstumtas atgal priešas ilgam įsitvirtino Balaklėjoje.

Šis miestas abiem kariuomenėms buvo svarbus ir tuo, kad čia buvo didžiuliai Ukrainos kariuomenės artilerijos šaudmenų sandėliai. Šalia gyvenvietės esančiuose miškuose fronto apkasus išsikasė abi kariuomenės, ir virš miestiečių galvų kasdien pradėjo skraidyti bombos.

Po sėkmingo Balaklėjos užėmimo rugsėjo septintą dieną ukrainiečiai perėjo į puolimą kitose vietovėse ir per savaitę atsiėmė didžiumą teritorijos Charkovo regione.

Labiausiai nuo sprogimų per okupaciją nukentėjo Naftininkų kaimelis – kraštutinis Balaklėjos mikrorajonas, nuo centro nutolęs apie 5 km. Naftininkų kaimelio vardas mikrorajonui buvo suteiktas todėl, kad prieš penkis dešimtmečius čia buvo pastatyti keturaukščiai namai kuriamos naftos bazės darbuotojams.

Pakelėje į Naftininkų kaimelį matėsi sudegusios okupantų mašinos.

Sovietmečiu didžiausias darbdavys Balaklėjoje buvo cemento fabrikas, priskirtas prie didžiausių Europoje. Netekus Rusijos rinkos, fabrikas užsidarė, tačiau karo išvakarėse vėl buvo gaivinamas.

Nuo geležinkelio stoties iki už 1,5 km esančio Naftininkų kaimelio tenka plentu eiti pėsčiomis, nes miesto autobusai kol kas nekursuoja. Pakeliui susipažinau su 42 metų to mikrorajono gyventoju Sergejumi, tą dieną grįžusiu į gimtą miestą po penkių mėnesių, praleistų Lenkijoje.

Į Lenkiją viengungis vyras su sesers šeima gavo bėgti per Rusiją, nes okupantai į Ukrainos pusę vykti neleido. Jis, kaip ir dauguma vėliau kalbintų žmonių, savo pavardės nepanoro sakyti, mat prisibijojo, kad okupantai gali grįžti ir keršyti kritikams.

Sergejus perspėjo jokiu būdu neiti kelkraščio žolynais, mat juose gali būti minų. Nuo vienos jų neseniai žuvo Sergejaus bendradarbis Aleksandras Strelec.

Abu jie dirbo elektrikais miesto įmonėje, abu buvo per Rusiją, Latviją ir Lietuvą pabėgę į Lenkiją, tačiau gimtinėn A. Strelec grįžo savaite anksčiau. „Aleksandrui tai buvo pirma darbo diena grįžus, jis su kitais kolegomis tą rytą turėjo atstatyti pamiškėje nutrauktą elektros liniją. Darbuotojų priekyje ėjęs išminuotojas nepastebėjo aukštose žolėse minos ir užmynė ant jos, sprogimas jį sunkiai sužeidė, o skeveldra perskrodė plaučius ir užmušė Aleksandrą“, – neslėpė ašarų Sergejus.

Pakeliui į Naftininkų kaimelį ant daugumos elektros stulpų kabojo nutrūkę laidai, o pakelyje kas pusšimtį metrų riogsojo bombų paliktos duobės. Keliose vietose kelkraštyje stovėjo sudegusios karinės mašinos.

Kai kurie namai yra nebetinkami gyventi.

Prie autobusų stotelės priešais Naftininkų kaimelį kažko buvo susirinkę keliasdešimt vietos žmonių, dauguma pensininkai. Pasidomėjęs, ar jie laukia autobuso sužinojau, kad gyventojai kas rytą čia susieina tikėdami, kad bus atvežtas humanitarinis maisto krovinys.

Maisto sočiai jiems buvo gabenama pirmą savaitę po išvadavimo, o dabar jau penkias dienas jo nebesulaukia. „Mūsų mikrorajonas per okupaciją nukentėjo labiausiai, tačiau daugiausia pagalbos kažkodėl yra gabenama į miesto centrą“, – apgailestavo Taisia prisistačiusi moteris, 62 metų pensininkė, kuri 40 metų dirbo istorijos mokytoja šalia esančioje mokykloje. Moteris teigė, jog dauguma jaunų ar turtingesnių žmonių karo pradžioje išvyko, o čia likusieji draugiškai prižiūri jų butus. Mokytoja džiaugėsi, kad jos dukra su vaikais pabėgo į Estiją ir išvengė sukrėtimų. Taisia pati nesiryžo bėgti, sakė yra pasiligojusi ir nenorėjo palikti mėgstamo buto.

Šalia buvusios kitos pensininkės irgi teigė nenorėjusios apleisti namų ir užgyvento turto, be to, baiminosi bėgimo rizikos ir vylėsi, kad okupantai civiliams nieko blogo nedarys. Apie tai, ką teko iškentėti, žmonės sutiko pasakoti vien anonimiškai.

Kelyje pilna bombų sprogimų paliktų duobių.

„Jie čia jautėsi šeimininkais, gatvėje stabdė ir atiminėjo mašinas, kurioms pakeisdavo numerius ir užpaišydavo raidę „Z“. Grobė laptopus, televizorius, telefonus, mikrobangų krosneles, baldus atimdavo ir išsiveždavo į savo būstus, o radę telefone nepatikusias žinutes sudaužydavo telefoną į žemę. Tardymui kvietė visus, o kai kuriuos vyrus vežė į policijos rūsį, kur kankino“, – pasakojo viena moteris.

Kita teigė, kad gyvena gretimame Barčovkos kaime, kuriame bazavosi grupė čečėnų. Šių vadas esą kumščiais, kojų spyriais dėl menkų smulkmenų talžė vyrus, priekabiavo prie moterų.

„Kaime žmonės kuždasi, kad tris mūsiškes jisai išprievartavo. Čečėnas kibo prie visų jaunų moterų, kai aš nuvedžiau tardymui savo ligotą tėvą, kalbino tapti meiluže – sakė padovanos mašiną ir naują televizorių, bet žinojau, kad tuos daiktus atims iš kitų žmonių, man tokių dovanų nereikia“, – teigė trisdešimtmetė moteris.

Gyventojai jautė grynųjų pinigų trūkumą, nes Ukrainos valdžia pensiją pervesdavo, tačiau bankams užsidarius ir neveikiant bankomatams nebuvo kaip jų išsiimti. Mikrorajone veikė tik viena parduotuvė, kurios savininkas nepabijojo rizikuoti ir per apšaudymus atsiveždavo prekių iš didesnių okupuotų miestų.

Maistą jis pardavinėjo brangiai, tačiau prie parduotuvės stovėdavo kelis šimtus metrų nusitęsusios eilės, ir čia apsipirkti eidavo žmonės iš visų aplinkinių kaimų. Penkiasdešimt metrų spinduliu apie parduotuvę nukrito net septyni sprogmenys, parduotuvės sienos yra nuklotos skeveldrų, tačiau tik kartą nesunkiai buvo sužeisti du pirkėjai.

Gyvenvietę labiausiai sukrėtė tragedija prie mokyklos. „Mes labai norėjome susisiekti su kitur išbėgusiais saviškiais, ir, sužinoję, kad ant kalvelės prie mokyklos kartais veikia telefono ryšys, tenai būriuodavomės. Tačiau, kai kartą ten atskridusi bomba vienam vyrui nutraukė galvą, daugiau nebėjome“, – pasakė Andrejus.

Kapas žuvusiems penkiems Balaklėjos išvaduotojams iš okupacijos

„Kadangi name nebuvo nei elektros, nei dujų, maistą tekdavo draugiškai gamintis ant laužo kieme“, – savo „virtuvę“ pademonstravo Andrejus. Vyras parodė ir krūvą skeveldrų, kurios, bombai sprogus po jo buto langu, suvarpė kambario sienas.

„Bijau artėjančios žiemos, nes valdžia sako, kad šildymą tieks tik tiems namams, kurių langai yra įstiklinti ar užkalti fanera, tačiau mano aštuonių butų name likau tik aš su neįgaliu tėvu, o visi langai name yra išdužę“, – išgyveno 56 metų Lena, buvusi medicinos seselė.

Šiai moteriai labai pasisekė – aštuntą valandą atsikėlus ir nuėjus į virtuvę kieme sprogo bomba, o viena į butą įlėkusi skeveldra išmušė skylę toje sofos vietoje, kur ji miegojo. Lena dėkojo Lietuvai už pagalbą ir pavaišino ką tik virtomis daržovėmis įdarytomis spurgomis.

Vėliau arbatos buvau pakviestas į dar kelis butus, kurių savininkai norėjo pasidalinti skaudžiais okupacijos prisiminimais. Prieš grįždamas traukiniu į Charkovą prisiskyniau lauko gėlių ir nunešiau padėti ant Naftininkų kaimelio pakraštyje šviežiai supilto kapo. Jame neseniai buvo palaidoti penki ukrainiečių kariai.

Vietos žmonės papasakojo, kad kariai žuvo rugsėjo 7 d. per prasidėjusį pergalingą Ukrainos armijos puolimą, kai į jų mašiną pataikė priešo tanko šūvis. Ant šviežiai supilto kapo buvo pastatytas medinis kryžius, į kurį yra atremta nedidelė lentelė su žuvusiųjų vardais ar slapyvardžiais – Fartunas, Maka, Enotas, Naujasis, Svobodianas.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Balaklėjos Charkovo regione Ukrainoje

• Rašyti komentarą (0)