Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar taupant elektrą reikėtų išjungti šviečiantį kryžių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Senolė Nina prie sugriautų pastatų

91-erių Nina Sokolova prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar dvejus, tačiau visam gyvenimui jai labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų su seseria bėgo slėptis į miškelį. Mergaitei tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmenomis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, motinos išgyvenimus.

„Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau, negu regėjau vaikystėje“, – sakė Irpinio centre gyvenanti senolė. Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą, kurį visiškai sugriovė.

Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo ir N. Sokolovos namas – suskilinėjo sienos, išdužo langai, įlūžo stogas.

Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tiesų norėjau pašnekinti gretimo namo, apgriauto, tačiau su ant stogo plevėsuojančia Ukrainos vėliava, šeimininką. Niekam durų neatidarius užsukau į kaimyninį namą ir čia užtikau dvi moteris.

Pasirodo, pas N. Sokolovą jau tris mėnesius svečiuojasi jos velionės sesers dukra Svetlana Zereben. Ši 65 metų moteris, neseniai į pensiją išėjusi vieno mokslinio instituto direktoriaus sekretorė, per rusų bombardavimus prarado viską – sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais jos asmeniniais daiktais.

„Maniau, kad pensijoje vargti neteks, nes planavau likti gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse kalbėjo S. Zereben. Moteris prieš kelerius metus palaidojo vyrą, dar anksčiau – sūnų, o dabar gavo prisiglausti pas tetą ir baiminasi būsimų žiemos šalčių.

„Langų rėmus apkaliau plėvele, ir kas savaitę einu į meriją prašyti pagalbos dėl remonto, tačiau jos nesulaukiame, nes tokių kaip mes Irpinyje yra tūkstančiai“, – apgailestavo S. Zereben.

Moteris panoro parodyti puskilometrį tolėliau toje pačioje gatvėje esantį jos namą. Šio vaizdas – apgailėtinas. „Pražuvo visi vaikystę ir tėvus priminę daiktai, atrodo, lyg būčiau netekusi dalelės savęs“, – pro ašaras kalbėjo moteris. S. Zereben skundėsi, kad teta yra sudėtingo charakterio, su ja niekada gerai nesutarė, tad dabar kartu gyventi labai nelengva.

Pensininkė Svetlana neteko ir buto, ir namo.

S. Zereben papasakojo, kad, maskoliams ėmus bombarduoti Irpinį, iš jo bėgti neketino, nes manė, kad bombos skries vien į arčiausiai Bučos esančius namus, o ji gyvena miestelio centre. Moteris įsirašė į savanores ir nešiojo vandenį, maisto paketus senoliams.

Vėliau bombardavimai tiek sustiprėjo, kad gavo slėptis gretimos kavinės rūsyje įrengtoje slėptuvėje. „Buvo šalta, teko vilktis daugybę rūbų. Iš pradžių rūsyje slėpėmės naktimis, vėliau bombarduoti ėmė ir dienomis, o dar vėliau sprogimai griaudėjo dieną-naktį“, – prisiminė pensininkė.

Iš Irpienio sprukti moteris nusprendė po to, kai netoliese sprogusi bomba supurtė jų slėptuvę. Paprašius pagalbos teritorinės apsaugos karių, šie moterį nugabeno iki susprogdinto tilto per Irpinio upelį.

„Vietoje tilto iš lentų buvo sukaltas siauras lieptas, kuriuo privalėjo pereiti visi, net vaikai ir senoliai. Man pasisekė – kai ėjau, niekas nešaudė ir nebuvo žmonių grūsties, o ankstesnėmis dienomis ten dėjosi košmariški dalykai: rusams ėmus šaudyti kildavo panika, visi verždavosi eiti per lieptą be eilės“, – pasakojo S. Zereben.

Moteris nusprendė nebėgti į Vakarų Ukrainą, bet apsistoti draugės name Kijeve. Tai nebuvo pats geriausias sprendimas, nes namas stovi tame Kijevo pakraštyje, į kurį atlėkdavo maskolių raketos.

Karo frontui nutolus ji išskubėjo į Irpinį, kur laukė sukrečianti žinia apie prarastus namą ir butą.

Senolė N. Sokolova neklausė raginimų bėgti, nesikėlė pas Kijeve gyvenančią dukrą ir išgyveno pačius didžiausius bombardavimus, maisto stoką, žmonių aimanas. „Patyriau pragarą, skeveldros ne kartą skraidė po kambarius, galvojau, kad žūsiu, tačiau Dievas pasigailėjo manęs ir leido gyventi toliau, negavau net mažiausio įbrėžimo, nors aplinkui žuvo jauni žmonės, net visai maži vaikai“, – galvą lingavo senolė.

Irpinyje sugriovimai yra gerokai gausesni negu kaimyninėse Bučos ir Gustomelio gyvenvietėse – rusų tankai, negalėję persikelti per upelį dėl susprogdinto tilto, įsitvirtino Bučoje, iš kurios visų arčiausiai yra iki Irpinio, į kurį dažniausiai ir šaudė. Viešnagė Irpinyje sukrečia: visi be išimties namai miesto pradžioje yra sugriauti arba apirę, apdegę. Iš Bučos įvažiuojant į Irpinį dešinėje kelio pusėje yra nedideli privatūs namai, o kairėje pusėje stovi neseniai pastatyti 9–12 aukštų namai.

Paminklas Maidano „Dangiškąjai šimtinei“ nuo bombų nenukentėjo, nors visi namai aplinkui apgriuvo ar sugriuvo.

Pastarieji dabar stovi pajuodavę, įtrūkinėję, įgriuvusiais stogais, žiojėjančiomis sprogimų skylėmis. Nemaža dalis nedidelių privačių namų yra visiškai sugriauti. Einant miesto centro link daugėja sveikų namų, tačiau beveik visuose juose yra išdužę langai, apiręs stogas.

Tarp aprūkusių ir ištuštėjusių daugiaaukščių namų pastebėjau ant nedidelio akmeninio postamento pastatytą kryžių, prie jo padėtą skydą ir šalmą su kruvina skyle. Ant kryžiaus parašyta, kad jis skirtas „Dangiškosios šimtinės“ didvyriams.

„Dangiškąja šimtine“ ukrainiečiai praminė jaunuolius, žuvusius 2014 metais Kijevo Maidano aikštėje įvykusiuose susirėmimuose. Sukilusi tauta tada statė barikadas ir nuvertė Maskvai tarnavusį prezidentą Viktorą Janukovičių, tačiau kovos pareikalavo ir šimto civilių aukų.

Irpinyje prie vieno mažiau apgriauto daugiaaukščio namo, buvusioje pavėsinėje, pamačiau iškabą, kad čia yra atvežama humanitarinė pagalba. Užkalbinu rūbų krūvoje sau tinkančios aprangos ieškančią moterį su paaugle dukra.

Moteris paprašė jos nefotografuoti, nes sakė, kad gėdijasi dabartinės savo išvaizdos ir būsenos. „Buvome pasiturinti šeima, gyvenome savo name, turėjom dvi mašinas, nuosavą nedidelę įmonę, o netekom visko – net rūbų ir maisto esu priversta prašyti“, – graudenosi keturiasdešimtmetė moteris, prisistačiusi Alina.

Prie sankryžos, kurioje kelias iš Irpinio išsišakoja Bučos ir Gustomelio kryptimi, privatūs namai irgi yra subombarduoti. Vienas namas išsiskiria tuo, kad virš jo griuvėsių plevėsuoja iškelta Ukrainos vėliava.

Pro pravirus vartus pamatau vyrą, užkalbinu. Šis prisistatė Vladimiru Lozovojumi ir papasakojo, kad frontui artėjant savo žmoną, mamą, sūnų, marčią ir dvi anūkes išgabeno į Vakarų Ukrainą.

Vladimiras Lozovojus nepraranda optimizmo ir tikisi namą atstatyti per porą metų.

Po mėnesio frontui nutolus nuo Kijevo V. Lozovojus grįžo ir vienas apsigyveno sugriauto namo vidiniame kieme pasistatytoje palapinėje.

„Šį namą stačiau tam, kad galėčiau su artimaisiais senatvę praleisti drauge. Namo neliko, tačiau, svarbiausia, kad mes visi sveiki. Pagalvojau – negalima apsiriboti vien maskolių plūdimu, laikas atstatyti sodybą, pradedant kad ir nuo menkniekių“, – sakė jis.

V. Lozovojus išvalė kiemą nuo skeveldrų ir šiukšlių, suremontavo šiltnamį, pasodino naujų gėlių ir daržovių, sutaisė sūpynes, pripylė į pripučiamą baseiną vandens – kad dvi anūkės sode galėtų šėlioti ir pamirštų karą.

„Mano pavyzdys užkrėtė ir kitus kaimynus – jie irgi ėmė tvarkyti gėlynus, daržus, šiltnamius, o kartu susėdę planuojame, kaip padėsime vieni kitiems atstatyti namus, nes pergalė anksčiau ar vėliau bus mūsų“, – V. Lozovojus buvo optimistiškai nusiteikęs. Jis vylėsi, kad valstybė suteiks paramą ir jis sugebės namą atstatyti per artimiausius kelerius metus.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Irpinio Kijevo rajone Ukrainoje


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas