|
|
|
Ugniažolė, pagal graikus – kregždė
Senovės graikų karo gydytojas gamtininkas Dioskoridas ugniažolę kitaip dar vadino kregžde, mat šis patvoriuose, pamiškėse ir net šiukšlynuose, kaip sakė kretingiškė žolelių žinovė Katerina Labanauskienė, – visur, išskyrus karščiausias ir šalčiausias planetos vietas, vešantis augalas pradeda geltonai žydėti joms atskrendant, o nuvysta išskrendant. Be to, esą graikai tikėję, kad ugniažolių sultimis kregždės gydžiusios savo akis. Ir naudinga, ir nuodinga Didžioji ugniažolė medicinoje taikoma nuo neatmenamų laikų, seniausiai pradėta gydyti akių ligas. Šiuolaikiniai mokslininkai, atlikę daugybę tyrimų, nustatė, kad žolėje gausu cheminių medžiagų. Pasak K. Labanauskienės, dėl turimų organinių rūgščių, vitamino A, C, ugniažolė veikia prieš uždegimus, vartojama dėl virškinamojo trakto ligų, ramina nervų sistemą, gydo žaizdas, grybelį. Bet pastaruoju metu apie didžiąją ugniažolę itin daug kalbama kaip apie pagalbinę vėžio profilaktikos ir gydymo priemonę: manoma, kad padeda pristabdyti piktybinių navikų formavimąsi, kad vaistiniai ugniažolės preparatai net žudo vėžines ląsteles. Ugniažolės vartojamos ir sergant tulžies pūslės akmenlige, bronchitu, laringitu, astma, yra svarbi skrandžio opaligei gydyti skirtų vaistų sudedamoji dalis. Tačiau, žolininkės teigimu, nereikia pamiršti, kad augalas – ir nuodingas, netinkamai pasirinkus dozę, gali ištikti mirtis. Todėl visais atvejais prieš vartojant reikėtų pasitarti su gydytoju, juolab kad ir dėl kitų ligų kai kurie žmonės ugniažolės negali vartoti. Sausa ugniažolės žaliava irgi išlaiko visas augalo savybes. „Ruošiant užpilą infuzijai, į indą dedame tik vieną šaukštelį džiovintų ir susmulkintų žolelių, užpilame verdančio vandens, uždengiame ir paliekame tamsioje vietoje atvėsti“, – paaiškino žolininkė.
Šį vaistą galima vartoti 3 kartus per dieną, 20 minučių prieš valgį – padės esant gastritui, hepatitui, šlapimo pūslės uždegimui ir daugeliui kitų ligų. Jeigu turime ką tik prisiskynę ugniažolių, jas nuplaukime po tekančiu vandeniu, smulkiai supjaustykime ir pasiruoškime tokiomis pat proporcijomis. Jeigu antpilą norėtume naudoti išoriškai, pavyzdžiui, kaip odos losjonus ar pėdų vonelėms, tokios griežtos dozės paisyti nebūtina, tačiau į stiklinę nereikėtų įsidėti daugiau negu du šaukštus žolelių. Sultys – ne gerti, o tepti Kadangi ugniažolės auga gausiai, nesunku jų pakankamai prisiskinti sultims. K. Labanauskienės teigimu, yra du būdai joms paruošti. Kartu su žiedais ir ankštimis nupjauname augalo stiebus, nuplauname dulkes, leidžiame šiek tiek apdžiūti ir sumalame mėsmale. Gautą masę išspaudžiame. Skystį supilame į stiklinį indą ir šaldytuve laikome tris dienas. Tada nukošiame, vėl supilame į stiklainį, apdengiame marle ir perrišame. Jeigu indą uždengėme dangteliu, pradurkime skylutes. Stiklainį padedame į vėsią tamsią vietą 21 dienai. Per šį laiką sulčių fermentacijos procesas turėtų baigtis. Gautą produktą reikia laikyti šaldytuve. Kitas būdas: kaip ir pagal ankstesnį receptą, šviežią žolę sumalame ir išspaudžiame, įpilame alkoholio. Jeigu išsispaudėme1 litrą sulčių, reikės 500 ml degtinės arba 250 ml medicininio spirito. Šį produktą taip pat laikome šaldytuve. Sulčių gerti negalima, jos veiksmingos patepus grybelio pažeistą odą, gydant karpas, papilomas ir psoriazę. Procedūra atliekama 2–3 kartus per dieną, tik reikia pasisaugoti, kad neužlašėtų ant sveikos odos. Probleminei odai gydyti yra ir kitas receptas, bet papildomai reikės kiaulpienių. Imame 10 gramų kiekvieno augalo sausos žaliavos, mišinį supilame į emaliuotą puodą, užpilame 200 ml verdančio vandens, uždengiame dangčiu ir įdedame į vonelę su vandeniu. Viriname 30 minučių. Leidžiame atvėsti. O iš gyvulinės kilmės riebalų, įpylus ugniažolės nuoviro ar sulčių, pasigaminsime vazelino arba kremo. K. Labanauskienė pasidalijo trimis receptais: džiovinta ugniažolė sutrinama į miltelius ir santykiu 1:4 kruopščiai išmaišoma su kiaulienos, avienos ar kt. riebalais. Kitas – 2 valg. šaukštus sausos žolės nuoviro užpilame 100 ml verdančio vandens ir verdame ant silpnos ugnies, kol skysčio tūris sumažės 2 kartus. Atvėsiname, nukošiame ir su riebalais sumaišome santykiu 1:1. Trečias – į riebalus įpilame ugniažolės sulčių santykiu 1:4, kruopščiai išmaišome. Kremas tinka dermatitui gydyti. Birželis – geriausias metas prisiskinti Gydant anginą, ugniažolė naudojama kaip mišinio dalis. Vienodais kiekiais imame ramunėlių, jonažolių, ugniažolės, šalavijų. Pusantro desertinio šaukšto jų užpilame 200 ml labai karšto vandens ir 12 minučių verdame vandens vonelėje. Šiltu skysčiu gerklę skalaujame 3–4 kartus per dieną. Sergant artroze, artritu, karštų vonių daryti, dėti kompresus nerekomenduojama, nes, esant aukštai temperatūrai, gali sustiprėti sąnarių uždegiminis procesas. Gydytojai pataria naudoti ugniažolių alkoholinę tinktūrą arba sultis. Procedūros trukmė – ne ilgiau kaip 3 valandos. Ugniažolių žydėjimas trunka iki šalnų, tad derlių galima nuimti visą augimo sezoną, bet geriausia – birželio pradžioje, kai lapai dar švieži ir sultingi. Sausu oru nupjauname stiebus, išdžioviname pavėsyje, susmulkiname ir sudedame į stiklinį indą. Šaknys kasamos rudenį arba anksti pavasarį. Nuplautos supjaustomos ir džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje. Pasiruoštus ugniažolių produktus galima naudoti iki kito derliaus, veiksmingųjų savybių per metus nepraranda.
|
|
