Pajūrio naujienos
Help
2022 Liepa
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar jums aiškios sankcijos dėl Kaliningrado tranzito?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Gyvenimą nuspalvino triguba savanoryste

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-06-03
Dvidešimt metų Lazdininkų kaimo žmonės statė savo koplyčią, kurios statybai vadovavo Albinas Šimkus, o jo sutuoktinė Vanda Šimkuvienė ilgus metus savanoriškai ją prižiūrėjo – kaip ir abu rūpinosi pagalba savojo krašto žmonėms.

Yra žmonių, kurių geri darbai, metams bėgant, nenublanksta. Viena tokių – 78-erių Vanda Šimkuvienė iš Lazdininkų. Moteris, kuri savo gyvenimą nuspalvino triguba savanoryste: 12 metų ji vadovavo savojo kaimo bendruomenei, būdama felčerė, gerai pažinojo kaimo žmones, suprato varguolių rūpesčius, rinko ir dalijo jiems maistą. O kai lazdininkiečiai savo iniciatyva pasistatė kaime koplyčią, V. Šimkuvienė ilgus metus buvo jos prižiūrėtoja – vadinamoji pročkelė.

Po gaisro kilo koplyčios idėja

V. Šimkuvienės namuose kabo du Popiežiaus Pranciškaus 2015-aisiais pasirašyti įrėminti palaiminimai: jos pačios 70-mečio ir į amžinybę prieš trejus metus iškeliavusio jos vyro, ilgamečio Darbėnų kolūkio pirmininko, koplyčios idėjos sumanytojo ir jos statytojo Albino Šimkaus 80-mečio progomis. Tuos garbingus apdovanojimus už įdėtas pastangas statant koplyčią jiems iš Šventojo Tėvo parvežė klaipėdiečiai kunigai.

Lazdininkų koplyčios statyba buvo pradėta dar sovietmečiu, o užbaigta ir pašventinta 2010-aisiais. Ji iškilo toje vietoje, kur kažkada buvo kaimo kultūros namai. Idėja statyti koplyčią kilusi po gaisro, kai sudegė senieji kultūros namai ir ugnyje žuvo vaikinas. Kaimo žmonės ėmė šnekėti, kaip reikėtų jį atminti, taip ir kilęs sumanymas toje vietoje statyti nedidelę bažnytėlę.

„Drąsus žmogus buvo Albinas: pradėti bažnyčios statybą sovietmečiu nebuvo paprasta – toks žmogus buvo po valdžios didinamuoju stiklu. Širdyje jis buvo tikintis, jo sumanymą ir ryžtą palaikė kaimo žmonės: sudarė statybos komitetą, patys rinko lėšas. Albinas turėjo daug pažįstamų: jam aukodavo įstaigos, pavieniai geradariai – ne vieną kartą pinigų pervedė „Autoratas“, „Kretingos vandenys“, kitos įmonės. Per patį nepriklausomybės „ciongą“, kai keitėsi valdžios, statyba sustojo, ją atnaujino susikūrusi Lazdininkų bendruomenė“, – pasakojo V. Šimkuvienė.

Kaimynystė kaime – itin svarbi

Žmonės patys rinko aukas, rengė talkas. Jų noras turėti savo bažnytėlę buvo didžiulis – ši buvo pastatyta po 20 metų. Iš nuo tada joje kas sekmadienį vyksta Šv. Mišios, kurias aukoja iš Darbėnų atvykstantis kunigas. Po bažnyčios bendruomenė renkasi švęsti sekmadienį į greta esančius bendruomenės namus.

Lazdininkiečiai savo bendruomenę įkūrė antrieji Kretingos rajone: pirmieji buvo Senosios Įpilties kaimo žmonės, daug ko mokėsi iš įpiltiškės Birutės Stalmokienės. V. Šimkuvienė atviravo, kad ir bendruomenės pirmininke, ir bažnyčios „pročkele“ ji tarnavusi tol, kol leido sveikata. Ir tik prieš kelerius metus iš jos bendruomenės vairą perėmė aktyvus kultūros žmogus Raimondas Grabys – pats gieda per pamaldas, plėšia dainą per šventes, jis – ir puikus kaimynas.

„Kaimynystė kaime yra labai svarbu, nes vienam atsilaikyti būtų per sunku: jaunimas išsivažinėjęs, daug tuščių trobų, –tiesa, jas dabar pradėjo supirkinėti kaip poilsiavietes. Tie, kurie likome, sekmadieniais renkamės prie arbatos, o paprastomis dienomis, jei kam reikia talkos, žinom, kad Raimondas pagelbės, nes jis nemoka pasakyti – ne. Žmonės jaučia, ką išsirinkti savo bendruomenės vadovu“, – gerų žodžių dabartiniam Lazdininkų bendruomenės pirmininkui negailėjo jo pirmtakė.

Siekė suprasti žmones

Būdama medikė – 53-ejus metus ji dirbo felčere Lazdininkų medicinos punkte ir Darbėnų ambulatorijoje, V. Šimkuvienė sakė gerai pažinojusi savo kaimo bei apylinkių žmones ir stengėsi jiems padėti, kuo gali.

„Įsišnekėdavome su vienišais žmonėmis, daugiavaikėmis motinomis, mačiau, kaip jiems sunku išgyventi. Nusprendėme abu su vyru rinkti labdarą – nuosavais automobiliais važinėdavome po Palangos ir Šventosios parduotuves rinkdami dovanojamą maistą. Diena iš dienos, be išeiginių – ant ratų, išvežiodavome paketus varguoliams į namus, – taip „nuvarėme“ dvi savo mašinas, – pajuokaudama kalbėjo pašnekovė. – Vėliau jau gelbėdavo „Maisto bankas“, labdarą dalindavome kas ketvirtį, žmonės pasidarė išrankūs. Tačiau tie, kam paramos tikrai reikėjo, įvertino.“

Pati kone visą gyvenimą vairavusi moteris prieš šventes – Velykas, Kalėdas – aplankydavo vienišus žmones, pabūdavo, įsiklausydavo. Tačiau pašlijus sveikatai nebesėda už vairo, atviravo, kad tokių pasibuvimų jai labai trūksta: „Aš nesakau, kad myliu žmones, man ši frazė kažkokia nuvalkiota, netikra. Aš sakau, kad suprantu žmones, ir man tai atrodo svarbiau“, – savo nuostatą išsakė pašnekovė, pasidžiaugdama, kad ryšys su kaimo bendruomene, nors ir nebe toks aktyvus, išlikęs.

Užtarnautoji bendrystė – tarsi grįžtamasis ryšys už jos išdalintą rūpestį ir širdies šilumą. Taip pat ir savo vaikams: V. ir A. Šimkai užaugino 2 dukteris – Vaivą ir Valdonę – bei 2 sūnus – Vytautą ir Vytenį.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas