O ten kažkur esam mes. Atspindžiuose, nuogirdose, paraštėse, miestų atlapuose. Nematomi. Patys sau.
Mes pasmerkti įšviesėti, mums neapsakomai rūpi švisti, šviesti kitiems, mus vargina tamsėjimas. Sizifiški šviesuliai. Vis kopiantys į kalvą. Jau be akmenų.
Bet baisiausia, kad šviesotamsoj negalim atskirti, kada mumyse pavasaris, kada ruduo.
Linas DAUGĖLA
„P. n.“ akademijos narys
|