|
|
|
Ar Kretinga – dviratininkams palankus miestas
Kretingos rajono vadovams šiemet nepavykus įgyvendinti dviračių tako į Palangą projekto, buvo nuspręsta bent jau pagerinti mieste įrengtų takų būklę, juos sujungiant į vieningą sistemą. Iš Kretingos rajono biudžeto šiems darbams – bortų pritaikymui, ženklinimui – yra skirta 30 tūkst. Eur. Aptarti būtiniausius darbus gegužės 4-ąją 13 val. Savivaldybėje rinksis miesto seniūnijos atstovai, specialistai, laukiami ir dviratininkai entuziastai. Infrastruktūra – su nedidelėmis sąnaudomis „Mūsų miestas mažas, daugelį vietų galima būtų pasiekti dviračiais. Dviračiu, kaip daugelyje Europos šalių, galėtume vykti ir į darbus“, – įsitikinusi Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė. Ji parengė preliminarią schemą, ką, jos manymu, būtiniausia atlikti, kad dviračių takais būtų patogu važiuoti ne vien dviračiais, bet ir paspirtukais, taip pat stumti vaikų vežimėlius. Taip bus siekiama į vieningą sistemą sujungti svarbiausius miesto kvartalus ir poilsio zonas. „Rinksimės aptarti, ko reikia miestui ir ką galima padaryti už gautus pinigus be brangių techninių projektų ir didelių išlaidų, minimaliai įrengiant infrastruktūrą. Dabar gi aišku, kad ne visur pėsčiųjų ir dviračių takai pritaikyti patogiai važiuoti, nes pernelyg iškelti bortai, – reikėtų juos nužeminti, paženklinti vietas, kuriomis bus leidžiamas eismas dviračiais. Todėl raginu į susitikimą ateiti kretingiškius su racionaliais pasiūlymas, ką galime padaryti, kad mieste visiems gyventi būtų kuo patogiau“, – kalbėjo miesto seniūnė. Ji sakė mananti, kad būtina yra sujungti Vilniaus gatvę su didžiosiomis miesto kapinėmis palei kelią į Darbėnus. Taip pat – patogiai dviračiais iš miesto centro P. Vileišio, Laisvės gatvėmis pasiekti Jauryklos parką, sujungti Žemaitės alėją su Savanorių gatve.
Numatė 4 kryptis Kretingos rajono tarybos narys Konstantinas Skierus pasidalino įžvalgomis, išskirdamas dviračiais pasiekti galimas 4 pagrindines kryptis mieste. „Ašis yra Vilniaus gatvė iki Kretingos muziejaus, besikertanti su Žemaitės alėja. Mūsų tikslas yra prie šios ašies prijungti gretimybes – Rotušės aikštę, Pastauninko ir Jauryklos parkus, dvaro II ir III tvenkinius, didžiąsias kapines ir kaimo turizmo sodybą „Vienkiemis“. Tam reikėtų suremontuoti medinį tiltą per Akmeną, kad nuo muziejaus galima būtų pasiekti kapines, ir esamus dviračių takus priderinti prie tų takų, kuriais bus leidžiama važiuoti“, – mintis dėstė K. Skierus. Kita kryptis iš Rotušės aikštės Kęstučio ir Laisvės gatvėmis vestų turgaus link, dar kita – iš centro palei biblioteką ir Kultūros centrą į Pastauninko parką, o iš ten – į Topolių mikrorajoną. Ketvirtoji trasa sujungtų Savanorių gatvę su senuoju miesto parku, iš kurio patenkama į Žemaitės alėją ir prie dvaro tvenkinių. Tačiau dviračių takas Savanorių g. įrengtas tik iki Topolių akligatvio, o palei Sporto kompleksą jo išvis nėra, todėl tektų pagalvoti, kaip sujungti maršrutus, kad iš ten dar galima būtų patekti prie naujosios „Maximos“ ir į Rožyno gatvę bei prie dvaro tvenkinių. Prasideda ir baigiasi niekur K. Skierus taip pat mano, kad didžioji problema yra nuvažiavimui nepritaikyti bortai. O paklaustas, kaip atsitiko, kad renovuotose gatvėse tai nebuvo numatyta, sakė, kad tai yra bendra projektuotojų, rangovų ir techninių prižiūrėtojų klaida: „Niekas negalvojo, kad galima būtų dviračiais, paspirtukais važinėtis, juolab kad visas pasaulis orientuojasi į tvarumą ir ekologiją. Niekas negalvojo ir apie motinas, stumiančias vaikų vežimėlius. Tiesiog tokia matymo, mąstymo ir darbo kultūra.“ Pašnekovo žodžiais, Kretingos mieste yra natūralių gražių erdvių, poilsio zonų, ir reikia padaryti taip, kad jas galima būtų pasiekti be automobilių. „Miestas žalias, atstumai tarp erdvių nedideli, tereikia įdėti pastangų ir meilės – miestui ir žmogui, kad tai taptų realybe“, – įsitikinęs jis. Kretingos dviratininkų klubo „Tolumos“ atstovo dviratininko entuziasto Juozo Pelionio, 2009-aisiais įveikusio per 2,6 tūkst. km po J. K. Chodkevičiaus gyvenimo ir karo žygių vietas iki Ukrainos ir atgal, paklausus, ar Kretinga dviratininkams palankus miestas, kategoriškai rėžė: „Aišku, kad ne. Mūsų dviračių takai prasideda niekur ir baigiasi niekur. Šaligatviai nepatogūs, per daug iškelti, ties įvažiavimais kalnas-pakalnė, Europoj tokių nepamatysi. Dviratis juk ir yra tam, kad važiuotum patogiai, o tam tikrais momentais – tikslą pasiektum greičiau negu automobiliu.“ Tinkamiausia – Žemaitės alėja Vienas pirmųjų 200 m ilgio takas mieste buvo įrengtas nuo Kretingos meno mokyklos iki Šv. Klaros vienuolyno, tačiau juo dviratininkai nevažiuoja, nes, J. Pelionio žodžiais, yra nepatogus – per trumpas, o ties įvažiavimais – statūs bortai, į kuriuos galima ir padangą prakirsti. Jo žodžiais, vienintelis dviratininkams patogus asfaltuotas takas mieste įrengtas palei Žemaitės alėją. Vilniaus gatvėje dviratininkams nėra patogu, nes takas išklotas trinkelėmis. Problemą J. Pelionis įžvelgė ir dėl ženklinimo ties žiedu prie Turizmo informacijos centro: jis mano, jog čia taką reikėtų pažymėti raudona linija, kad galima būtų pravažiuoti nenulipus nuo dviračio. Taikos g. dviračių takas įrengtas tik iki pusės šios gatvės – nuo P. Vileišio iki S. Daukanto g., o J. Basanavičiaus g. skiriamoji linija dviračių takui pažymėta tik nuo pėsčiųjų tako į kapines iki „Northway" medicinos centro. „Kartais man susidaro įspūdis, kad dviračių takai kai kuriose vietose įrengiami ten, kur jų nė nereikėtų, nes lėšų jiems skiria Lietuvos automobilių kelių direkcija. Suprantu – projektiniai pinigai, bet gal galima būtų juos panaudoti tikslingiau“, – samprotavo dviračių entuziastas.
|
|
