Prie bendrystės stalo dalijosi duona ir skausmu

Patys ukrainietiškus valgius gamino ir lietuviškų skanavo (iš kairės) Kretingos technologijos ir verslo mokykloje besimokantis Eduardas Šumskij iš Severodonecko ir Grūšlaukėje įsikūrusios dvi Krasnokutskajų šeimos iš Charkovo – Irina, Valerija, Lilia ir Inna.

Šį sekmadienį Ukrainos žmonės – vieni griuvėsiuose ir apkasuose, kiti kaip karo pabėgėliai – švęs savąsias Velykas – Prisikėlimo, vilties ir pergalės prieš mirtį šventę. Lietuvių šeimose, bendruomenėse jie taip pat šventė ir katalikiškąsias Velykas: vienas tokių susitikimų Didįjį penktadienį įvyko Kretingos technologijos ir verslo mokykloje, kur dalyvavo dvi ukrainiečių šeimos ir čia besimokantis 17-metis vaikinas iš Ukrainos.

Išpuošė pyragą ir dekoravo servetėlę

Ant stalo puikavosi įmantria pyne ir augaliniais motyvais iš tos pačios mielinės tešlios išpuoštas ukrainietiškas šventinis pyragas karavajus, primenantis aukštaitišką vestuvėms kepamą svočios pyragą – karvojų. Jis buvo padėtas ant ukrainietiškais raštais ranka išpieštos servetėlės – taip, nesant specialiai išausto raštuoto rankšluosčio, ukrainietė kulinarė Irina Krasnokutskaja „išsisuko“ iš situacijos.

Garavo ukrainietiški virtinukai, įdaryti bulvėmis ir kopūstais. Greta jų buvo patiekta žemaitiška cibulynė su karštomis bulvėmis ir trintomis kanapėmis, taip pat sumuštiniai su silke, o desertui – citrininis keksas.

Ukrainietiškus valgius patiekusi I. Krasnokutskaja, karo pabėgėlė iš Charkovo, savo gimtinėje dirbo aukštos klasės konditere šokolatjė – gamino įspūdingus rankų darbo kūrinius iš šokolado. Moteris rodė šiuos, likusius užfiksuotus tik telefono atmintyje.

Karavajų, Irina neslėpė, pagal tradicinį receptą, per visą naktį kildinusi keliskart, kol pašovė į orkaitę. Virtinukus gaminti jai talkino kitos sykiu į Lietuvą pasitraukusios giminės moterys – brolienė Inna su savo mama Lilia. Ketino išvirti ir ukrainietiškų barščių, bet buvo įspėtos, kad Didįjį penktadienį pas mus – pasninkas, tradiciškai gaminama be mėsos, tad šių tekę atsisakyti.

Cinbulyne su bulvėmis ir trintomis kanapėmis vaišino maisto gamybos mokytoja Ingrida Stupelienė (dešinėje).

Prisiglaudė Grūšlaukėje

„Norėjosi pasidalinti tarpusavio šiluma ir pajautimu, kad tarp broliškų lietuvių ir ukrainiečių tautų nėra jokių barjerų“, – tvirtino viešnios ir renginio šeimininkės, lėkštėms su gardėsiais keliaujant aplink stalą.

Lietuviškus patiekalus gamino Kretingos technologijos ir verslo mokyklos maisto gamybos profesijos mokytojos Ingrida Stupelienė, Daiva Anužienė, Vilija Budrikienė su savo mokiniais, o susitikimą surengė laikinai mokyklos vadovės pareigas einanti Rita Andrijauskienė, Neformaliojo švietimo organizatorė Ieva Šiaulytė, Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo skyriaus vedėja Rita Zabitienė, kurios rūpesčiu Grūšlaukėje ir buvo apgyvendintos abi ukrainiečių šeimos.

R. Zabitienė sakė, kad dar karo pradžioje jos šeima nusprendė priglobti pabėgėlius: 6 asmenų Irinos ir Innos Krasnokutskajų šeimoms tiko atoki Grūšlaukės gyvenvietė. Iš niokojamo Charkovo jas čia atgabeno savanoriai. Abi moterys yra brolių žmonos: Inna atvyko su savo 72-jų motina Lilia ir 15-mete dukterimi Darija, o Irina – su 10-mečiu sūnumi Aleksandru ir studente dukterimi Valerija. Jų vyrai, kaip rezervistai, liko namie.

Ukrainietiška virtuvė: karavajus – ant tautiniais motyvais išpiešto popierinio rankšluosčio ir įdaryti virtinukai.

Neliko namų, miestų

Ligi karo Lilia gyveno bute, o Innos ir Irinos šeimos turėjo nuosavus namus, automobilius, sodus, mėgstamus darbus. „Patys statėme, puoselėjome savo namus. Kai prasidėjo bombardavimas, mėnesį teko gyventi namų rūsiuose. Ne tik visas namas, bet ir rūsio sienos drebėdavo – neįmanoma įsivaizduoti tokios būsenos. Gyvenome baimėje ir nežinioje. Kai bombardavo vis artyn ir artyn mūsų namų, nusprendėme evakuotis“, – graudendamosi į dar šviežius prisiminimus paniro jaunos moterys, o Liliai graudulys ir ašaros užspaudė gerklę.

Mokytis virėjo profesijos iš rusų apgulto ir niokojamo Severodonecko į Kretingą, kur jau nuo sausio buvo įsikūręs patėvis Olegas, dirbantis įmonėje „Begma“, po 2-jų karo savaičių su motina Liuba ir broliu atvyko ir 17-metis Eduardas Šumskij. Vaikinas pasakojo, kad anksčiau jų šeima gyveno 9-me daugiabučio aukšte, ir šiandien jau žino, kad bomba nunešė viršutinius aukštus – jų namų nebelikę.

„Donecko srityje, Artiomovske, liko giminės, abi močiutės. Jie gyvi. O mums čia – naujas gyvenimas. Lietuva man patinka. Čia Europa. Patėvis sako, kad čia užsibūsime mažiausiai trejus metus, mano, kad dar tiek truks karas“, – trumpais sakiniais, viduje užslėpdamas skausmą, kalbėjo Eduardas.

Gyrė Lietuvą ir jos žmones

„Čia, Lietuvoje, esame kaip sapne – su mumis kažkas vyksta... Tarsi persikėlus į kitą realybę. Įvyko visko tiek daug per keliasdešimtį dienų... Dabar tiesiog gyvename ir tiek“, – paklaustos apie adaptavimąsi padrikai kalbėjo moterys. Jos gyrė Lietuvą ir jo žmones, o R. Zabitienę vadino savo gelbėtoja.

„Grūšlaukės kaimas viską sunešė – reikalingus daiktus, maisto. Vienas kaimynas vis atneša šviežios žuvies, kiti – daržovių, visokių skanumynų. Begalinio gerumo žmonės“, – gerų žodžių grūšlaukiškiams negailėjo ukrainietės.

Kretingos technologijos ir verslo mokykla šiemet švenčia 50-metį, – ta proga joje surengta bendruomenės sukurtų 50 verbų paroda.

Abiejų šeimų vaikai – Darija ir Aleksandras – mokosi Salantų gimnazijoje, o Valerija ir toliau nuotoliniu būdu Ukrainoje studijuoja audiovizualinius menus ir dizainą.

Ukrainietės tikino nuo atvykimo pradžios neketinusios sėdėti sudėjusios rankų ir gyventi vien iš geradarių malonės. Irina išsyk įsidarbino Salantų kavinėje-picerijoje „Verona“, o Inna, anksčiau dirbusi tarptautinės baldų gamybos bendrovės „Narbutas, Lietuva“ Charkovo atstovybėje vadybininke, tikisi įsidarbinti vienoje baldų įmonėje Kretingoje.

Irina neslėpė svajojanti, kaip ir namie, rankomis gaminti šokolado skanėstus. Tačiau tam neturinti reikiamų įrankių. Į tai sureagavo R. Andrijauskienė su kolegėmis, ir, besibaigiant popietei, įteikė jai pradinį įrankių rinkinį.

• Rašyti komentarą (0)