Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Tokia Charkovo kasdienybė

Antrą atvykimo į Charkovą dieną be perstojo skambėjo perspėjimai neišeiti iš namų dėl vykstančių bombardavimų, tačiau mano šaldytuvas buvo tuščias.

Už lango nuo pat ryto girdėjosi tokie garsūs kautynių miesto pakraštyje atgarsiai, kad buvo sunku susikaupti ką nors kitką veikti. Mūšiams aprimus nusprendžiau eiti pirkti maisto.

Retos veikiančios parduotuvės Charkove dirba tik iki 16 val., o užėjęs valandą iki uždarymo neberandu nei duonos, nei batono, vien užrašą, kad karo metu leidžiama pirkti tik po du kepaliukus. Čia ne taip, kaip Lvove ar Kijeve: prekystaliuose – jokių egzotiškų vaisių, vien bulvės, morkos, svogūnai ir pora apvytusių obuolių. Dar – dviejų rūšių dešros ir sūrio, konservų.

Nusprendęs nueiti iki centro, vis žvalgiaus, kur galėčiau pasislėpti, jei netoli nukristų paklydėlė raketa. Kilo mintis – vaikščiosiu nuo vienos cerkvės prie kitos, vildamasis, kad maldos namus raketos aplenks.

Netrukus gaunu nusivilti – abi aplankytos cerkvės uždarytos, ir nepavyko pakalbinti nei šventikų, nei tikinčiųjų.

Perkopęs per iš cementinių blokų sustatytą, bet nesaugomą barikadą, pereinu tiltą per upę ir patenku į centrinę gavę. Prieš akis atsiveria didžiulis užrašas anglų kalba „Aš myliu Charkovą“.

Gal prieš karą šį miestą turistui tikrai buvo galima įsimylėti, tačiau dabar jis alsuoja šalčiu ir baime.

Šalia esančioje tramvajaus stotelėje žybčioja elektroninis laikrodis, tačiau tvarkaraščio lenta išjungta juoduoja, viešasis transportas čia nustojo važinėti prieš 34 dienas.

Kitu keliu grįždamas į viešbutį aptinku keletą puikių XlX šimtmetyje suręstų namų. Ant vieno jų kabo lenta, kad tai istorinis architektūrinis paminklas – kažkokio pirklio namai.

Kai iki viešbučio belieka keletas šimtų metrų, sutinku pakeleivį. Iš pradžių nepatikliai į mane žvilgtelėjęs vyriškis netrukus pasisako, jog yra krišnaitų dvasininkas ir keliauja į maldos namus.

Vyras nustemba, kai prisistatau lietuviu, mat vos prieš pusmetį jisai viešėjo pas bendraminčius Vilniuje ir Kaune.

„O kodėl jūs ne fronte?“ – paklausiau.

„Į frontą visų pirma yra kviečiami turintys karinės tarnybos ar kovų patirtį, aš jos neturiu, tad galiu būti pašauktas tik tolimesniame mobilizacijos etape. Mūsų bendruomenės žmonės dalyvauja mūšiuose, dar niekas nežuvo. Aš nesiveržiu į frontą, nes Krišna yra pasakęs, kad geriau atlikti blogai tau skirtą darbą, negu kad gerai ne tau skirtą darbą. Kiekvienas turime dirbti tai, ką geriausiai sugebame. Aš esu dvasinis mokytojas, jau penkiolika metų esu krišnaitas, ir nebevartoju pasaulietiško Oleho vardo, o vadinuosi Abhajadef, kas reiškia Aukščiausiojo Tarnas“, – ramiai paaiškino pakeleivis.

Netrukus vėl pasigirsta patrankų griausmas. Planavę Ukrainą užimti per tris dienas užpuolikai pritrūko naujausių raketų ir iš sandėlių ėmė traukti senesnių modelių skraidykles. Šios dažnai užsiožiuoja, nuklysta ir lekia savais keliais, sprogsta ir atneša nelaimes.

Štai raketa paklydėlė penktą valandą ryto pataikė į mokyklos kiemą privačių namų rajone, kur šalia nėra jokių strateginių objektų. Raketos metalinis smaigalys liko įsirėžęs į žemę, nes užtaisas suveikė akimirksnį anksčiau. Raketa sprogo ore, mokyklos stadiono pakraštyje, šalia keturaukščio gyvenamojo namo. Sprogimo banga sunaikino namo kieme stovėjusias penkias mašinas, sugadino šalia esančius garažus, nulaužė medžius ir dalį cementinio stulpo. Be to, išmušė visus langus mokykloje, o arčiau esančio namo langus sugrūdo į kambarius.

Gyventojai patyrė milžinišką išgąstį, tačiau niekas nebuvo sužeistas. Gyventojai kelias dienas miegojo rūsyje, bijodami, kad ataka pasikartos. Vėliau visi persikraustė pas gimines, mat naktimis šaltis siekė 18 laipsnių, o kambarių nebuvo kaip šildyti dėl iškritusių langų rėmų, sugadinto dujų vamzdyno ir elektros instaliacijos.

Kaimynus aptikau vieningai susiėjus ir remontuojančius tvorą, garažus.

Istoriją papasakojęs Vladimiras Gurskis džiaugėsi, kad raketa neatskrido vėliau, mat rytais kieme jau septintą valandą žaisti renkasi vaikai. Jis spėjo, kad nuo žūties galimai juos apsaugojo šalia stovinti cerkvė.

***

Atsitiktinai susipažinęs su Charkovo policijos Ekonominių nusikaltimų skyriaus viršininku Genadiju Baškirovu įsiprašiau, kad nuvežtų į pafrontėje esantį Charkovo mikrorajoną Saltovką.

Saltovkos mikrorajonas yra pats didžiausias ir naujausias miegamasis rajonas Charkove, kuriame iki karo gyveno apie pusę milijono žmonių.

Rajonas yra šiaurinėje miesto dalyje, nutolusioje 25 km nuo Rusijos sienos, todėl jau pačią pirmą karo dieną agresoriai šį rajoną ėmė intensyviai bombarduoti. Kilo siaubinga panika, žmonės, kurie turėjo nuosavas mašinas, visu greičiu su šeimomis išskuodė kuo toliau.

Jauni ir sveiki bėgo į miesto centrą, senesni, bet dar turintys jėgų, traukė slėptis į metro požemius, kurie siaubingai persipildė. 12–24 aukštų namai po kelių bombardavimo parų apgriuvo, suskilinėjo, liko be langų ir durų, be apšildymo, vandens ir elektros.

Kai kuriuose namuose, nepaisant visų pavojų, liko gyventi po kelis senolius, žmones su ligoniu giminaičiu ar šiaip užsispyrėliai, kurie maistą gaminasi ant laužo lauke, gyvena pusbadžiu, nes humanitarinė pagalba pasiekia retai.

Dar blogesnėje padėtyje liko tie, kurie nesugebėjo pabėgti iš namų, atsidūrusių susišaudymų epicentre. Vieno tokių namų rūsyje jau mėnesį gyvena 18 žmonių, čia susispietusių iš kelių aplinkinių daugiaaukščių. Kartu jiems drąsiau, jie gali pagelbėti vieni kitiems. Žmonės pasakojo, kad rūsyje šalta ir drėgna, kad miega apsivilkę keliolika rūbų, o susišildyti eina į lauką saulutėje ar prie laužo. Į lauką išeiti gali tik tada, kai aprimsta bombardavimai. Tą rytą bombardavimai vyko be perstojo, bet žmonės buvo tiek alkani, jog, nebodami skeveldrų pavojaus, nusprendė virti ant laužo sriubą, į kurią sumetė visas liekanas, kokias turėjo.

Nusileidus apžiūrėti į jų apgyvendintą rūsį kūnu nuėjo šiurpuliai pamačius sąlygas, kokiomis šie žmonės gyvena. Be vandens, be elektros, be tualeto, apšildymo. Vienoje rūsio patalpoje gulėjo neįgali mergaitė, jau visą mėnesį nemačiusi lauko šviesos, o kitoje gulėjo sunkiai kosėjanti moteris, kuriai čia įkalinti asmenys užsakė vaistų, bet jų nesulaukia.

„Mes jau ant išsekimo ribos“, – kalbėjo nevilties iškankinti žmonės. Kadangi bombardavimų pusvalandį nebesigirdėjo, G. Baškirovas nusprendė surizikuoti ir nuvežti mane į šiaurinę Saltovką, netoli už kurios ir prasideda fronto linija.

Ten važiuojant staiga šalia pasigirdo keli driokstelėjimai, įtaręs kažką negero G. Baškirovas nusprendė sprukti iš čia ir pasuko mašiną dešinėn į kelią miesto centran. Iš karto po to už kokių 40 m sprogo viena bomba, o visai arti, už kokių 10 m nukrito dar viena.

Policininkas prasitarė, kad per šį karą išgyveno ne vieną pavojingą situaciją, tačiau pirmą kartą buvo tiek arti mirties, ir pareiškė, kad nuo šiol švęs du gimtadienius.

G. Baškirovas spėjo, kad rusų kariai galimai specialiai apšaudė mus, nes važiavom džipu, panašiu į oficialų policijos.

Atsisveikindamas G. Baškirovui pasakiau, kad jis tapo nauju mano broliu, likimo broliu. Jisai pakartojo mano žodžius ir stipriai apsikabinome. Nueidamas pastebėjau policininko akyse ašaras. Nedaug, gal dvi, o mano akyse jų buvo daug.

---

Charkove sugriauta 75 proc. ligoninių, 33 proc. mokyklų, 23 proc. vaikų darželių ir 14 proc. gyvenamųjų namų, o kasdien į miestą atskrendą vidutiniškai 50–80 bombų.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Charkovo Ukrainoje


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas