|
|
|
Lietuvai atstovavo Pasaulio šachmatų olimpiadoje
Kretingiškis 50 metų Evaldas Šlušnys kartu su savo bendraminčiais Lietuvai atstovavo Pasaulio aklųjų ir silpnaregių šachmatų olimpiadoje, kuri rengiama kas ketverius metus. Šiais metais olimpiada įvyko Rodo saloje Graikijoje, be kretingiškio, šalies garbę gynė Gintaras Grybas, Anatolijus Novikovas ir Sigitas Berginas. „Nors olimpiada rengiama kas ketverius metus, 2016-aisiais ji neįvyko – buvo perkelta į 2017-uosius. Taip jau yra – kai vyksta visų sporto šakų olimpiada, šalys stokoja lėšų, ir tenka kažko atsisakyti“, – E. Šlušnys teigė, kad jis, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių šachmatų vicečempionas, arba sidabro medalio laimėtojas, į rinktinę pateko nebe pirmąkart: su geriausiais šalies šachmatininkais silpnaregiais jis pasaulio olimpiadoje debiutavo 2004-aisiais metais Ispanijoje. „Tada dar buvau jaunas, be patirties, man buvo skirta atsarginio žaidėjo pozicija. Sužaidžiau dvi partijas ir abi pralaimėjau. Patyriau skaudų nusivylimą, net šachmatus buvau užmetęs. Bet kai 2014-aisiais tapau aklųjų Lietuvos šachmatų čempionu, vėl atsirado stimulas ir noras sugrįžti į šachmatų pasaulį, kuriame aš – nuo vaikystės“, – kalbėjo Evaldas. Jam, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklos šachmatų rinktinės nariui, šachmatai buvo neatsiejami nuo pasaulio pažinimo – žaisti sekėsi gerai, buvo galimybė keliauti po visą Tarybų Sąjungą, o ir rusų kalbą per tai pramoko neblogai, kas ypač praverčia skaitant šachmatų literatūrą ar klausantis paskaitų. Geriausias Lietuvos aklųjų ir silpnaregių šachmatų komandos pasiekimas – 2016 m. Varšuvoje įvykusiame Europos čempionate, kai lietuvaičiai pateko į aštuntuką. „Dalyvavau jau kaip nuolatinis rinktinės narys, o po metų išvykome į Ochride Makedonijoje įvykusioje Pasaulio olimpiadoje. Žaidžiau ties ketvirta lenta, tačiau iš komandos sužaidžiau visų geriausiai – surinkau 6,5 taško iš 9-ių galimų, ir tai, ko gero, mano vienas sėkmingiausių pasirodymų – iki asmeninio bronzos medalio pritrūko pustaškio, – prisiminė E. Šlušnys, akcentuodamas, kad, žaidžiant už komandą, asmeniniai pasiekimai nėra svarbiausi. – Viskas – tik dėl komandos, ir dažnai tenka aukoti savo asmeninį interesą: tarkim, išloštoje padėtyje sutikau su lygiosiomis, taip apsisaugodamas nuo galimų klaidų.“
Šiemet Rodo saloje E. Šlušniui buvo patikėta antra lenta, ir jis nepralaimėjo nė vieno susitikimo: kretingiškis iškovojo 3 pergales ir 6 partijas sulošė lygiosiomis, iš 9-ių galimų surinko 6 taškus. Komandinėje įskaitoje Lietuvos atstovai užėmė XVI poziciją. Ją lėmė skaudus pralaimėjimas prieš Rumunijos komandą, kuri pakilo iki penktos vietos. „Tikrai galėjome būti bent jau septinti ar aštunti, – pastebėjo E. Šlušnys. – Mums buvo keliamas tikslas patekti į dvyliktuką, mat tiek komandų būna kviečiamos į Pasaulio taurės varžybas. Tačiau būna, kad pakviečia ir visas 16-a, tad vilties mums pasirodyti šiose tarptautinėse varžybose dar yra.“ E. Šlušnys prisiminė, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais aklųjų ir silpnaregių šachmatų sportas buvo labiau remiamas, nors valstybė gyveno vargingiau: rinktinės nariai olimpiadoms rengdavosi stovyklose, turėdavo lydinčiuosius asmenis. „Šįsyk buvome viena iš nedaugelio komandų, kuri neturėjo nei vadovo, nei trenerio, nei atsarginio žaidėjo. Tad ant mūsų krito ir rūpestis organizaciniais reikalais, o dėl kalbos barjero sunkoka buvo spręsti konfliktines situacijas, kurias kitų komandų akliesiems padėjo spręsti regintys žmonės“, – papasakojo šachmatininkas. Pasaulio aklųjų ir silpnaregių šachmatų olimpiadose jų dalyviai žaidžia specialiais Brailio šachmatais, kiekvienas – prie savo lentos, bendraujama vokiečių kalba, kuri yra pripažinta tarptautine šachmatų kalba. „Vienas žaidėjų padaro ėjimą, vokiečių kalba pasako, o varžovas turi jį pakartoti, taip patvirtindamas, kad gerai išgirdo. Tačiau pasitaiko visko: žaidėjai kalba su skirtingu akcentu, sunku suprasti, taigi asistentas ar treneris, pamatęs problemą, greit ją ir išsprendžia. Kai to nėra, suklydus iškart kyla įtampa, nebepavyksta nusiraminti, ir žaidėjas gali suklysti lygioje vietoje“, – kokius iššūkius tenka įveikti silpniau regintiesiems ar akliesiems, įvardino E. Šlušnys.
Jis, rengdamasis rimtesniems šachmatų sporto renginiams, daugiausia dirba su vienu Ukrainos treneriu, pats susimoka už individualias konsultacijas. Taip pat skaito daug metodinės literatūros, dalyvauja varžybose, ir ne tik aklųjų, su kolegomis analizuoja sužaistas partijas. „Jeigu turėčiau nuolatinį trenerį, galėčiau ir daugiau pasiekti, ir rezultatai būtų aukštesni“, – neabejojo šachmatininkas, neslėpdamas, kad išvykos į tarptautinius renginius padeda patobulinti ne tik žaidimą, bet ir anglų kalbos žinias, praplečia akiratį: štai Rode, kur pavyko užsibūti ilgėliau, lietuviai šachmatininkai šią turistų pamėgtą salą kartu su rusiškai kalbančia gide išmaišė skersai išilgai. „Mums pavyko, nes lėktuvai iš Rodo salos skrenda tik kartą per savaitę, ir organizatoriams buvo pigiau mums pratęsti buvimo joje laiką, negu skraidinti per kitus oro uostus“, – E. Šlušnys neslėpė, kad Rodo sala paliko neišdildomų įspūdžių, be to, būdamas ir bėgimo mėgėjas, šioje saloje taip pat neapleido šio pomėgio: nors ilgų trasų ir neįveikė, vis dėlto apie 100 km tikrai nubėgo. Kad būtų lengviau įveikti pasitaikančias kliūtis, Evaldas keldavosi prieš penkias ir bėgo gatvėmis, keliais, kol juose nevažinėdavo automobiliai. „Dar rengdamasis šachmatų olimpiadai, nubėgau Vilniaus maratoną, kuris mano gyvenime – ketvirtasis ir sukėlęs mažiausiai kančių, kokias bėgikai dažniausiai patiria bėgdami paskutiniuosius kilometrus“, – E. Šlušnys sakė, kad įspūdžius iš Rodo salos sustiprino ir tai, kad Lietuvos šachmatininkai šįsyk sulaukė didžiulio dėmesio ir socialiniuose tinkluose, ir gyvai – Rode saviškius palaikė saloje atostogaujantys lietuviai.
|
|
