Menininkė, pripažįstanti tik dvi spalvas

„Aš nemėgstu ką nors daryti per prievartą, išlaukiu, kada ateis įkvėpimas“, – sakė menininkė Ieva Litvaitytė.

Pedagogė ir menininkė arba menininkė ir pedagogė – tokį savo paveikslą piešia iš šaknų palangiškė Ieva Litvaitytė.

Palangos „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje moksleiviams ji dėsto technologijas, o Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje – ir technologijas, ir dailę. Nuo pat mažų dienų ir iš suaugusiųjų, ir iš bendraamžių girdėdavusi komplimentus „kaip tu gražiai pieši“, kuo toliau, tuo stipriau pamėgusi dailę, su ja nutarė sieti tolesnį gyvenimo kelią – baigusi gimtojo miesto II vidurinę mokyklą, dabar vadinamą Vlado Jurgučio vardu, įstojo ir baigė tuometinį Šiaulių instituto Dailės fakultetą.

„Niekada negalvojau, kad būsiu ir technologijų mokytoja, o še tau – 20 metų, kai esu, ir visai nieko“, – juokėsi „Pajūrio naujienų“ pakalbinta pedagogė.

Ji atviravo, kad pastaruoju metu, pasibaigus pamokoms, nebe visada ant peties benutupia mūza: ypač karantino metu išvargindavo nuotolinis darbas prie kompiuterio, o dabar, kai pamokos vyksta „gyvai“, taip pat reikia laiko joms pasiruošti, savaitgaliais randasi kitų reikalų.

Ievos Litvaitytės, kaip ir kitų kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkų, darbai kasmet prieš Kalėdas eksponuojami Palangos miesto viešojoje bibliotekoje.

„Aš nemėgstu ką nors daryti per prievartą, išlaukiu, kada ateis įkvėpimas“, – sakė menininkė, tušu dažniausiai ant įvairaus formato drobės kurianti, anot jos, vien tik juodai baltą grafiką. Jos kūriniai – abstrakcinės kompozicijos, nors jose galima įžvelgti ir paukštį, ir medžio žievę, ir kitą gamtos motyvą. Vieni didelio kruopštumo reikalaujantys paveikslai gimsta greičiau, kitus tenka brandinti ilgai. Būna, kad menininkė į drobę perkelia eskizus, o būna, kad iškart piešia ant drobės.

Savo darbus I. Litvaitytė daugiausia eksponuoja Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje – parodas kartu su bendraminčiais „Mosto“ kūrybinės grupės nariais kasmet rengia prieš šv. Kalėdas. Pašnekovę labiausiai žavi taip pat juodai baltą grafiką kurianti neatsitiktinai klasike vadinama Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, mažai spalvų savo paveiksluose naudojanti Reda Rimkutė-Ščerbakovienė. Parodos čia turi temas, kurios kasmet vis kitokios. „Pavyzdžiui, buvo „Raudona“, todėl ir mano grafikoje turėjo sušvytėti kad ir vos pastebimas raudonos spalvos akcentas“, – pasakojo I. Litvaitytė.

Kokia bus šių metų tema, pašnekovė neatskleidė, esą pagyvensim – pamatysim.

• Rašyti komentarą (0)