Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės vadas, Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonas Karolis Chodkevičius. Než. dailininkas. XVII a. Lietuvos dailės muziejus

Šiemet sukanka 400 metų, kai 1621 m. rugsėjį jungtinė Lenkijos Karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Zaporožės kazokų kariuomenė, vadovaujamos Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, mūšyje prie Chotyno tvirtovės Podolėje (Ukraina) atrėmė kelis kartus gausesnės Osmanų imperijos kariuomenės puolimą ir sustabdė turkų veržimąsi į Vidurio Europą.

Abiejų Tautų Respublika nuo XVI a. pabaigos siekė pajungti savo įtakai kaimyninę Moldavijos kunigaikštystę, buvusią Osmanų imperijos vasalu. Lenkijos ir Lietuvos didikai palaikė jiems palankius pretendentus į Moldavijos valdovo sostą, siuntė jiems į pagalbą karinius dalinius. Savo ruožtu turkai politiškai ir kariškai rėmė savo pretendentus.

Konfliktui gilėjant, jungtinė Osmanų imperijos, Transilvanijos, Valakijos ir Moldavijos kunigaikštysčių kariuomenė, vadovaujama turkų karvedžio Iskandero Pašos, 1617 m. surengė demonstratyvų žygį Abiejų Tautų Respublikos link, ir jo metu prie Dniestro upės apsupo Raškovo tvirtovę. Tačiau pilies įgulai į pagalbą atskubėjusi Lenkijos karūnos etmono Stanislovo Žulkievskio kariuomenė turkus privertė atsitraukti. Abu karvedžiai sutarė toliau ne kariauti, o sėsti prie derybų stalo. Bušos taikos sutartimi Moldavija, Transilvanija ir Valakija liko Osmanų imperijos įtakoje, o sultonas įsipareigojo nutraukti Krymo totorių išpuolius į Lenkijos Karalystės valdytas žemes. O Abiejų Tautų Respublikos valdovas pasižadėjo uždrausti kazokams puldinėti turkams pavaldžias teritorijas.

Osmanų imperijos ir jos sąjungininkų kariuomenės vadas sultonas Osmanas II. Dail. Konstantin Kap?da?l?. 1789–1806 m. In: Wikimedia Commons

Tačiau tiek kazokai, tiek Krymo totoriai tęsė grobikiškus išpuolius į kaimynų žemes, todėl taika truko neilgai. Kivirčus pakurstė ir 1618 m. tarp didžiųjų Europos valstybių kilęs karinis konfliktas – Trisdešimtmetis karas. Jam vykstant Abiejų Tautų Respublika į pagalbą Austrijos valdovui išsiuntė kavalerijos samdinių dalinį, kuris Humenės mūšyje Slovakijoje 1619 m. nugalėjo turkų vasalo Transilvanijos valdovo Gaboro Betleno kariuomenę. Pralaimėjęs kunigaikštis kreipėsi į Osmanų imperijos sultoną prašydamas karinės pagalbos.

Įtampai tarp abiejų šalių augant, į turkų valdovo sostą 1618 m. atsisėdęs jaunas ir ambicingas sultonas Osmanas II (1604–1622) 1620 m. paskelbė Abiejų Tautų Respublikai karą. Kol jis telkė didžiulę kariuomenę, Abiejų Tautų Respublikos Seimas atsisakė skirti papildomą finansavimą savo kariuomenei, nes dauguma seimūnų buvo įsitikinę, kad Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės nėra tinkamai pasirengusios karui su turkais. Vis tik Senatui nutarus 1620 m. išsiųsti kariuomenę prieš turkus, jos vadas, karūnos didysis etmonas S. Žulkievskis planavo susikauti su turkais svetimoje teritorijoje ir išžygiavo į lenkų-lietuvių sąjungininko Kasparo Gracianio valdomą Moldavijos kunigaikštystę. Gi jaunasis turkų sultonas į Moldaviją išsiuntė savo karvedį Iskanderą Pašą, kuris privalėjo nuversti nuo sosto Kasparą Gracianį, o į jo vietą pasodinti turkams lojalų kandidatą.

Abi kariuomenės susitiko prie Cucoros kaimo, kur 1620 m. rugsėjo 17 d.–spalio 7 d įvyko vienas pirmųjų stambių ginkluotų susirėmimų tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Osmanų imperijos. Turėdamas apie 9 tūkst. karių, tarp kurių buvo keli šimtai moldavų ir apie pusantro tūkstančio kazokų, karūnos etmonas S. Žulkievskis neatsilaikė prieš keturgubai gausesnius turkų, Krymo totorių, nogajų ir valachų (rumunų) pulkus. Kariuomenei traukiantis, etmonas žuvo, o nukirsdintą ir ant ieties pamautą jo galvą turkai išsiuntė sultonui, kuris ją pakabino virš įėjimo į savo rūmus.

Didysis etmonas J. K. Chodkevičius Chotyno mūšyje. Dail. Juzefas Brandtas, 1687 m. Varšuvos nacionalinis muziejus

Įkvėptas šios pergalės sultonas Osmanas II nutarė išplėsti savo imperijos ribas tolyn į šiaurę, pajungdamas savo įtakai Abiejų Tautų Respubliką ir Vidurio Europą. Jo vadovaujama apie 170 tūkst. karių armija su 62 artilerijos pabūklais 1621 m. pavasarį iš Konstantinopolio ir Edirnės išžygiavo Abiejų Tautų Respublikos sienos link. Apie ketvirtadalį kariuomenės sudarė turkų sąjungininkų Valakijos, Transilvanijos ir Moldavijos kunigaikštysčių bei Krymo chanato valdovų atsiųsti kariai.

Abiejų Tautų Respublika po skaudaus pralaimėjimo Cucoros mūšyje taip pat ėmėsi rimtai rengtis karui su turkais. Seimas sutiko pakelti mokesčius kariuomenei finansuoti, 1620 m. gruodžio 5 d. vyriausiuoju kariuomenės vadu paskyrė Lietuvos didįjį etmoną, Vilniaus vaivadą Joną Karolį Chodkevičių, o jo pavaduotoju – karūnos didįjį pataurininkį Stanislovą Liubomirskį. Be to, Seimas kreipėsi pagalbos į Zaporožės kazokus, kurie 1621 m. birželio 17 d. sušauktoje Radoje (Taryboje) nutarė įsitraukti į karą su Osmanų imperija.

Surinkęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkus, J. K. Chodkevičius 1621 m. liepą per Lvovą išžygiavo pietiniame valstybės pasienyje esančios Chotyno tvirtovės link – jos link, žvalgybos duomenimis, traukė turkų sultono Osmano II armija. Pakeliui prie Lietuvos karių prisijungė S. Liubomirskio vedama Lenkijos Karalystės kariuomenė, o pasiekus Chotyną jų gretas papildė karalaičio Vladislovo Vazos atvesti Voluinės ir kazokų pulkai. Jungtinėje kariuomenėje buvo apie 30 tūkst. karių (12 tūkst. pėstininkų ir 18 tūkst. raitelių) ir 28 patrankos. Jos pulkuose, be lenkų, lietuvių, rusėnų (baltarusių ir ukrainiečių protėvių), totorių, karaimų, buvo nemažai ir užsieniečių samdinių, daugiausia – vokiečių.

Chotyno mūšio vieta su J. K. Chodkevičiaus pastatytais gynybiniais žemės įtvirtinimais. Než. fotografas, 2018 m.

Vietą mūšiui iš anksto parinko J. K. Chodkevičius, o dar gegužę jo pasiūlytą karo planą patvirtino speciali Seimo komisija ir karalius Zigmantas Vaza. Prie Dniestro upės J. K. Chodkevičius atvyko 1621 m. rugpjūčio 1 d. Iš pradžių kariuomenė apsistojo kairiajame krante, o pasistačiusi plūduriuojantį tiltą, juo iki rugpjūčio 19 d. persikėlė į dešinįjį krantą ir Chotyno tvirtovę supančiuose laukuose įsirengė stovyklą.

Aplinkui kariuomenės pozicijas J. K. Chodkevičiaus įsakymu tuoj pat buvo pradėta statyti priešui kelią į tvirtovę pertveriančius ir nuo jo artilerijos ugnies apsaugančius gynybinius žemės įtvirtinimus, kurių statybai vadovavo olandų karo inžinierius Vilhelmas Apelmanas. Įtvirtinimus sudarė keleto kilometrų ilgio žemių pylimas su grioviu, kuriame kas 200–300 metrų buvo įrengti išorėn išsikišę bastionai su keliomis patrankomis puolančiam priešui apšaudyti ir savo pozicijoms nuo puolančiųjų apginti. Šios fortifikacinės sistemos dalimi tapo ir Chotyno tvirtovė, kurios sienų plotis siekė 6 m, o aukštis – 40 metrų.

Netrukus prie Lietuvos-Lenkijos kariuomenės prisijungė dar apie 30 tūkst. kazokų, kuriuos atvedė Zaporožės etmonas Petras Konaševičius-Sahaidačnas.

J. K. Chodkevičius prieš mirtį didžiojo etmono bulavą perduoda S. Liubomirskiui. Než. autorius. XVIII a. Lenkijos nacionalinė biblioteka

Mūšio preliudija tapo rugpjūčio 27 d. surengtas 400 kazokų raitelių išpuolis prieš artėjančios Osmanų kariuomenės avangardą. Didvyriškai kaudamiesi kazokai pridarė daug nuostolių gerokai gausesniam priešui ir pristabdė jo žygiavimą, tačiau beveik visi žuvo. Atsakydama į šį išpuolį, rugpjūčio 31 d. ir rusėjo 1 d. Krymo totorių ir turkų kavalerija nesėkmingai bandė atakuoti nespėjusių įsitvirtinti Zaporožės kazokų pozicijas, siekdama juos atkirsti nuo pagrindinių pajėgų.

Chotyno mūšio pradžia laikoma rugsėjo 2 d., kai į kautynių vietą atvyko pagrindinės Osmanų kariuomenės pajėgos. Vadovaujami sultono Osmano II turkai su sąjungininkais visą savaitę, kartais po kelis sykius per dieną, įnirtingai bandė pralaužti J. K. Chodkevičiaus vadovaujamos kariuomenės gynybines pozicijas. Puikiai taktiškai manevruodamas didysis etmonas sėkmingai atlaikė gerokai gausesnių priešo pajėgų spaudimą atmušdamas jų atakas ir tęsdamas gynybinių įtvirtinimų statybą.

Nesėkmingo šturmo metu praradęs daugybę karių Osmanas II nutarė keisti taktiką. Jo kariuomenė apgulė priešo pozicijas, atkirsdama jas nuo provizijos ir amunicijos tiekimo kelių. Sultonas tikėjosi, kad maisto atsargas pabaigę nuo išorinio pasaulio atkirsti priešai pradės badauti, sirgti ir mirti, todėl bus priversti pasiduoti.

Rugsėjo 14 d. į Osmanų kariuomenės stovyklą atvyko garsus totorių karvedys Karakašas Paša, kuris pasižadėjo sultonui vienu puolimu užimti Lenkijos-Lietuvos karių ir kazokų stovyklą. Kitą dieną jis ėmėsi vadovauti šturmui, tačiau po valandos jam žuvus, turkai ir totoriai puolimą nutraukė.

Etmonas J. K. Chodkevičius pasiūlė savo karvedžiams užpulti turkų stovyklą naktį, kai šie ilsėsis. Tačiau prasidėjus liūtims pirmąjį planuotą išpuolį teko atšaukti. Sėkmingai šį planą kazokams pavyko įvykdyti, o priešui didelių nuostolių patirti rugsėjo 18 d. ir 21 d. naktį. Tai pakėlė jungtinės kariuomenės karių kovinę dvasią ir tikėjimą pergale.

Ostrogo jėzuitų bažnyčia, kurioje buvo palaidotas karvedys J. K. Chodkevičius. Maketo autorė – Irina Kovalec. Eksponuojamas Ostrogo akademijos istorijos muziejuje (Ukraina). Fot. Breammen, 2012. In: Wikimedia Commons

Sudėtingi mūšiai išsekino garbaus amžiaus didįjį etmoną. 1621 m. rugsėjo 23 d. jis mirtinai susirgo ir prarado orientaciją, net nebepažino žmonių. Skubiai sušaukus vadų pasitarimą, naujuoju vyriausiuoju kariuomenės vadu buvo paskirtas jo pavaduotojas S. Liubomirskis, o J. K. Chodkevičius, perdavęs naujajam vyriausiajam karo vadui didžiojo etmono bulavą, rugsėjo 24 d. Chotyno tvirtovėje mirė.

Sužinojęs apie priešų vyriausiojo vado mirtį, sultonas Osmanas II rugsėjo 25 d. surengė naują puolimą, tikėdamasis, kad maisto stokojantys ir vado mirties dezorganizuoti kariai neatsilaikys ir pasiduos. Tačiau S. Liubomirskio ir P. Konaševičiaus-Sahaidačno vadovaujami Abiejų Tautų Respublikos kariai ir Zaporožės kazokai sugebėjo ir šį rugsėjo 28 d. šturmą atlaikyti, sėkmingai užbaigti karą, spalio 9 d. sudaryti paliaubas ir priversti turkų sultoną spalio 14 d. pasirašyti taikos sutartį. Chotyno mūšyje žuvo apie 8 tūkst. Lenkijos ir Lietuvos karių, taip pat 6,5 tūkst. kazokų. Priešas neteko apie 40 tūkst. turkų, moldavų ir valachų bei 2 tūkst. totorių.

Pergalė Chotyno mūšyje tapo vienu didžiausių naujųjų laikų istorijoje jungtinės Abiejų Tautų Respublikos ir Zaporožės kazokų kariuomenės laimėjimų, kuris privertė Osmanų imperiją atsitraukti ir bent kuriam laikui atsisakyti savo grobikiškų planų Vidurio Europos atžvilgiu.

Mūšio metu mirusio vyriausiojo jungtinės kariuomenės vado, Lietuvos didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Jono Karolio Chodkevičiaus kūnas pagal testamentą turėjo būti parvežtas į Kretingą ir palaidotas katalikų bažnyčios požemiuose esančioje Chodkevičių šeimos kriptoje šalia žmonos Sofijos bei sūnų Jeronimo Krizostomo ir Jono Kazimiero. Deja, nesutardama su etmono dukterimi Ona Scholastika Sapiegienė, antroji jo žmona Ona Aloizė Ostrogiškė neįvykdė paskutinės karvedžio valios. Kol vyko karo veiksmai, jo kūnas buvo laikomas Chotyno tvirtovėje, o 1621 m. spalio 14 d. pasirašius su turkais taikos sutartį, perkeltas į Podolės Kameneco katedrą. Auksu aptaisyta širdis buvo išvežta į vieną pagrindinių Chodkevičių giminės valdų Didžiąją Berastavicą (Baltoji Rusia) ir pakabinta bažnyčioje prie altoriaus, o kaukolė padėta Mlynovo (Voluinė) dvaro koplyčioje.

Jono Karolio Chodkevičiaus kenotafo maketas. Autorius – metalo meistras Vytautas Baranskas, Klaipėda, 2020 m.

Po metų Onos Aloizės Chodkevičienės iniciatyva didžiojo etmono palaikai buvo parvežti į jos tėvoniją Ostrogą ir 1622 m. lapkričio 16 d. iškilmingai perlaidoti katalikų bažnyčioje. Pamokslą per laidotuves sakė Vilniaus bernardinų vienuolyno pamokslininkas tėvas Bonaventūra Čarlinskis. Pastačius Ostroge jėzuitų bažnyčią, sarkofagas su palaikais 1627 m. buvo perkeltas į jos požemius. Iš čia Ona Aloizė 1648 m. vyro palaikus, siekdama juos apsaugoti nuo sukilusių promaskvietiškų kazokų išniekinimo, pervežė į Volchovo jėzuitų bažnyčią, o po sukilimo grąžino atgal į Ostrogą. 1722 m. vienuoliai sarkofagus su Jono Karolio Chodkevičiaus ir šalia jo palaidotos antrosios žmonos Onos Aloizės Chodkevičienės palaikais perlaidojo jėzuitų bažnyčios požemiuose naujai įrengtoje kriptoje, kurioje juos užmūrijo saugodami nuo galimo maskvėnų ir kazokų išniekinimo. Rusams 1875 m. bažnyčią nugriovus, palaikų palaidojimo vieta liko pamiršta.

Minint Kretingos miesto, bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjo mirties 400-ąsias metines ir vykdant jo valią būti palaidotam Kretingoje šalia pirmosios žmonos ir sūnų, šių metų rugsėjo 24 d. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios Chodkevičių kriptoje bus pastatytas Jono Karolio Chodkevičiaus kenotafas – simbolinis kapas ir antkapinis paminklas, kurį sukūrė metalo meistras Vytautas Baranskas.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas