|
|
|
Būtingės pereinamasis punktas
Būtingės pereinamojo punkto Lietuvos-Latvijos pasienyje istorija neatsiejama nuo jo viršininko Benedikto Bagdanavičiaus (1892–1961) profesinės veiklos (1920–1940) Lietuvos muitinėje ir jo šeimos gyvenimo istorijos. Šios šeimos išsaugoti atsiminimai, archyvinė medžiaga ir fotografijos – unikali Lietuvos tarpukario muitinių istorijos dalis. 1921 m. kovo 31 d. Lietuvai susigrąžinus 19,5 km ilgio priėjimą prie Baltijos jūros tarp Nemirsetos ir Būtingės, netrukus 1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai Juozas Purickis ir Zygfrydas Mejerovicas (Zigfrids Meierovics) pasirašė konvenciją, kuria įsipareigojo nustatyti ir paženklinti šių valstybių bendrą sieną. Šiame dokumente buvo numatyta išspręsti ir daugybę kitų klausimų, tarp jų – ir pasienio kontrolės punktų steigimo. Prie visų kelių, kertančių sieną, buvo pastatytos užkardos, statomos muitinės arba joms naudojami iš privačių savininkų išpirkti pastatai. Juose dažnai buvo ne tik dirbama, bet ir gyvenama.
B. Bagdanavičius gimė 1892 m. gausioje Skuode gyvenusioje bežemių šeimoje. Baigęs pradinės mokyklos 4-ias klases, kas tuo metu nebuvo dažna, nes per 50 proc. Kretingos apskrities gyventojų buvo beraščiai, jis 1919 m. buvo priimtas į naujai susikūrusią Skuodo muitinę raštininku. 1920 m. jis paskiriamas Darbėnų pereinamojo punkto, priklausiusio Skuodo muitinei, prie svarbaus tarpvalstybinio Klaipėdos–Liepojos kelio Būtingėje, viršininku organizuoti būsimos muitinės darbą. 1921 m. naujai nustačius ir pažymėjus Lietuvos–Latvijos sieną, pereinamasis punktas buvo įsteigtas iš privataus asmens išpirktoje prie pat valstybinės sienos įsikūrusioje medinėje sodyboje, kurią sudarė gyvenamasis namas ir keli ūkiniai pastatai. Tarpukariu per sieną prekės buvo gabenamos daugiausia arkliais kinkytais vežimais, kai automobilių šalyje buvo nedaug o ir kelių būklė buvo menka. Dar 1919 m., tik susikūrus Lietuvos muitinės tarnybai, pradėta galvoti apie tai, kuriose vietose prie Lietuvos–Latvijos sienos steigti muitines, nors bendra siena tarpvalstybiniu susitarimu dar nebuvo iki galo nustatyta.
Susirūpinta, kaip geriausiai organizuoti įvežamų ir išvežamų prekių kontrolę, ginant šalies ekonominius interesus. Visos į šalį įvežamos ir iš jos išvežamos prekės turėjo praeiti per pasienio perėjimo punktus, kur buvo skaičiuojami ir renkami mokesčiai. Kitoks prekių pervežimas per valstybinę sieną buvo laikomas kontrabanda, su kuria kovojo šaunamaisiais ginklais ginkluota ir nemenkus įgaliojimus turinti pasienio policija. Sulaikyti kontrabandininkai su prekėmis buvo pristatomi į perėjimo punktus, kur jiems buvo surašomi protokolai, o visa medžiaga vėliau perduodama taikos teisėjams, kurie iškeldavo baudžiamąsias bylas ir skirdavo nemenkas baudas. Štai 1923 m. prie Laukžemės kaimo Lietuvos–Latvijos pasienyje policijos sulaikyti 2 arklius į Latviją nelegaliai, perbridus Šventosios upę, bandę išgabenti vietiniai ir Darbėnų miestelio gyventojai buvo nubausti po 100 litų baudomis arba 1 mėnesio areštu. Sulaikyti su didele prekių siunta Lietuvos pajūryje veikę kontrabandininkai būdavo nuteisiami realiomis laisvės atėmimo bausmėmis bei įkalinami Bajorų kalėjime. Gyvuliai – arkliai ir raguočiai – Latvijoje kainuodavo brangiau, tad Lietuvos ūkininkai juos veždavo ir parduodavo Latvijos turguose. Muitinės įstaigose buvo nustatyta tvarka, kai, pardavėjui iš anksto pareiškus, kad, nepardavus gyvulių, jie bus grąžinami atgal, muitinės darbuotojai privalėjo juos smulkiai aprašyti ir uždėti plombas, pavyzdžiui, arkliams į karčius. Neparduotų gyvulių grąžinimas turėjo būti vykdomas 2-jų dienų laikotarpiu, nuo jų nuimant uždėtas plombas ir pažymint registracijos knygoje apie jų sugrąžinimą.
Iš Latvijos į Lietuvą per sieną buvo vežamas cukrus, degtukai, cigaretės, audiniai, mezginiai, drabužiai. Populiariausios prekės buvo pigesnės negu Lietuvoje: skardos gaminiai, žuvies konservai, vinys, odos dirbiniai, mielės, taip pat prekės, kurios į Lietuvą patekdavo iš Vokietijos: dviračiai ir jų dalys, degtukai, žiebtuvėliai, pietų vaisiai ir kt. Kaip rašoma Algirdo Jakubonio knygoje „Lietuvos muitinės“ (1999 m.), 1925 m. Kretingos pasienio zonoje buvo sulaikyta ir konfiskuota 420 dėžučių nelegaliai gabentų šprotų, 350 dėžučių degtukų, kurie Lietuvoje buvo gana brangūs. Didėjant jų kontrabandai, 1925 m. buvo įsakyta „kiekvieną dėžutę banderoliuoti atskirai“, bet tai mažai tepadėjo. Be to, padidėjo ir žiebtuvėlių kontrabanda, nes nuo 1930 m. šalies vyriausybė nustatė, kad oficialiai įvežtas žiebtuvėlis turi kainuoti ne mažiau kaip 8 litus, kai pragyvenimo lygio metinis minimumas sudarė 150 litų. Be abejo, populiariausia kontrabandinė prekė buvo spiritas, kuris daugiausia buvo gaminamas Dancige (Gdanske) ir laivais plukdomas į Lietuvos pajūrį. Jūroje apie 5–6 km nuo kranto spirito skardinių pilni laivai laukdavo pirkėjų, kurie valtimis, skardinėmis po 10 litrų jį gabendavo į krantą. Čia jų laukdavo jau kiti spirito nešėjai, gabenę jį toliau į šalies gilumą.
Susišaudymai tarp pasienio policininkų ir kontrabandininkų buvo nereti, būdavo ir nukentėjusių bei žuvusių iš abiejų pusių, pasitaikydavo atvejų, kai nukentėdavo ir niekuo dėti žmonės. 1925 m. pavasarį šalyje plačiai nuskambėjo Lietuvos ūkio banko Klaipėdos skyriaus direktoriaus Petro Končiaus žmonos Marijos Gurklaitės-Končienės tragiška žūtis, kai naktį iš Palangos į Klaipėdą vykęs ir kelyje pasaloje budėjusiems kontrabandos gabentojų automobilio laukusiems pasienio policininkams sustoti nepaklusęs jų šeimos automobilis buvo apšaudytas. Latvijos pusėje prie Lietuvos sienos buvo steigiami ir tranzito sandėliai, iš kurių spiritas kontrabanda buvo gabenamas į Lietuvą. Pigesnio alkoholio buvo galima įsigyti ir Liepojos uosto bemuitėje zonoje, kurią buvo pamėgę Lietuvos jūreiviai, žvejai ir buriuotojai. Darbėnų pereinamojo punkto, vėliau pervadinto Būtingės, viršininku paskirtas B. Bagdanavičius gyveno tame pačiame pastate, kur ir dirbo, turėjo vieną pavaldinį – savo pavaduotoją. Dar nesukūręs šeimos laisvalaikiu jis mėgo skaityti, dirbo žemę: augino bulves, daržoves, įveisė sodą ir bičių, kurioms skirdavo daug dėmesio. 1927 m. jis Skuode susipažino su devyniolikmete savo sesers Barboros Renner-Balsienės knygyne dirbusia iš Ukrainos atvykusia vokiete Katerina Renner, su kuria 1928 m. vasario 16 dieną, Lietuvos valstybei švenčiant savo 10 metų jubiliejų, susituokė. Ji persikėlė gyventi pas savo vyrą į Būtingę, apsigyveno pereinamojo punkto pastate, kur netrukus jiems gimė vaikai: Laimutė (1929 m.), Aldona (1931 m.), kiek vėliau – sūnus Ramutis (1937 m.). Čia šeima gyveno iki 1939 m., kai jie išsikėlė į 1935 m. įsigytoje žemėje 1 km arčiau jūros pasistatytą naują sodybą su ūkiniais pastatais. Deja, palyginti ramus draugiškai gyvenusios darbščios šeimos gyvenimas tęsėsi neilgai.
1940 m. vasarą sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, tarpvalstybinė siena tarp Lietuvos ir Latvijos buvo panaikinta, o perėjimo punkto pastatai nugriauti. (Tolesni šios šeimos išbandymai SSSR–Vokietijos karo metais gelbėjant nuo nacių genocido Darbėnų miestelio žydus bei po karo jiems tekusi tremtinių dalią aprašyti „Pajūrio naujienų“ 2016 m. rugsėjo 16 d. numeryje). Už savo veiklą – nepaisant gresiančio pavojaus sau ir šeimai gelbstint žūvančius žmones – K. ir B. Bagdanavičiai 2016 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Būtų simboliška Būtingėje, prie Lietuvos–Latvijos sienos, kur tarpukariu veikė pereinamasis punktas, pastatyti stendus su nuotraukomis ir informacija apie šio punkto veiklą, čia dirbusius ir gyvenusius žmones, nes išlikusios unikalios istorinės medžiagos saugoti vien muziejuose nereikėtų. Jos, susijusios su esamais ar jau išnykusiais istoriniais objektais, viešas publikavimas prie žmonių priartina krašto istoriją, padeda geriau ją pažinti ir atrasti. Prie stendų su šia informacija pastačius atkurtą senąjį ant jūros kranto stovėjusį Lietuvos–Latvijos pasienio stulpą, turėtume unikalų turistų traukos objektą – prieškarinio Būtingės perėjimo punkto gabalėlį prie judraus tarpvalstybinio Klaipėdos–Liepojos plento ir Lietuvos–Latvijos sienos, kur galėtų sustoti ne tik keliaujantieji, bet ir poilsiaujantys Lietuvos bei Latvijos pajūryje.
Romualdas BENIUŠIS
|
|
