|
|
|
Vasaros darbo patirtis paskatino asmenybės augimą
Vasara – metų laikas, per kurį moksleiviai ir studentai turi daugiausia atostogų. Įprastai vasaras moksleiviai leidžia poilsiaudami, ne išimtis buvau ir aš. Vis dėlto po daugybės vasaros atostogų sėdint namie nusprendžiau šiemet situaciją pakeisti – šių metų vasarą praleidau kaupdama darbo patirtį. Jau pavasario pradžioje žinojau, kad vasarą kartu su dauguma bendraamžių vyksiu užsidirbti pinigų. Darbą surasti nebuvo lengva, teko ilgai paplušėti. Po ilgų ieškojimų internete ketinau pasiduoti, tačiau netikėtai išvydau tinkamą darbo skelbimą. Pabendravusi su darbdaviu, gavau darbą. Vasaros pradžioje išvykau į Palangą, tikėdamasi patirti geriausių įspūdžių. Apsistojau ne itin geromis sąlygomis – kainos ir kokybės santykis netenkino. Pro sukąstus dantis likau ir pradėjau dirbti. Pirmosios dienos buvo įdomios, viskas nauja ir neįprasta. Vis dėlto labai greitai sėdėti vienoje vietoje atsibodo, o žmonės ėmė erzinti, vis darėsi nemalonesni. Oro sąlygos taip pat situacijos negelbėjo. Po mėnesio laukimo ir vis mažėjančio atlyginimo dėl mažo pirkėjų srauto pasitraukiau. Sėdėdama vienoje vietoje 11 valandų per parą, turėjau daug laiko apgalvoti savo ateities profesijos pasirinkimus. Supratau, kad dirbant tokias valandas nėra didelio malonumo, sveikata taip pat ima priešintis. Mano galvoje sukosi tik viena mintis: „Ateityje turiu dirbti tokį darbą, kuris teiktų malonumą, o į jį eičiau lyg į šventę.“ Darbo Palangoje nebūčiau palikusi, jeigu būčiau gavusi didesnį atlyginimą, bet tai ne nuo manęs priklausė. Gauta pinigų suma ir nuomos kaina privertė Palangą palikti. Žinojau, kad atvykau užsidirbti, o ne išlaidauti. Grįžusi labai greitai radau darbą Plateliuose. Dabar buvau jau nebe pardavėja, o padavėja. Buvo dienų, kai atsikvėpti nebūdavo laiko, nes tekdavo aptarnauti daugybę žmonių. Dirbti teko 10 valandų per parą, o darbo – daug. Kasdien suvaikščiodavau mažiausiai 10 kilometrų, tai man labai patiko. Po sėdėjimo vienoje vietoje, darbas, kuriame judi, buvo malonumas, o ir kolektyvas buvo labai draugiškas. Plateliuose gyvenimo išlaidų neturėjau. Nors ir negalėdavau vakare nueiti prie jūros ar pasivaikščioti šviesų pilnomis gatvėmis, džiaugiausi tuo, ką turiu. Gamta, ramybė, visiška tyla – tai buvo galimybė pabėgti nuo šurmulio. Per mėnesį ne tik padirbėjau, bet ir pailsėjau. Iš tiesų, galėjau dirbti šiek tiek ilgiau, bet ši vasara – paskutinė man. Kita bus kupina rūpesčių dėl ateities, todėl nusprendžiau likusį laiką praleisti nerūpestingai namie. Negaliu teigti, kad ši vasara buvo bloga. Priešingai, praleidau didelę laiko dalį produktyviai. Noriu paskatinti visus galinčius ir noro turinčius moksleivius dirbti laisvesniu laiku. Kas nenori turėti nuosavų pinigų? Darbe suvokiau, kad gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų negu jo švaistymas internete bei socialiniuose tinkluose. Kartą į mano darbovietę atėjo šeima. Priėjus paimti užsakymą, jie nebendravo tarpusavyje, o naršė mobiliuosiuose. Tokių pavyzdžių buvo ne vienas. Vaikai nustumti į šoną, kol tėvai naršo. Arba atvirkščiai – telefonas įduodamas vaikui, kad jis būtų ramus. Visa tai paskatino mane atsitokėti. Išmokau ir daugiau gyvenimiškų pamokų. Dirbti patinkantį darbą yra vienas geriausių dalykų. Linkiu kiekvienam rasti sau patinkantį. Na, o jeigu sunku apsispręsti, kviečiu padirbėti. Manau, kad greitai vertybės ir prioritetai susidėlios į reikiamas vietas.
Viltė KNIEŽAITĖ
|
|
