|
|
|
Paslaptingieji „Molotovo linijos“ bunkeriai
Kai kur pakelėse ar pamiškėse matydami apgriuvusius masyvius betono įtvirtinimus, nedaugelis težinome, kad tai – vadinamosios „Molotovo linijos“ bunkeriai. Ši fortifikacinė 4,5 tūkst. km ilgio bunkerių grandinė, kurioje – per 2 tūkst. statinių, buvo paskubomis statyta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sovietų aneksuotose Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose. Bunkerių yra išlikę ir Palangos – „Molotovo linijos“ pradžios – bei Kretingos rajono teritorijose. Apleisti ir neprižiūrimi „Mes, vietiniai Rubulių kaimo gyventojai, seniai žinome, kad mūsų kaime yra 2 sovietų bunkeriai: vienas užpiltas žemėmis, kitas – privačioje sodyboje, kur buvo kavinė „Žibintas“, dar 2 – prie Minijos, dar kiti – Nausodyje. Ten nueidavome, būdami vaikai, o ir dabar įdomu – galima įlįsti, aptikti šikšnosparnių, aplinkui išlikę senųjų sodybų liekanų“, – kalbėjo Rubuliuose augusi, o ir dabar su šeima ten įsikūrusi šio kaimo gyventoja Rūta Dorelienė. Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, manoma, kad visoje Lietuvoje išlikę per 100 bunkerių. Jų grandinė vingiavo nuo Nemirsetos per Kretingos rajoną – Rūdaičius, Kurmaičius, Rubulius, Minijos kairįjį krantą. Kretingos krašte jų buvo per 10: be Rubulių, dar Kalno Grykštų kaime – 2 dzotai, Mišučiuose ir Nausodyje – vienas užbaigtas, kitas – ne, taip pat Rūdaičiuose – vienas slėnyje, o kitas – alkakalnio šlaite, ties evangelikų liuteronų kapinėmis. Dar 3 bunkeriai išlikę Padvariuose, verslininko Algio Šoblinsko įkurtame parke: vieną jų verslininkas prijungė prie elingo, skirto švartuotis laiveliams, o kiti miško pakraštyje, ir į šių vidų galima patekti. Įtvirtinimų sienų storis siekia 1–2 m. „Tokių bunkerių Lietuvoje pilna. Tačiau saugoti jų neprivaloma, nes pas mus tokia politika – kas rusų, tas ne mūsų, esame kategoriškai nusistatę prieš sovietinį paveldą“, – tvirtino A. Šoblinskas.
Statė suvaryti žmonės J. Kanarsko žodžiais, bunkerių grandinė nuo Kretingos ėjo Jurbarko, Šilalės, Tauragės, o toliau – Marijampolės ir Druskininkų, o iš ten – Baltarusijos link. Itin daug jų buvo sutelkta palei demarkacinę Vokietijos ir Sovietų Sąjungos liniją: vieni jų neužbaigti statyti, o kiti neišlikę. Bunkeriams parinkdavo strategines vietas, išnaudodavo aukštumas. J. Kanarskas teigė, kad išoriškai vietiniams žmonėms tai nebuvo slaptas objektas, išskyrus tai, kas numatyta viduje. Bunkerių statyba rūpinosi NKVD: darbams organizavo vietinius ūkininkus, užkraudami jiems prievolę rinkti ir vežimais gabenti akmenis, juos suskaldyti, kasti žvyrą, – taip prie Rūdaičių ir Raguviškių atsiradę karjerai. Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas paaiškino, kad „Molotovo linijos“ bunkeriai buvę kelių tipų – nuo stebėjimo postų su viena ar keliomis šaudymo angomis iki įvairių dydžių bunkerių, talpinančių po kelis ar keliolika karių. Buvo bunkerių, įrengtų po žeme, viršum kurių lyg povandeniniame laive – periskopas, šaudymo angos, skirtos skirtingo galingumo ginklams. Vienas tokių, L. Kavaliausko žodžiais, išlikęs Palangoje, Vanagupės kvartale ties sankryža, kad galima būtų stebėti priešo judėjimą iš visų pusių. Nepasiteisinęs sovietinis projektas Tačiau „Molotovo linijos“ bunkeriai – milžiniškus pinigus sovietams kainavęs, tačiau nepavykęs sovietų projektas. „Yra žinoma, kad juos statant veikė vokiečių žvalgyba – valstiečiais persirengę žvalgai fiksavo, fotografavo tuos įtvirtinimus, jų vietas. Vokiečių karyba jau buvo stipriai pažengusi: tankai apvažiuodavo bunkerius, o užnugaryje atsidūrusioms sovietų įguloms telikdavo pasiduoti“, – kalbėjo L. Kavaliauskas. Jis patikino, kad bunkeriai, kaip sovietinio laikotarpio palikimas, išskyrus pavienius objektus, nėra saugomi valstybės – jie yra privačiose žemėse, priklauso įmonėms ar įstaigoms. „Manau, kad „Molotovo linijos“ bunkerius reikėtų saugoti kaip II pasaulinio karo objektus. Tačiau oponentai išvis nenori pripažinti sovietinio paveldo. O mūsų kaimynai latviai ir lenkai įtraukia juos į lankytinų objektų sąrašą, išnaudoja turizmo, edukacijos ar atraktyviems tikslams. Pažiūrėkit, Hitlerio būstinė „Vilko guolis“ pritraukia mases turistų, Liepojoje – NKVD kalėjimas taip pat tapo edukacine-pramogų vieta. Galėtume ir mes, klaipėdiečiai, nepripažinti kryžiuočių paveldo, tačiau atkuriame jų gynybinę pilį“, – apie sovietinių fortifikacinių įtvirtinimų saugojimo būtinybę mano L. Kavaliauskas. --- Laisvūno Kavaliausko nuomone, tiek nacių, tiek sovietų militaristinės paskirties statiniai – tikras lobynas, kuris, pritaikytas turizmui, miestui atneštų milijonus. Klaipėdoje išliko net 28 vokiečių įrengtos slėptuvės, kuriose nuo sovietų bombardavimo slėpėsi Memelio gyventojai. Geriausiai iki šių dienų išliko slėptuvės skvere prie geležinkelio stoties, Ievos Simonaitytės apskrities viešosios bibliotekos kieme, Ferdinado skvere. O Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) terminale 1986 m. pastatyta požeminė slėptuvė, skirta apsisaugoti nuo branduolinio ir cheminio ginklo, buvo pati moderniausia visoje Sovietų Sąjungoje.
|
|
