|
|
|
Paneigė mitus lyg „šventas karves“
Didiko Jono Karolio Chodkevičiaus 400-osioms mirties metinėms skirtoje konferencijoje, į kurią buvo pakviesti įvairių šalies meno mokyklų pedagogai, itin drąsiomis įžvalgomis pasidalijo pranešėjas Nidos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Jonas Liorančas. Tautos progresą jis siejo su krikščionybės atėjimu iš Vakarų, o romantizuotą baltiškąją kultūrą ir jos aukštinimą jis vadino tiesiog „šventomis karvėmis“, arba mitais, kuriuos savo pamąstymuose argumentuotai paneigė. Ar išsižadėtume Čiurlionio J. Liorančo manymu, mūsų sąmonėje yra įsišaknijęs tautiškumo suvokimas pirmiausiai per kalbą: „Tai XIX a. lietuvių tautos žiedo, ypač – Jono Basanavičiaus sukurtas stereotipas, kad tikrasis lietuvis yra kaimo žmogus, kalbantis labai sena ir turtinga lietuvių kalba. Bet į tą jo apibrėžimą nepatenka nei miestiečiai, amatininkai, pirkliai, nei menininkai, mokslininkai, kurie lietuviškai nekalbėjo. Lietuva pagal šitą apibrėžimą tampa mažytė ir skurdi šalis.“ Kunigas drįso paneigti vieną lietuvių „šventą karvę“, kad tautiškumo lietuvių kalba neapibrėžia. J. K. Chodkevičiaus laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) vyravo visos slavų kalbos, ir tik nedidelė dalis kalbėjo lietuviškai, bet – ne didikai. Chodkevičių-Katkevičių-Katkų giminė buvo labai plati, kilusi iš rusėnų, todėl ją savinasi lenkai, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai. „Mes visuomet galime savo Lietuvą matyti mažytę, bet galime – ir galingą, apimančią skirtingas kalbas ir tautas. Pripažinkime, kad Lietuva visuomet buvo Lenkijos įtakoje: LDK savo plotu buvo dvigubai didesnė už Lenkiją, bet gyventojų skaičiumi – dvigubai mažesnė, todėl lenkų kalba ir buvo gerokai įtakingesnė. Ir, kai šiandien vyksta diskusijos dėl lotyniškų raidžių vartojimo vardų rašyboje, laužomos ietys. Tačiau nesusimąstome, kad raidės š, ž, č yra čekiškos, jas įvedė Jonas Jablonskis, o mūsų rašyboje joms nėra nė 100 metų“, – pastebėjo J. Liorančas. Tad, svarstė pašnekovas, jeigu mūsų kalba yra tokia „šventa karvė“, kurios negalima liesti, tad ar mažiau mums brangūs iškilūs žmonės, tokie, kaip J. K. Chodkevičius? Argi M. K. Čiurlionis mums mažiau vertingas ir brangus, ar išsižadėtume jo, nors jis visą gyvenimą kalbėjo lenkiškai?
Romantizuojama lietuviškoji praeitis Pranešėjas įsitikinęs, kad kitas mitas – jog senoji baltų religija buvusi labai dvasinga, o mūsų protėviai – taikūs, vadovaujami žilagalvių krivių. O visa, kas atėjo su kryžiuočiais iš Vakarų, buvo baisu: šie nešė tik nelaimes, buvo didžiausi priešai, vien žudę ir plėšę. „Visame tame – daug romantizmo. Maironis eilėraštyje „Eina garsas“ apdainuoja bernužėlį, balnojantį žirgą į prūsų šalelę, kad parneštų sau aukso diržą, sesei – šilko skarą, bet grįžta sužalotas. Ar niekada nekilo mintis, į kokį „prekybos centrą“ išsiruošė bernelis? Istorija nutyli, kad mūsų berneliai neretai išsirengdavo plėšikauti, bet dainose tie jų žygiai labai romantizuoti“, – netikėtai žinomo eilėraščio prasmę išaiškino J. Liorančas. Jo žodžiais, Vytauto Klovos operoje „Pilėnai“ romantizuota pilies gynėjų mirtis ir parodyta aiški takoskyra – kryžiuočiai blogi, o mūsiškiai – narsūs kovotojai, nors iš tikrųjų mūšis pralaimėtas, ir didžiuotis nėra kuo. Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“ taip pat labai apipjausto istoriją: akcentuojama, kad pirmoji lietuviška knyga yra elementorius, kuris padeda išmokti skaityti, tačiau Katekizmas yra gerokai daugiau negu elementorius, tai – tikybos vadovėlis, leidžiantis pažinti krikščionių Dievą. „Kai 2014-aisiais minėjome Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo jubiliejų, dalyvavau įvairiuose renginiuose. Keista: laikai pasikeitė, tačiau mąstymo šablonas liko toks pat: neva „Metuose“ nėra pagrindinio herojaus, vientiso siužeto, fabulos. Nepaisant to, šis kūrinys yra aukštinamas. Tačiau giliau pažvelgus, tame kūrinyje yra 3 veikėjai: žmogus, gamta, Dievas“, – kalbėjo kunigas. Vytautas žaidė dvejopą žaidimą Pranešėjas pateikė dar vieną pavyzdį: „Ieva Simonaitytė kūriniu „Aukštųjų Šimonių likimas“ pasakoja sagą apie Šimonių giminės likimą nuo 1709-ųjų maro. Tai – dviejų brolių istorija: vienas jų piešiamas kaip lengvas psichopatas, kuris, ieškodamas Dievo, supleškina trobas, o kitas – dvasingas, ieško savųjų šaknų. Smetonos laikais I. Simonaitytė už šį kūrinį gavo Nacionalinę premiją. Mūsų tautiškumą visas įmanomais būdais buvo siekiama atplėšti nuo krikščionybės, sovietmečiu ši tendencija dar labiau sustiprėjo.“ Krikščionybė, kunigo žodžiais, į Lietuvą atėjo skirtingais keliais: pirmiausia – iš Rytų, nes pirmieji LDK raštai buvo rašomi senąja bažnytine slavų kalba, o vėliau valdovai atsigręžė į Vakarus – pirmajam mūsų karaliui Mindaugui reikėjo Romos Popiežiaus paramos. Iš kur į LDK atkeliavo kryžiuočiai? Pasak J. Liorančo, Teutonų ordiną dar 1226 m. pasikvietė lenkų valdovas Konradas Mazovietis. Ir ne atsitiktinai. Nes į jų žemes neretai užsukdavo kirviais ir kalavijais ginkluotos baltų gentys. Ne svečiuotis, o plėšikauti. Konradas Mazovietis pasikvietė teutonus, kad apgintų, – taip prasidėjo jų gynybinių pilių statyba. 1525 m. šis ordinas tapo pasaulietiniu – susiformavo Rytų Prūsija, kurios siena ėjo per Bajorus: šiapus – Lietuva, Kretingalė – jau Rytprūsiai. „Mes labai dažnai ir savo istorines figūras matome idealizuotas, o istoriją piešiame tik juodai ir baltai. Nors iš tiesų Vytautas Didysis žaidė dvejopą žaidimą: ne tik Žalgirio, bet ir Kryžiuočių legionierių komandose. Jis kartu su kryžiuočiais ėjo paimti valdžią, su juo prasidėjo ir lietuvių įbaudžiavinimas“, – drąsias mintis klojo J. Liorančas. Kuris sutuoktinių – Kretingos įkūrėjas Grįždamas prie J .K. Chodkevičiaus, su kuriuo siejama kultūros ir švietimo plėtra Lietuvoje bei Kretingos miesto atsiradimas, kunigas taip pat pažėrė įdomių faktų ir netikėtų įžvalgų – kad Kretingos šaknų taip pat reikia ieškoti Vakarų Europoje. J. K. Chodkevičius studijavo filosofiją ir teisę Bavarijos ir Italijos Paduvos universitetuose, susipažino su šių šalių kultūra, švietimu, architektūra. Būdamas Žemaitijos seniūnas, 1602 m. jis pakvietė į Kretingą bernardinus ir pastatė jiems vienuolyną ir bažnyčią. Netrukus įkuria Karolštadtą – miestą pavadina pagal europietišką manierą, suteikia jam vokiškąsias Magdeburgo teises, o tai reiškė, kad miestas atleidžiamas nuo valstietiškų prievolių, paskiriami vaitai ir teisėjai. Nors tuomet Kretingos dvare jau būta evangelikų liuteronų, nes čia pat – Prūsija, tačiau J. K. Chodkevičius, pasinaudodamas principu „kieno valdžia, to ir religija“, neleido jiems statyti savo bažnyčios, tad šie vykdavo į Kretingalės bažnyčią. Didžiuoju Lietuvos etmonu J. K. Chodkevičius tapo 1605 m., ligi tol juo buvo Kristupas Radvila Perkūnas, kuris ir atvežė į Lietuvą protestantus kalvinistus. Tarp Radvilų ir Chodkevičių, kurie buvo gilūs katalikai, vyravo aršūs konfliktai dėl galios ir įtakos, o sykį vos nekilo brolžudiškas karas. Tačiau iš kovos su reformacija ir kontrreformacija Lietuva laimėjo labai daug mokyklų, nes didžiausias J. K. Chodkevičiaus nuopelnas yra tai, kad jis kūrė įvairias mokyklas, gimnazijas, steigė vienuolynus, kurie tapo kultūros ir švietimo židiniais. „Ir pabaigai – dvi sąmokslo teorijos. J. K. Chodkevičius buvo vedęs Lenkijos didikę grafienę Sofiją Mieleckaitę. Būtent Kretingos miesto įkūrimas prasidėjo nuo bažnyčios ir vienuolyno statybos, o ji yra jų fundatorė. Tad kuris yra pirmasis Kretingos įkūrėjas? Ir dar vienas faktas: Chodkevičių šeimos herbe pavaizduotas grifas su kalaviju, o Mieleckų – tik grifas. Dabar vien tik grifas yra vaizduojamas LR Prezidento vėliavoje ir herbe“, – dėl didikų sutuoktinių nuopelnų Kretingai suintrigavo pranešėjas. --- Kai svečius iš Italijos nuvežė prie Antano Baranausko apdainuoto Puntuko, jie pažiūrėjo ir paklausė: o kodėl jį apžiūrėjome? Šeimininkai pasakė – jis labai lietuviškas. Bet italai turi ir kalnus, ir ežerus, ir istoriją prieš Kristaus laikus, ir garsiuosius Renesanso kūrinius. Puntukas sukelia savotišką kultūrinį šoką. Tad ar turime juo didžiuotis prieš kitas tautas?“ – perdėtai romantizuotu lietuviškumu stebėjosi Jonas Liorančas.
|
|
