Siekia atkurti natūralios bitininkystės tradicijas

Giedrius Kalnius...

...ir jo bičiulis Zigmas Jankauskas, bičių spiečius apgyvendinę šiaudiniuose aviliuose, sakė į jų gyvenimą daugiau nesikišantys – bitėms leidžiama tvarkytis pačioms.

Prie Kašučių ežero įsikūrusios Kalniaus sodybos šeimininkai ir toliau puoselėja natūralios bitininkystės tradicijas: šalia kelminių avilių, kuriuose bitės sėkmingai peržiemojo, šio pavasario pabaigoje–vasaros pradžioje naujos bičių šeimos buvo apgyvendintos šiaudiniuose aviliuose.

Nauji sodybos eksponatai užgimė per žiemą, konsultuojantis su išmanančiaisiais šį darbą – su archeologais-istorijos rekonstruktoriais. Šiaudiniams aviliams rišti buvo panaudoti patys paprasčiausi šiaudai, kurių laukuose lieka nuėmus grūdų derlių. „Svarbiausia, kad šiaudai būtų visiškai sausi“, – sodybos šeimininkas Giedrius Kalnius tvirtino, kad specialiai ruošti šiaudų nereikia – šiaudinis avilys yra visiškai natūralus, tokiame avilyje, kaip ir kelminiame, bitės gyvena be žmogaus įsikišimo: bitėms nededami rėmeliai su vaškuolėmis – bitės pačios siuvasi korius, reguliuoja šeimos gyvenimą, žiemai – nemaitinamos, papildomai neapšildomos.

Istorikų manymu, šiaudiniai aviliai yra išsivystę iš to, kai kelminiams aviliams būdavo iš šiaudų padaroma apsauga nuo lietaus. Šiaudiniai aviliai Lietuvoje išplito vėlokai, XIX amžiuje, kai kituose kraštuose, tarkim, Vokietijoje, jie atsiradę daugiau kaip prieš tūkstantį metų.

Šiaudiniuose aviliuose bitėms paliekamos nedidelės lakos, kad jos galėtų lengviau apsiginti.

Plačiai šiaudiniai aviliai buvo paplitę Anglijoje, kur avilius pindavo ir iš lanksčių lazdyno vytelių, jas dar apdrėbdami moliu. Lietuvių istorikų pastebėjimu, mūsų bitininkai šiaudinio avilio tipą galėjo perimti iš lenkų ar latvių, nes tuose kraštuose šiaudiniai aviliai atsirado gerokai anksčiau negu pas mus.

Šiaudiniai aviliai už kelminius pranašesni tuo, kad buvo greičiau padaromi, jiems pagaminti reikėjo mažiau pastangų, be to, šiaudiniai aviliai – lengviau prižiūrimi negu kelminiai, šiltesni už šiuos žiemą ir vėsesni vasarą. Kad ir nedideli, šiaudiniai aviliai vis dėlto apsaugodavo bites nuo vėjo, lietaus, per didelio karščio ar šalčio. Juose būdavo paliekama nedidelė laka, kad bitės lengviau apsaugotų šeimą, tačiau žmonės buvo sugalvoję palikti ir kitas angas, kad galėtų išimti medų ir vašką, ką, tarp kitko, darydavo gana primityviai: merkdavo į karštą vandenį arba bites išsklaidydavo karšta siera. Darbo rutina iš esmės metų metais nesikeisdavo: vasaros pradžioje bitininkas pagautus spiečius apgyvendindavo avilyje, rudeniop iš daugumos avilių išpjaudavo korius ir atskirdavo medų nuo vaško.

Kalniaus sodyboje yra įrengti 4 kelminiai ir tiek pat šiaudinių avilių, o apsilankiusieji sodyboje tiesiogiai be jokių išmaniųjų įrenginių, kaip dabar daug kur įprasta, susipažins su senosiomis bitininkystės tradicijomis.

„Norėtųsi surasti daugiau bendraminčių, kuriems būtų svarbu puoselėti natūralią bitininkystę, gaminti natūralius, vadinasi, ir kitą vertę turinčius bičių produktus“, – kalbėjo G. Kalnius, kuriam šią vasarą prie bičių talkina Zigmas Jankauskas iš Kumpikų kaimo – abu jie yra susižavėję senosiomis bitininkystės tradicijomis, norėtų jas plėtoti – tarkim, nusižiūrėjus miške kokią eglę, joje įrengti drevę bitėms ir taip sugrįžti prie dar vienos mūsų protėvių tradicijos – drevinės bitininkystės.

Pirmieji bandymai iš natūralaus bičių vaško lieti įvairių formų žvakes. Ateityje Kalniaus sodyboje planuojama rengti ir žvakių liejimo edukacijas.

G. Kalnius sakė pastebėjęs, kad miesto žmonės ypač pasiilgę natūralios gamtos: miško, vandens, saulės, o svarbiausia – ramybės, kurią ir gali suteikti nuošalus poilsis natūralios gamtos apsuptyje. „Mes suteikiame galimybę žmogui pabūti vienumoje, išmiegoti palapinėje miške ar į medį įkeltame būste. Pajodinėti olandų fryzais, pavaikščioti po mišką, mėgautis ežero gaiva, pasitikti ar palydėti saulę – viskas vienoje vietoje, juolab kad ir įvairios gamtos terapijos labai išpopuliarėjusios, žmonės jau supranta gamtos galią ir poveikį sveikatai“, – G. Kalnius sakė jau ir šiemet sulaukęs tų pačių sodybos svečių, kurie praėjusią vasarą čia lankėsi dėl bičių terapijos – žmogaus sveikatai apiterapijos namelyje „darbuojasi“ 12 šeimų bičių, kurios žmogų gydo savo dūzgesiu ir avilio kvapais – jų visumą sukuria bičių nešamo nektaro, žiedadulkių, pikio aromatai, turintys gydomąjį ir raminamąjį poveikį. Žmogus apiterapijos namelyje tiesioginio kontakto su bitėmis neturi ir nuo bičių įgėlimų yra apsaugotas.

Koronaviruso pandemija gerokai pakoregavo sodybos šeimininkų užmojus – neįvyko planuoti susitikimai su gyduoliais, apiterapijos žinovais iš Ukrainos, seminarai, edukacijos. „Labai laukiame, kada pas mus galės atvykti bent Baltijos šalių keliauninkai, o dėl seminarų, mokymų, stovyklų teks kažkaip atsigriebti“, – kad kelionių, bendravimo ribojimų mažės ir turizmas pajudės iš sąstingio, vylėsi G. Kalnius.

Šiuo metu jis sakė rengiąs naują žygio arkliais – sodyboje jau kelerius metus auginami ir veisiami olandų fryzai – maršrutą pajūriu nuo Būtingės iki Papės regioninio parko Latvijoje: „Tai, kas pas mus draudžiama, Latvijoje leidžiama. Matysime, kaip seksis.“

• Rašyti komentarą (1)