Antano Mončio atminimas įvyniotas į jo motinos skarą

Po Grūšlaukės apylinkes aidint multiinstrumentalisto Donio (Donato Bielkausko) autentiškais Antano Mončio sukurtais švilpiais grojamoms melodijoms, Antano Mončio namų-muziejaus Palangoje vadovė Loreta Birutė Turauskaitė vis glaudė prie savęs brangų giminės palikimą – austą skarą.

Šiemet birželio 8-ąją sukanka šimtas metų, kai Grūšlaukės apylinkėse, jau išnykusiame Mončių kaime, gimė pasaulinio garso menininkas Antanas Mončys, išgarsėjęs pirmiau Prancūzijoje, kur kūrė pasitraukęs į Vakarus, ir tik po Atgimimo labiau – savo tėviškėje. Į gimtinę per 100-mečio minėjimą A. Mončio atminimas sugrįžo senovinėje motinos skaroje, kurioje jis buvo įsuptas vežamas krikštyti – ją išsaugojo giminaitė Antano Mončio namų- muziejaus Palangoje vadovė Loreta Birutė Turauskaitė.

Išsaugojo iš močiutės kraičio

„Šitą skarą, žemaitiškai kuską-atkočką, išsaugojo ir prieš mirtį man perdavė A. Mončio motina, mano senelė Barbora Mončienė, mergautine pavarde Piktuižytė. Tai – jos kraičio skara, austa kažkokiu ypatingu suktiniu būdu. Žinau, kad Grūšlaukės apylinkėse buvo garsi šitaip audusi audėja. Tuomet dar nebuvo Palangoje muziejaus, bet ši, kandžių per daugiau kaip 100 metų pragraužta kuska man buvo labai brangi – ir kaip močiutės, ir kaip dėdės atminimas“, – glėbyje laikydama storą vilnonį audeklą prie A. Mončio kapo Grūšlaukės kapinėse sodriai žemaitiškai kalbėjo L. B. Turauskaitė. Su šia skara, ji neslėpė, nesiskirianti visuose tądien vykusių renginių vietose: atidarant skverą prie muziejaus, Palangos bažnyčioje, Mončių sodybos, kur gimė būsimas skulptorius dailininkas, atminimo vietoje.

Nebėra gimtosios A. Mončio sodybos, kaip ir paties Mončių kaimo, tik šviesaus atminimo miškininko Rimanto Kviklio rūpesčiu įamžinta sodybos vieta.

„Kai pirmąsyk po ilgo išsiskyrimo 1989-aisiais dėdė atvyko čia, sakė – savo akimis negaliu patikėti, kad vietoj kaimo – lygūs laukai, kaimą nušlavė melioracija,– L. B. Turauskaitė prisiminė tolimus įspūdžius. – Jau tuomet dėdė buvo apsisprendęs savo darbus dovanoti Lietuvai.“

Jos žodžiais, iniciatyvos įkurti muziejų Palangoje ėmėsi Kultūros ministerija, kuri skyrė lėšų įrengti ekspoziciją ir pargabenti iš Prancūzijos jo darbus.

Šiandieną muziejaus ekspozicijoje – per 230 A. Mončio darbų: skulptūros, švilpiai, kaukės, tapybos, grafikos, akvarelės darbai, knygų iliustracijos, o fonduose – keli šimtai dokumentų.

Antano Mončio pagerbimas jo tėviškėje, kuri buvo įamžinta krašto šviesuolio Rimanto Kviklio rūpesčiu.

Skulptūra dužo į šipulius

Nors A. Mončio gimtinė – Grūšlaukės apylinkės, jis mokėsi Pranciškonų gimnazijoje, tačiau taip įvyko, kad jo darbai šiandieną labiau garsina Palangą negu Kretingą.

„Kretinga jam visuomet buvo labai brangi. Bet tame mieste nebeliko artimų žmonių, buvę draugai išsivažinėję po pasaulį. O Palangoje gyveno jo sesuo ir mano mama Birutė Turauskienė“, – kalbėjo giminaitė, kuri ėmėsi rūpintis palikimo išsaugojimu ir vadovauti muziejui.

Tačiau, jos žodžiais, vieną ryškų A. Mončio darbą – šventojo Pranciškaus Asyžiečio skulptūrą – turi ir Kretinga. Deja, sudaužytą. „Šią skulptūrą užsakė pranciškonų provincijolas Leonardas Andriekus. Tarp menininko ir provincijolo vyko ginčai, kaip skulptūra turėtų atrodyti, bet L. Andriekus sutiko – tegul būna Šventasis Pranciškus toks, kokį matė Mončys. Ir kai po Nepriklausomybės iš Kenebunkporto vienuolyno į Lietuvą sugrįžo daug meno kūrinių, buvo laukiama ir šios skulptūros, bet ji mūsų nepasiekė. Ir tik neseniai, gal prieš trejus metus, brolis pranciškonas Benediktas Jurčys muziejui papasakojo jos grįžimo istoriją: pasirodo, kraunant į laivą, ji sudužo į šipulius. Mano žiniomis, ją ketinama restauruoti ir pastatyti prie Kretingos pranciškonų gimnazijos“, – kalbėjo L. B. Turauskaitė, o jos žodžius patvirtino minėjime dalyvavęs Kretingos rajono meras Antanas Kalnius.

Jo pastebėjimu, šie metai Kretingai išskirtiniai, nes pagerbiamos net 3 istorinės asmenybės – be A. Mončio, dar – Jonas Karolis Chodkevičius ir Jurgis Ambraziejus Pabrėža. „Mončį atradome palyginti neseniai, sovietmečiu Lietuvoje jis nebuvo pristatomas. Gal toks sutapimas: kai išlydime abiturientus, sakau jiems – išsitaškykite po pasaulį, pajuskite skrydį, bet sugrįžkit namo. Manau, šis didis žmogus taip ir padarė“, – prie A. Mončio kapo kalbėjo A. Kalnius.

Šiltus vaikystės prisiminimus apie A. Mončį išsaugojo jo pusseserė Monika Alonderienė.

Pusbrolį prisimena su humoru

Pagerbti savo pusbrolio atminimą atvykusi A. Mončio pusseserė 86-erių Monika Alonderienė prisiminė: „Kai 1941-aisiais Antanas išvyko iš Lietuvos, maža tebuvau. Ne kažin ką prisimenu, tik tiek, kad buvo labai geras, dviračiu po kaimą pavėžindavo. Ir aš visąlaik norėjau, kad jis mano „dėrmavonės“ kūma būtų, bet juk negalėjo, nes vyriškis buvo“, – juokaudama „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo moteris.

Tai, kad jos giminaitis brangus Lietuvos žmonėms, moteris pasakojo: „Betvarkant kapą pernai vasarą, žiūriu – ateina svetimi žmonės. Klausiu, kas jūs, o jie – atvykome aplankyti A. Mončio kapą, juk jis garsino Lietuvą visame pasaulyje.“

Kūriniai turėjo skambėti

A. Mončio atminimo dvasią renginiuose sustiprino jo autentiškais specifiniais kūriniais – iš terakotos pagamintais švilpiais – atlikėjo Donio (Donato Bielkausko) pagrotos ir po gimtąsias apylinkes išplevenusios melodijos. Taip buvo pratęsta menininko bičiulio Juliaus Veblaičio sumanyta tradicija – kasmet per gimtadienį pagroti švilpiais prie A. Mončio kapo.

„Švilpių forma A. Mončiui, kaip skulptoriui, buvo aiški. Bet jam labai svarbu buvo išgauti garsą. Su kiekvienu jo švilpiu galima groti atskiras garsų gamas. Kiekvienas švilpis – atskiras meno kūrinys. Jis ir norėjo, kad jo kūriniai skambėtų“, – sakė L. B. Turauskaitė.

Nuo vakar dienos Palangos A. Mončio namuose-muziejuje veikia jo 3 vaikų, taip pat menininkų – dukters Sabinos, sūnų Jean-Christophe ir Andreas bei marčios Danielos – bendra kūrybos paroda „Generacija“.

Pašnekovės žodžiais, Sabina yra profesionali menininkė, kurianti scenografiją ir teatro kostiumus. Andreas yra architektas, bet gilinasi ir į skulptūrą, sekdamas tėvo pavyzdžiu, labiau – į mažosios skulptūros objektus. Jo kūryba parodoje pristatoma vaizdo medžiaga. Jean-Christophe kuria spalvingus koliažus. Baigiant rengti parodą, dalyvauti joje panoro ir pastarojo žmona Daniela Spaniol Mončys, kuri daug metų praktikavo modernųjį šokį, tačiau dabar taip pat paniro į skulptūrą. Jos darbai irgi pristatomi vaizdo medžiaga.

„Šimtmečio proga muziejui didelę dovaną – 3D virtualų turą, suteikiantį galimybę keliauti po ekspoziciją iš namų, įteikė geradariai Tue Freltoft su žmona Asta“, – išplėtotos pažinties su A. Mončio palikimu galimybėmis džiaugėsi L. B. Turauskaitė.

• Rašyti komentarą (1)