Pajūrio naujienos
Help
2021 Birželis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną31°C debesuotumas 13 %
Naktį19°C debesuotumas 13 %
Apklausa

Ar vėl pabranginus alkoholį ir rūkalus sumažės jų vartojimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Pirmieji šokėjai: galimybė dalyvauti „Ratilėlio“ veikloje jo nariams tarsi suteikė sparnus gyvenimui – išmokė svajoti, siekti tikslų, pažinti pasaulį.

Šiemet Kretingos meno mokyklos vaikų šokių studija „Ratilėlis“ švenčia 20-ąjį gimtadienį. Pagal žmogaus amžių – tai pats jaunystės įkarštis. Kaip kolektyvui, dvi dešimtys metų – rimtas pareiškimas. Šis jubiliejus neleidžia abejoti – „Ratilėlis“ nėra tik trumpas blykstelėjimas – tai yra įsitvirtinęs reiškinys, neatsiejamas nuo Kretingos. Tai – jaunatviško amžiaus ir polėkio, tačiau itin patyręs viso mūsų krašto ambasadorius, garsinantis ne tik Kretingos, bet visos Lietuvos vardą pasaulyje.

Per dvidešimt metų Kretingos meno mokyklą su „Ratilėliu“ baigė ne viena laida jaunųjų kretingiškių. Kaip sako kolektyvo vadovės Simona Kutkevičienė ir Asta Paulauskienė, „Ratilėlyje“ šoko ištisos giminių kartos – broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės. Jei kas nesigiminiavo, vis tiek buvo kaip šeima – vaikus, jų tėvus, mokytojus siejo repeticijos, konkursai, šventės, kelionės ir išvykos. „Ratilėlio“ į gyvenimą palydėti kretingiškiai, pasak vadovių, neša kultūros, meilės tautiškumui, tolerancijos šviesą. Kyla klausimas: kokia šio fenomeno kilmė? Kodėl vaikai tada ir dabar rinkosi ir tebesirenka liaudies šokius?

Kolektyvas – kaip šeima

Į klausimą apie „Ratilėlio“ fenomeną labai paprastai ir nuoširdžiai atsakė pirmosios laidos „Ratilėlio“ šokėja Ugnė Jankauskienė. Pati dirbdama ugdymo srityje, moteris pastebėjo: „Yra daug gražių šiuolaikinių šokių. Tačiau liaudies šokiai sujungia itin stipriai. Liaudies šokiai suburia. Kai esi tokiame kolektyve, tu bendrauji, šypsaisi. Kai šoki liaudies šokius, trykšta natūralus entuziazmas, energija, nuoširdumas. Tai nėra tik taisyklingas suskaičiuotas žingsnių dėliojimas. „Ratilėlyje“ mes buvome kaip šeima. Kartu į mokyklą, kartu po pamokų į namus. Kartu kelionėse. Po „Ratilėlio“ išliko draugystės artumas. Ryšys toks stiprus, kad sutiktą žmogų iš kolektyvo visada norisi apkabinti.“

Magišką „Ratilėlio“ poveikį prisiminė ir kretingiškė, taip pat pirmosios laidos auklėtinė Giedrė Edmund. Ji pasakojo, kaip ją, nedrąsią trečiokę, į „Ratilėlio“ repeticiją atvedė mama. Būryje vaikų mergaitė jautėsi nedrąsiai, truputį pasimetusi. Po kelių tokių kartų Giedrė suprato, kad tikrai nori grįžti atgal – taip stipriai ir nepaaiškinamai traukė „Ratilėlis“.

„Labiausiai į atmintį įstrigo pirmosios kelionės. Tada juk keliaudavome autobusu – kiek visko pamatydavome, kiek emocijų patirdavome! Gal ne iš pat pradžių, bet kiek vėliau į užsienio festivalius ar konkursus išvykdavome kiekvieną vasarą. Mokytojos sudarė galimybes pamatyti kiek įmanoma daugiau. Jau tada, būdami vaikai, supratome, kokias išskirtines galimybes turime. O dabar, kai pasakoju apie „Ratilėlio“ laikus naujiems draugams, tai atrodo dar nuostabiau, dar labiau viską vertinu“, – pasakojo G. Edmund. Ji nė neabejojo, kad metai „Ratilėlyje“ padovanojo daugybę dovanų – draugų visam gyvenimui, gebėjimą dirbti kolektyve, norą keliauti ir pažinti kitas kultūras. Ir, žinoma, išugdė neblėstančią meilę lietuviškam šokiui. G. Edmund iki šiol apsilanko Dainų šventėse kaip žiūrovė – šokis tebekelia malonius virpesius širdyje.

„Ratilėlio“ įkūrėja Živilė Adomaitienė

Skatina būti geriausia savo versija

Dainų šventes su „Ratilėliu“ prisiminė ir Viktorija Martinkienė. Paklausus, kas labiausiai įsiminė per daugelį metų šokių kolektyve, jauna moteris neabejodama atsakė – kelionės!

„Prisimenu visas keliones ir Dainų šventes Vilniuje. Daugybė šokėjų, didžiulės aikštės ir tos pirmosios savarankiškos nakvynės bendrabutyje... Įspūdžių pilni plepėdavome iki paryčių, o dieną per pertraukėles snausdavome kur nors ant pievutės“, – su šypsena paauglystės išvykas prisiminė V. Martinkienė. Viktorija iki šiol širdyje nešiojasi neįkainojamas pirmosios „Ratilėlio“ vadovės, visoje Lietuvoje vertinamos choreografės Živilės Adomaitienės pamokas. „Živilė mums visada sakydavo – geriau pilnas bagažas įspūdžių negu nauji batai. Todėl esu įsitikinusi – ne daiktai kuria žmogų. Mus kuria patirtys“, – sakė V. Martinkienė. Ji neslėpė, kad „Ratilėlyje“ visi buvo mokomi: nesvarbu, ką gyvenime darai, bet privalai būti geriausias savo srityje.

Šios pamokos įsiminė ir kretingiškiui Gintui Drungilui. Pusseserės į „Ratilėlį“ pakviestas vaikinas ten šoko iki pat XII klasės, o išvykęs studijuoti į Vilnių be šokių irgi negalėjo gyventi. Pasak G. Drungilo, „Ratilėlis“ juos, vaikus, ne tik išugdė kaip asmenybes ir išmokė vertinti pasaulį bei gyvenimą – vadovėms padedant, visi išmoko iškelti savo tikslus. „Visada turėdavome tikslą. Kasmet dalyvaudavome konkursuose, festivaliuose, kas kelerius metus – Dainų šventėse. Turėjome stengtis. Taip susikrovėme neįkainojamą vertybių bagažą. Ne paslaptis – paauglystėje liaudies šokiai kai kuriems atrodė kažkoks pasenęs dalykas. Tačiau niekada nejaučiau gėdos. Kartu su „Ratilėliu“ buvome savo miesto ambasadoriai. Visada didžiavausi, kad ten šokau. Tai buvo didelė garbė“, – gerų žodžių savo vaikystės kolektyvui negailėjo G. Drungilas.

Burdami visus į bendrą ratą, kolektyvo šokėjai dalijasi vaikystės džiaugsmais ir rūpesčiais, puoselėja draugystę ir dovanoja visiems gerą nuotaiką.

Kokybės ir tautiškumo ženklas

„Ratilėlis“ kūrėsi vos tik prasidėjus XXI amžiui – 2000-aisiais metais duris atvėrė nauja Kretingos meno mokykla, tais pačiais metais buvo suformuotas choreografijos skyrius. Mokyklos direktorius Bernardas Anužis vaikų šokių studijos atsiradimą prisiminė itin ryškiai: „Ratilėlis“ į viešumą įsiveržė tarsi po stipraus lietaus šniokščianti kalnų upė. Į jį buvo sudėta visa jaunos, veržlios, atkaklios ir nepaprastai darbščios mokytojos Živilės Adomaitienės energija. Visiems jos darbams ir idėjų realizavimui puikiai „akomponavo“ koncertmeisterė Asta Paulauskienė“.

Pasak B. Anužio, „Ratilėlis“ pirmas „pramušė langą“ į Europą. Kolektyvas 2004 metais gavo pirmąjį rimtą tarptautinį krikštą konkurse, kuris vyko Velse. Dar po metų „Ratilėlis“ į Kretingos meno mokyklą „atskraidino“ pirmąją „Aukso paukštę“ – aukščiausią Lietuvoje apdovanojimą mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams. Šiandien net sunku suskaičiuoti „Ratilėlio“ koncertus, konkursinius pasirodymus mieste, rajone, šalyje, užsienyje. Ir pirmoji kolektyvo vadovė Ž. Adomaitienė, ir dabartinės vadovės „Ratilėliui“ visada kėlė aukščiausius kokybinius tikslus.

„Šokėjai visada žinojo – jie turi būti geriausi. Be jokios abejonės, nebūtų kuklu šį kolektyvą vadinti vienu Kretingos ir Lietuvos ambasadorių, garsinančiu ne tik meno mokyklos, bet ir Kretingos, Lietuvos vardą. Juk atsiimant – dažniausiai aukščiausius – apdovanojimus visada įvairiomis kalbomis buvo skelbiama: „Ratilėlis“-Kretinga-Lietuva“, – su pasididžiavimu apie kolektyvą kalbėjo B. Anužis.

Į priekį veda ir iššūkiai

Jubiliejiniai „Ratilėlio“ metai prasidėjo su dar niekada neregėtu iššūkiu – pandemija. Kolektyvo vadovės neslėpė: teko ir pačioms mokytis – juk dar niekada neteko šokio subtilybių perduoti per kompiuterio ekraną. Jos tiki – tarp Kretingos meno mokyklos auklėtinių siaučia visai kitoks – gerasis šokio virusas.

Pandemijos, globalėjančio pasaulio iššūkius pastebėjo ir B. Anužis. „Nieko nėra stabilaus, viskas keičiasi. Kartu su visuomenės raida kinta skoniai ir mados, požiūriai ir norai. Kas blogiausia, kad kartais tuos dalykus formuoja vienadienė popkultūra. Todėl kartais tenka prarasti truputį laiko, kurį tiesiog reikia išgyventi pereinant į naują kokybę. Tokį laikotarpį „Ratilėlis“ išgyveno 2014–2016 metais. Sumažėjo stojančiųjų mokytis šokio. Pasigirdo nuomonių, kad tai – jau praeitis, „senoviška“, nebe lygis šokti tautinius šokius. Tačiau savotiškas renesansas įvyko mokykloje pradėjus dirbti naujai mokytojai Simonai Kutkevičienei. Visų choreografijos skyriaus mokytojų pastangomis pradėjo augti stojančiųjų skaičius, suformuotos visų amžiaus kategorijų „Ratilėlio“ grupės. Tik apmaudu, kad šis atgimimas nespėjo įsibėgėti – atsitrenkė į pandemijos užtvaras“, – apgailestavo B. Anužis.

Nežiūrint to, „Ratilėlis“ ir toliau siekia itin svarbios misijos – įskiepyti jaunajai kartai tautiškumo, savo identiteto suvokimą. Pasak S. Kutkevičienės ir A. Paulauskienės, tautiniai šokiai – ne kūno kultūra. Mokytojos kelia sau tikslą ne tik išmokyti šokio žingsnius, bet ir taisyklingai dėvėti bei gerbti tautinį kostiumą, būti tolerantiškiems, pamilti savo papročius ir kultūrą.

Lyg susitarę viso šito linkėjo ir apie savąjį „Ratilėlį“ kalbėję pašnekovai. Pasak jų, svarbiausia, kad kolektyvui ir toliau vadovautų šitaip stipriai savo darbą mylinčios mokytojos, mokytų vaikus gyvenimo džiaugsmo, o šie išgyventų metus su „Ratilėliu“ visa širdimi.

Jiems antrino ir Kretingos meno mokyklos direktorius B. Anužis: „Visi laukiame pandemijos pabaigos. Neabejoju – vėl stosime į poras, o jos ir vėl suksis didžiuliame, tokių pat tautinį šokį mėgstančių draugų būryje. Matau gražią mokyklos ateitį. Tiesa, atsižvelgiant į naujos vaikų kartos poreikius, gali reikėti nedidelės kokybinės menų ugdymo turinio „renovacijos“. Bet sunkiai įsivaizduoju, kad išauš diena, kai vaikai nebenorės piešti, groti ar šokti. Kol bus norinčių menų pasaulį pažinti vaikų, tol sėkmė lydės ir mokyklą.“

Diana JOMANTAITĖ-JONAITIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas