Neišsakyti žodžiai kolegei ir draugei

Jeigu ne klastinga liga, Kretingos meno mokyklos dailės mokytoja Asta Abramauskaitė-Gatelienė šiandien būtų šventusi savo 58-ąjį gimtadienį.

Prigimtinio talento pedagogė ir kūrėja, ryžtingo charakterio ir stipri asmenybė, visada ištiesdavusi pagalbos ranką ten, kur to reikėdavo, atkakliai kovojusi su klastingos ligos demonu ir patikėjusi savuoju angelu sargu... Tokią prieš metus amžinybėn išėjusią mokytoją Astą Abramauskaitę-Gatelienę prisiminė jos kolegos Kretingos meno mokyklos direktorius Bernardas Anužis, muzikos mokytoja Milda Trušauskaitė, dailės mokytojos Rūta Šulskienė, Lina Nikartienė ir Daiva Galdikaitė.

Versdami pažinties su A. Abramauskaite-Gateliene, darbo kartu istorijos puslapius, visi jie apgailestavo, kad kolegė išėjusi per anksti, nes dar labai daug ko liko nepadaryta, neįgyvendinti sumanymai, kurių Astos galvoje buvo nuolat ir daug.

„Apie Astą išgirdau, kai ji pradėjo dirbti dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje, – atsklido gandas, kad štai atėjo tokia mokytoja, ir dailė tapo pamoka: su dailės istorija, spalvų spektro pažinimu, kūrybinėmis užduotimis. Daug kam tai buvo netikėta, bet ryžtinga, jauna ir motyvuota mokytoja dailę, jeigu taip galima pasakyti, pastatė ant kojų kaip lygiavertę pamoką kitoms disciplinoms“, – kalbėjo B. Anužis, kurio kvietimu, keičiantis įvairioms aplinkybėms, A. Abramauskaitė-Gatelienė pradėjo dirbti Kretingos meno mokyklos Dailės skyriuje, kur, jos pačios kažkada pasakytais žodžiais, buvo daugiau erdvės kūrybai ir sumanymams. Mokytoja Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus mokinius ilgus metus mokė piešimo. „Tai – gana sausas mokslas, kurio mokiniai įprastai nemėgsta. Bet Asta visada laikėsi savo – tai privaloma ir reikalinga, tai – visa ko pagrindas“, – B. Anužis ir jam pritarusios buvusios kolegės teigė, kad Asta buvo talentinga pedagogė iš prigimties, o jeigu kildavo diskusijų dėl ko nors, visada turėdavo argumentų, kurie tą diskusiją paversdavo produktyviu pokalbiu. Ir dar – mokytoja visada dėdavusi pastangas, kad tik vaikams būtų geriau.

Mokyklos vadovas atsiminė liūdną atsisveikinimo momentą 2020-ųjų sausį, kai A. Abramauskaitė-Gatelienė suprato dėl ligos nebegalėsianti dirbti. Ji vis atidėliojo išsivežti asmeninius daiktus – knygas, metodinę medžiagą. Taip ir neišsivežė... Tačiau, iki kol leido jėgos, su kolegėmis nesiliovė dalintis pedagoginėmis ir kūrybinėmis naujienomis.

Astos Abramauskaitės-Gatelienės keramikos, tapybos darbai. Mokytoja apskritai domėjosi labai daug kuo: siuvo, mezgė, puoselėjo savo sodybą, augino daug gėlių, išbandė ne vieną amatą, mėgo gaminti valgį.

„Jau sirgdama Asta sakydavo: „Visi miršta, tik vieni anksčiau, kiti – vėliau“. Stebindavo tas ramus nusiteikimas, mokėjimas priimti visus iššūkius“, – kad velionė buvo labai stipri asmenybė, niekada neprarasdavusi optimizmo, dalinosi R. Šulskienė, kuriai didelį įspūdį paliko Astos gebėjimas pažinti vaikus, jos įdomi pedagogika. Kolegę papildžiusi D. Galdikaitė prisiminė, kad A. Abramauskaitė-Gatelienė apskritai labai mokėjo bendrauti su vaikais, sekdavo jiems pasakas, kartu fantazuodavo, savo sodyboje rengdavo menines vasaros stovyklas.

M. Trušauskaitė, kuri nuo pat atvykimo į Kretingą su Asta buvo kaimynės, stebėdavosi, kaip apie darbą ir vaikus ji galėdavusi kalbėti be perstojo, po kelias valandas: „Ji, menininkė, gebėjo būti ir pragmatikė, kas įprastai nebūdinga meno žmonėms. Turėjo daug gilių psichologinių žinių, o jos gyvenimas buvo darbas ir po darbo. Visada padėdavo sunkią minutę, ja buvo galima pasitikėti besąlygiškai. Visada dėkojau gyvenimui, kad ją turiu. Dabar jau – turėjau...“

L. Nikartienė sakė ilgam įsiminusi tai, kad šalia pedagogikos ir meno Asta niekada nevengdavusi ūkiškų darbų, mėgo ir gerai gamino, siuvo, mezgė, išbandė keramiką, kitus amatus ir meno sritis. „Jei reikėjo, ir iš kirvio sriubą virė, ir per vakarą suknią galėdavo pasisiūti. Viską darė drąsiai, greitai, regis, jai taip lengvai viskas pavykdavo, – L. Nikartienė pripažino, kad, atėjusi dirbti į Kretingos meno mokyklą, visada jautė kolegės palaikymą. – Tarsi už rankos vedė, niekada negailėjo patarimų, ir ne tik man.“

Patvirtinusi, kad A. Abramauskaitė-Gatelienė nuolat buvo judėjime, nuolat užimtomis rankomis, niekad nesiskirdavo su pieštuku, D. Galdikaitė pastebėjo, kad kaip kūrėja Asta didelių pretenzijų neturėjusi – vis dėlto pirmoje vietoje jai buvo pedagoginis darbas. Todėl buvusios kolegės ir neskubėjo duoti pažado, kad surinks A. Abramauskaitės-Gatelienės darbus, kad surengs parodą. „Greičiausiai tai būtų neįmanoma: Asta labai daug savo darbų yra padovanojusi, išdalinusi, vienas kitas likęs ir meno mokykloje. Kaip tai padaryti, net sunku pasakyti, o ir ji pati niekada nesiveržė rengti parodų“, – kalbėjo M. Trušauskaitė, o B. Anužio pastebėjimu, Asta kūrybine prasme dar buvo ir vienišė.

Atlaikiusi daugybę gyvenimo iššūkių, A. Abramauskaitė-Gatelienė neatlaikė vieno – išbandymo liga. Šiandien, gegužės 7 d., jai būtų sukakę 58-eri. Kilusi iš Šiaulių mokytoja palaidota Petrikaičių kapinėse.

• Rašyti komentarą (2)