Jaunus darbininkus slėpė ir karstuose

Mokslininke biochemike dirbusi A. Aleksejeva jau pusšimtį metų su vyru Viktoru gyvena Kaune. „Sibire ištekėjau už ruso inžinieriaus. Jis yra didesnis Lietuvos patriotas, negu dauguma lietuvių. Klebonui B. Burneikiui liejant varpus Kretingos bažnyčiai, jis atgabeno 4 t žalvario vamzdelių iš išmontuotos katilinės“.

Ryškų pėdsaką prieškario Kretingos versle įmynė Petronėlė ir Aleksandras Saliai. Grįžę iš Sibiro tremties jiedu vėl įsikūrė Kretingoje: P. Salienė sulaukė ir Nepriklausomybės – ji mirė 1996 m., A. Salys – 1986 m.

Iš aplinkinių išsiskiriantis masyvus raudonų plytų namas Gėlių gatvėje primena apie prieškariu klestėjusį kretingiškių meistrų – siuvėjos Petronėlės ir baldžiaus Aleksandro Salių – verslą, taip pat – ir dramatišką šios šeimos likimą.

„Pajūrio naujienose“ bandant nušviesti tarpukario Kretingos siuvėjų amatą ir jo atstoves, buvo paminėta, kad viena siuvyklų, kuri priklausė Petronėlei Salienei, veikė ir Vilniaus gatvės privačiame name netoli senųjų kapinių. Neilgai trukus atsiliepė Kaune gyvenanti P. Salienės duktė 83-jų Adelė Aleksejeva, kuri išsamiau papasakojo apie atskirus savo šeimos gyvenimo momentus.

Siuvo turtingiems miestiečiams

„Vilniaus gatvėje siuvyklėlė buvo nedidelė ir veikė neilgai, kol tėvas pastatė ir 1939-aisiais įrengė dirbtuves Gėlių gatvėje: pirmame aukšte jis įkurdino baldų cechą, o antrame – siuvyklą. Dalyje to pastato mes ir gyvenome. Šeimoje augome trys vaikai, tad mūsų vaikystė prabėgo ten pat, kur šalia kits kito dirbo ir abu tėvai“, – sklandžiai pasakojo garbaus amžiaus moteris.

Jos motina P. Salienė buvo profesionali siuvėja: šio amato mokėsi 4-erius metus Klaipėdoje ir siuvo viršutinius vyriškus rūbus – kostiumus, paltus, kareiviškas eilutes. Siūti moteriškiems drabužiams buvo samdomos siuvėjos.

„Iš mamos pasakojimų žinau, kad klientų ji turėjo tiek, kad visų neįstengė aptarnauti. Iš savęs ir siuvėjų mama reikalavo didelio meistriškumo. Jos siuvykloje drabužius siūdinosi garsūs Kretingos miesto žmonės, taip pat turtingi žydai. Nuolatinė mamos klientė buvo ir garsios dainininkės Elenos Saulevičiūtės motina“, – prisiminė pašnekovė.

Baldų fabriko ir siuvyklos statyba.

Šiame prieškariu statytame Aleksandro Salio name veikė baldų cechas ir garsi miesto siuvykla.

Baldus užsisakė ir prezidentas

Tėvas baldus dirbtuvėms ir siuvyklai pasigamino pats, o įrangą – 5-erias medžio apdirbimo stakles – buvo užsakęs Leipcige Vokietijoje. Lietuvą 1940 m. okupavus rusams, modernios tėvo dirbtuvės ir siuvykla tebeveikė.

„Tėvas valdė nuosavą verslą ir per karą iki pat 1944-ųjų pagrindinai gamino langus ir duris. Nagrinėjo vokiškus katalogus, pagal juos gamino ir baldus. Žinau, kad baldus buvo užsakęs ir Jokūbave įsikūręs prezidentas Aleksandras Stulginskis. Tėvas sugebėjo pritraukti geriausius meistrus, kuriuos viliodavo gretimo Klaipėdos krašto darbdaviai, tiesiog mokėjo jiems geras algas“, – pasakojo A. Aleksejeva.

Vokiečių okupacijos metais vokiečiai buvo užsakę pagaminti didelį kiekį karstų savo žuvusiems kareiviams. „Kai buvo „oblavas“ – vokiečiai varė jaunus vyrus darbams į Vokietiją, tėvas, apie tai sužinojęs, savo darbininkus paslėpdavo karstuose, kad neišvežtų“, – apie išsaugotus žmones pasakojo liudininkė.

Prieškariu aplinkui pastatą buvo plynės – žemę statybai A. Salys pirko iš Pranciškonų vienuolyno.

„Ši nuotrauka – ypatinga: siuvykloje Vilniaus g. mama (dešinėje) siuvo vestuvinį kostiumą būsimam vyrui, mano tėvui (pirmas iš kairės)“, – tikino A. Aleksejeva.

Išbuožino ir ištrėmė

Pokariu sovietams taip pat reikėjo baldų. A. Aleksejevos žodžiais, A. Salys turėjo sovietų valdžios pasirašytą oficialų dokumentą, kad jo fabriko neliestų: baldų įmonė ir siuvykla priklausė pramkombinatui, tačiau jų direktoriumi iki 1948-ųjų gegužės 13-osios buvo A. Salys.

„Pastaroji diena mūsų šeimai buvo lemtinga: tėvus išbuožino, atėmė pastatą ir žemę – jos aplinkui buvo 33 arai, ligi pat susikirtimo su dabartine Savanorių gatve. Iš pradžių mus iškeldino į Palangą: Vytauto gatvėje, ten, kur dabar stovi „Žalias namas“, tik giliau į kiemą, veikė Tamašausko, kuris per karą buvo pasitraukęs į Ameriką, dirbtuvės. Nespėjome nė daiktų išsipakuoti, ir po savaitės mus jau trėmė į Sibirą – atsidūrėme Šamankoje Irkutsko srityje“, – skaudžią šeimos praeitį prisiminė A. Aleksejeva.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Salių šeimai, kaip tikino moteris, pastatą Gėlių gatvėje per vargus pavyko atgauti, bet ne žemę. Raudoną mūrinuką jie pardavė.

---

Kretingos istoriko Juliaus Kanarsko knygoje „Kretingos istorijos bruožai“ rašoma, kad po karo nacionalizuotose A. Salio dirbtuvėse pradėjo veikti vietinės pramonės kombinato baldų fabrikas, kurio gaminiai turėjo paklausą Lietuvoje ir už jos ribų. Įmonėje pagamintos prabangios kėdės papuošė Lietuvos operos ir baleto teatrą.

1974 m. pramkombinato baldų įmonė buvo pertvarkyta į Kretingos liaudies vartojimo gaminių įmonę „Akmena“, turėjusią baldų ir siuvimo cechus Kretingoje ir žaislų cechą Vydmantuose. Beje, 90 proc. medinių žaislų cecho gaminių – žaislų ir vaikiškų baldų – buvo eksportuojami į Švediją, Vokietiją, Prancūziją, Daniją.

• Rašyti komentarą (1)