|
|
|
Nuo pražūties kūlupėniškį išgelbėjo „trys mylimos“
„Čia mano trys mylimos, kurios mane pakėlė iš bedugnės ir neleido pražūti”,- rodydamas po motinos mirties išsaugotą caro laikų paveikslą, vaizduojantį tris angelus – Tikėjimą, Viltį ir Meilę, – kalbėjo 56-erių kūlupėniškis Antanas Donauskas. Didžiąją gyvenimo dalį vyriškis braidžiojo alkoholio liūne. Išgyvenęs klinikinę mirtį, žmonos netektį, vienintelio sūnaus įkalinimą, prieš ketverius metus jis tikino prisikėlęs naujam ir blaiviam gyvenimui. Klinikinė mirtis buvo ženklas A.Donauskas pasakojo, kad išgėrinėti pradėjęs nuo jaunumės. „Pirmąsias algas „laistydavom“ su pagoniškais įpročiais – po šlakelį nupildami dievams. Taip tuos dievus vis dažniau pradėjau garbinti“, - sakė kūlupėniškis, per 20 metų dirbęs linų fabrike šaltkalviu, vairuotoju. Vėliau ėmėsi pagalbinių verslų. „Visa mūsų giminė nuo seno – vilnininkai. Veždavau siūlus į Rusiją. Pinigų ir laisvės atsirado sočiai, biznis augo kaip „ant mielių“, - prisiminė A.Donauskas. Per privatizaciją vyriškis įsigijo pusę senosios pirties pastato, kur įsirengė savo vilnos fabrikėlį. Lygiagrečiai augančiai gerovei didėjo ir išgeriamo alkoholio kiekis. „Butelis „ant galvos“, pašnekovo žodžiais, nieko nereiškė. „Penkerius metus gėriau „juodai“: vaidenosi ne balti arkliai, bet galvoje grodavo orkestrai, ryškiai girdėdavau ir matydavau mėgstamus atlikėjus. Nebeturėjau jėgų ir nuolatos tysodavau lovoje. Mirė žmona, sūnus atsidūrė kalėjime. Nebesupratau, gyvenu ar sapnuoju“, - atvirai apie juodąjį savo praeities periodą pasakojo A.Donauskas. Paskutinį sykį iki lemtingo įvykio vyriškis sakė nemiegojęs penkias paras. „Staiga pajutau, kad nebesu savimi. Pasijutau tamsioj kamaroj, kurioje – pilna pilkų žmogystų. Jos kvietė eiti giliau į tamsą. Nesutikau. Ir išėjau į šviesų vestibiulį su kolonom. Spalvos - užaštrintai ryškios. O žmonių kojos lingavo lyg jūros bangos. Išsigandau, kad nenugriūčiau, ir visu kūnu virtau. Bet neskaudžiai. Ir tuo tarpu pajutau, kad pajudinau pirštą, lėtai ėmė plakti širdis“, - taip A.Donauskas pasakojo apie išgyventą klinikinę mirtį, patikindamas, kad tų pojūčių neįmanoma supainioti su sapnais. Pašnekovo žodžiais, tai buvo ženklas – mirtis čia pat. „Norėjau gyventi. Tik nežinojau, ką daryti. Kaip tik neužilgo aplankė brolis Justinas. Prisipažinau jam, kad esu bejėgis ir prašiau, kad padėtų“, - atviravo kūlupėniškis. Bejėgiškumą įveikė tikėjimu
Tuomet brolio dėka A.Donauskas ir atradęs anoniminių alkoholikų judėjimą. Pirmą pusmetį mynė dviračiu į grupę Kartenoje. „Triskart per savaitę važiuodavau - ar lietus, ar sniegas. Galvojau – jeigu aš dėl „šnapšės“ galėdavau atsikelti vidury nakties, tai kodėl dėl savęs paties negaliu pasistengti?“ - atviravo žmogus. Kūlupėniškis tikino, jog iš pradžių vyravo nepasitikėjimas savimi – ar gali padėti nedidelė grupelė žmonių, suvokusių, kad alkoholizmas – tai baisi liga, ir atvirai tarpusavyje besidalijančių patirtais išgyvenimais. „Yra du dalykai – kalbėjimas ir klausymas. Kalbėti visi moka, o klausyti – ne. Grupėje tarp tokių pačių alkoholikų pagal specialią psichologinės savipagalbos programą tarsi atlieki ilgą savo gyvenimo išpažintį. Esi išklausytas ir suprastas. Blaivybės sieki be pagyrų, pripažindamas savo bejėgiškumą prieš alkoholį ir atsiduodamas į Dievo rankas, - A.Donauskas tikino, jog atėjimas į anoniminių alkoholikų judėjimą jam davė viską: blaivų gyvenimą, tikrų draugų, mylimą darbą sugrąžino tikėjimą ir ramybę. – Nori tikėk, nori – ne, bet nesikreipiau nė į medikus, nepriklausau jokioms organizacijoms ar sektoms, ketverių metų blaivybės pasiekiau tik lankydamas grupę“. Dvasią stiprinančia dvasios tvirtove jis vadina Pakutuvėnus: „Ten – ypatinga aura, bendruomeniška aplinka. Ir per išpažintį: matai kunigą, bet jautiesi taip, lyg kalbėtum su pačiu Dievu – apsivalymas eina iš širdies gelmių“. A.Donauskas tikino, jog tikrasis jo gyvenimas prasidėjęs tik prieš ketverius metus. Butą paliko sūnui, pats būstą rengiasi buvusioje pirtyje. Dažnai iš Salantų atsiveža išmaudyti savo 90-metį tėvą. „Gaila, kad mama nesulaukė mano blaivybės. Ligi šiol maudžia širdį, prisiminus, kaip per jos „budynę“ negalėjau šaukšto rankose nulaikyti. Bet jos dvasia, matyt, visą laiką mane sergėjo. Po motinos mirties tik tą paveikslą ir tenorėjau pasiimti. Ir dar mamos akinius, kad galėčiau į jį žiūrėti“, - su neslepiamo apmaudo ir humoro gaida kalbėjo kūlupėniškis.
|
|
