Aštuoniasdešimt dvejų metų kretingiškio Petro Žygaus sode – daugiau negu penkiasdešimt obelų. Nuo pat vaikystės vaismedžiais besidomintis ir garbaus amžiaus sulaukęs vyriškis rūpintis sodu nustojo tik prieš metus. Mėgstamai veiklai sutrukdė liga. Tačiau keturiasdešimt metų su vaismedžiais dirbusio P.Žygaus atmintyje – gausybė naudingų patarimų sodininkams.

„Nebežinau, ar mano žinios tinka šiems laikams, gal jau yra pasenusios“, - kukliai kalbėjo sodininkas. Savo patirtį jis penkerius metus kaupė kolūkyje, penkerius – miškų ūkyje ir trisdešimt - Kretingos sodininkystės ūkyje, žmonių vadinamame medelyne.

Petras Žygus vaismedžiais pradėjo domėtis dar vaikystėje. „O laukuose, dirbdamas su vaismedžiais, praleidau keturiasdešimt metų“, - sakė kretingiškis.

Geriausios – tik nelepios rūšys

„Norėjosi išbandyti viską – įvairiausius vaismedžius, jų auginimo ir priežiūros būdus. Per daugelį metų darbo supratau, kad mūsų pajūrio klimatui labiausiai tinka auginti žiemines „Sinapo“, „Orlovskij“, „Tellissaare“ ir „Auksio“ obelis. Iš vasarinių puikiai dera alyviniai, „Katja“, persikiniai, „Konfietnoje“, - vardino sodininkas.

„Sinapo“ pradeda anksti vesti vaisius, yra derlingi ir skanūs. „Auksis“ yra lietuviška obelų rūšis, kurios vaisiai nesupuvę išsilaiko iki šv.Kalėdų, yra desertiniai. Tačiau visus obuolius, pasak P.Žygaus, nukonkuruoja alyviniai – ankstyvi ir saldūs obuoliai.

„Vaismedžių rūšių yra šimtai.Tačiau savo sode geriau auginti mažiau - keturias-penkias rūšis, bet gerų, tikrų ir nelepių obelų ar kriaušių“, - patarė P.Žygus.

Sodinti ir genėti - pavasariop

Geriausia vaismedžius sodinti rudenį arba pavasarį, kai jau išėjęs pašalas. Blogai sodinti ankstyvą rudenį, kai medžiai dar su lapais – vaismedžiai sunkiau prigyja. Geriau rinktis ramų gamtoje metą prieš Visus šventuosius. Pasodinus rudenį, vaismedžius reikia apiberti durpėmis, užkasti mėšlu. „Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad visų puikiausias laikas sodinti vaismedžius – balandžio mėnuo. Tada jie geriau vegetuoja, medžiai užauga vešlesni, gyvybingesni“, – sakė sodininkas.

Jau praaugusius vaismedžius genėti galima po Naujųjų metų – vasario mėnesį. Rudenį genėtų medžių žaizdos per žiemą sunkiai gyja. O apgenėjus pavasariop – vaismedžių žaizdos užsitraukia greičiau. „Tik senos obelys kartais genėjamos rudenį – jos nebe tokios lepios“, - pasakojo P.Žygus.

Nugenėtų šakų pjūvio vietas reikia uždažyti dažais, specialiu sodo tepalu, moliu arba karvės mėšlu. „Karvės mėšlas turi medžiagų, kurios pagreitina vaismedžio žaizdų gijimą“, - sakė sodininkas.

Žiemai – ir „rūbai“ vaismedžiams

Artėjant žiemai P.Žygus patarė pasirūpinti ne tik šiltais rūbais sau, bet ir nepamiršti savo sodo. „Jei turite jauną sodą, vaismedžių šaknis prieš užklumpant šalčiams reikia apipilti durpėmis, puvenomis. Kamienus patarčiau aprišti eglės šakomis, kad šaknų ir kamieno neapgraužtų zuikiai ar žiurkės. Jiems išvedžiotuose drenažuose galima palikti nuodų, maišytų su grūdais. Vienais metais nutiko taip, kad vandens žiurkės apgraužė tris šimtus mano prižiūrimų obelų“, - prisiminė P.Žygus.

Patarė vengti chemikalų

Be graužikų vaismedžių tyko dar ir ligos. Pavojingiausia ir nepagydoma – vaismedžių vėžys. „Jo išvengti galima tik iš anksto, kol vaismedžiai dar nesusirgę, nupurškus chemikalais“,- pasakojo P.Žygus. Geriausias laikas purkšti – pavasaris, kai ore laksto vėžio sporos. Tačiau nuo vaismedžių ligų medžius galima purkšti ir rudenį.

„Mano nuomone, geriau neišvaizdus vaisius ir mažesnis derlius, tačiau be jokių chemikalų. Tad patarčiau auginti nelepias rūšis, kurioms nereikia nuolatinio purškimo, kad vaisiai nesupūtų“, - kalbėjo sodininkas.

Pavasaris - taip pat geriausias metas ir vaismedžių skiepijimui. Tinkamiausi - balandžio mėnesio pabaiga ir gegužės pradžia. „Paimti skiepūglius reiktų gruodžio mėnesį, kad jie per žiemą nenušaltų. Paimtus skiepūglius patartina laikyti rūsyje“, - sakė P.Žygus.

Sandėliavimui – dezinfekuotos patalpos

Ruošiant vaisius sandėliuoti, reikia pasirūpinti ir sandėliu. Parinkti gerai vėdinamas patalpas ir dvi savaites prieš sunešant obuolius dezinfekuoti jas nuo puvinio. „Aš visada sandėlius ir dėžes obuoliams laikyti dezinfekuodavau mėlynuoju akmenėliu – vario sulfatu, kuris stabdo puvimą“, - sakė sodininkas.

Jis obuolius į 40-ies centimetrų aukščio dėžes patarė dėti vienu-dviem sluoksniais – kad lengviau būtų perrinkti. Tai daryti reiktų kas dešimt dienų – kuo anksčiau išmetami pradėję pūti obuoliai, tuo daugiau išsaugoma sveikų vaisių. „Importuoti obuoliai, kurie tokie blizgantys ir gražūs, dažniausiai būna išmirkyti chemikaluose. Geriau jau sandėlyje supūva daugiau obuolių, tačiau likę bus bent be nuodų“, - mano P.Žygus.

Jis džiaugėsi, kad šiais metais, nors ir nebuvo galimybės tinkamai sodo prižiūrėti, obelys nepagailėjo vaisių – obuolių prikrito pilnas sodas. „Gaila tik, kad tos gausybės nebuvo kur dėti – šiek tiek išsivežė vaikai, geriems žmonėms atidavėm. Tačiau tikiuosi, kad kitą pavasarį vaismedžiai ir vėl vešliai sužaliuos ir duos gerą derlių“, - sakė sodininkas P.Žygus.

• Rašyti komentarą (3)