Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Pajūrio naujienos“ pasidomėjo, ką šiuo metu veikia buvę rajono vadovai: Danutė Skruibienė, Juozas Mažeika ir Virginijus Domarkas.

Daugiau kaip trys mėnesiai prabėgo po rinkimų. Prie Savivaldybės vairo stojo nauja valdžia. „Pajūrio naujienos“ pasidomėjo, o kur gi įsidarbino, ką dabar veikia, kokius tolesnius ateities planus kuria buvę rajono vadovai?

Dalyvaus konkursuose

„Kol buvom valdžioj, tol buvom įdomūs. Dabar – gal nebe“, – nusišypsojo per šiuos savivaldybių rinkimus į rajono mero postą kandidatavusi, tačiau nelaimėjusi praėjusios kadencijos vicemerė Danutė Skruibienė.

Moteris neslėpė, jog pastaruoju metu gyvenimas jai pamėtėjo skaudžių įvykių, prieš kuriuos nesėkmės Seimo ir savivaldybių rinkimuose nublanksta: neseniai palaidojo mamą, po to – anytą. Kurį laiką Kretingos ligoninėje buvo gydomas, o užvakar Amžinybėn iškeliavo 89-erių sulaukęs tėvas. Itin sunki brangaus žmogaus būklė ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios pakankamą darbo stažą sukaupusi, visas socialines garantijas turinti D. Skruibienė nesiregistravo Užimtumo tarnyboje, o ir pati intensyviau neieškojo, kur įsidarbinti. „Atsikeliam, būdavo, anksti ryte, pasigaminam pusryčius, skubiai apeinu daržą, šiltnamį, nusiskinu agurkų, gerai, jei kelis dar į stiklainį įdedu, – ir tuoj pas tėvą į ligoninę. Tokia lig šiol buvo mano kasdienybė. Dabar dienotvarkė kaip nors pasikeis“, – atviravo ji.

D. Skruibienė yra valstybės tarnybos rezervo sąraše. Vienos pareigos jai jau buvo pasiūlytos, tačiau atsisakė, mat būtų tekę važinėti, o tai atima nemažai laiko. Be to, Kretingos rajonas jai – savas, per 12 darbo Savivaldybėje metų, rengiant įvairius strateginius dokumentus, yra susipažinusi kone su visomis veiklos sritimis, gal kiek mažiau – su žemės ūkiu. Buvusi vicemerė ateityje ketina dalyvauti kokiuose nors Savivaldybės skelbiamuose konkursuose ir siekti pareigų pagal kompetenciją.

Iš tų 12-os rajono Savivaldybėje praleistų metų 8-erius D. Skruibienė dirbo administracijoje, 4-erius pastaruosius vicemere. Pašnekovės žodžiais, mielesnis buvęs administracinis darbas, kuriame daugiau konkretumo, o rezultatai apčiuopiami. Vicemero pareiga daugiau atstovauti Savivaldybei, buvoti įvairiuose rajone vykstančiuose renginiuose, šventėse. „Bet aš nesakau, kad nepatiko. Kartais pažįstami klausdavo, kaip galiu kaskart klausytis vis tų pačių, daug kartų girdėtų liaudiškų kapelų, o man būdavo atgaiva širdžiai, svarbiausia, gėrėdavausi saviveiklininkų, tokių, kuriuos sutikau Senojoje Įpiltyje, Kurmaičiuose ir kitur, entuziazmu, meile muzikai ir dainai “, – sakė D. Skruibienė.

Pasiilgsta tik bendradarbių

Buvusi vicemerė atviravo per savo darbo metus šiame poste pažinusi geraširdžių, paprastų žmonių kaimo bendruomenėse, ypač tuo metu, kai ruošėsi kandidatuoti į Seimą. Su kai kuriais užsimezgusi draugystė tebesitęsia ligi šiol. „Va, Jūratės braškės čia“, – vaišindama saldžiomis iki mėlynumo raudonomis didelėmis rajono ūkininkės laukuose užaugintomis uogomis pasidžiaugė Danutė.

Anot jos, ne visiems, renkantis, su kuo bendrauti, svarbiausia yra užimamos pareigos. O tokį kartėlį sykį jai yra tekę nuryti – kai, pasibaigus kadencijai, paliko Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo kėdę ir du su puse mėnesio tyliai ramiai ruošėsi konkursui į Vietinio ūkio skyriaus vedėjo pareigybę. „Buvo keista, kad žmonės, su kuriais anksčiau pasišnekėdavom, gatve eina pro šalį, bet nenori sutikti, akis suka į šoną. Galvodavau: negi sunku pasakyti „labas“? – retoriškai klausė pašnekovė.

Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovė D. Skruibienė yra šios kadencijos rajono tarybos narė, toliau aktyviai dalyvauja komitetų, ne vienos komisijos bei rajono tarybos posėdžiuose. Ar, užėjus Savivaldybėn, iš įpratimo kojos pačios neveda į buvusį darbo kabinetą? Atsakė, kad tokios nostalgijos nebėra. Jei ko ir pasiilgsta, tai – bendradarbių, buvusių kolegų.

Mėgaujasi laiku sau

„Man vis dar atrodo, kad tebesu atostogose, po kurių reikės sugrįžti į Savivaldybę ir vėl panirti į popierius“, – taip dabartinę būseną apibūdino šią kadenciją į mero postą kandidatuoti savo noru atsisakęs Juozas Mažeika. Toks sprendimas, anot jo, brendo brendo ir pribrendo: 5 metai vicemero ir 10 metų mero postuose – pakankamai solidi matematika.

Pastarąją kadenciją nesibaigiantys rūpesčiai, atsakomybė už didžiulius objektus, kaip Sporto komplekso statyba, Žemaitės alėjos rekonstrukcija, pastangos tvarkant Vilniaus gatvės rekonstrukcijos dokumentaciją, kaip reikiant išsekino. Jei tada būtų turėjęs galimybę pasiimti ne dviejų savaičių, o gerokai ilgesnes atostogas ir nuo darbo reikalų atitrūkti, normaliai pailsėti, galbūt viskas būtų susidėlioję kitaip. Buvęs meras ir pats ne kartą atsigirdęs, jog nemažai gyventojų toliau būtų norėję rajono vadovo poste matyti būtent jį. „Bet, kaip ten atsitiktų iš tikrųjų – nepabandžiau, nesužinojau“, – nusišypsojo jis.

J. Mažeika kol kas mėgaujasi laisvu laiku, bet tai, sakė, truks iki rudens. Tarp keturių sienų visam užsidaryti nežada. Kur pradės dirbti, neatskleidė, pridūrė tik, kad vadovauti jau nebenorėtų.

Buvęs meras ir dabar rankų sudėjęs nesėdi: pjauna žolę, tvarko Kūlupėnuose esančią sodybą, į kurią su žmona Aldona gyventi atsikraustė daugiau kaip prieš 30 metų, atlieka namų apyvokos daiktų „inventorizaciją“, ką reikia, sukala, sutaiso, perdažo, ko nereikia – išmeta. O kartais paties įsirengtose dirbtuvėse įsijungęs burzgina stakles – ką nors gamina iš medžio ir būtinai – iš ąžuolo. „Man patinka, medis skleidžia nenusakomai malonų kvapą“, – sakė pašnekovas.

Jis yra padirbęs ir ne vieną suoliuką, ir dailius laiptus, iš kambario vedančius į antrą gyvenamojo namo aukštą. Šį tą savo rankomis sukonstravo ir iš metalo – voljerą jaunai vokiečių aviganei Kajai, kurią nusipirko vos prieš kelis mėnesius. Šis veislinis brangus šuo – nebe pirmas Mažeikų namuose. Dar sovietų laikais Juozas turėjo taip pat vokiečių aviganį, tik patiną, už 60 rublių jį buvo nusipirkęs iš vadinamojo dosafo. „Gyvą“ pirkinį parsivežiau tada traukiniu, kūlupėniškiai pirštą prie smilkinio suko, šnekėjo, jog turbūt iš proto išsikrausčiau“, – smagiais prisiminimais pasidalijo buvęs meras. Jis neabejojo, kad kalytė Kaja, kaip ir anksčiau turėtasis aviganis, užaugs ištikima draugė, kurią vešis į žvejybą. Vieną kartą išsivežęs jau buvo, stebėjo, kaip gyvūnas gamtoje elgiasi, ir liko patenkintas. Išgyvena dėl Sporto komplekso

Žvejoti J. Mažeikai patinka arba vienam, jei čia pat, arba, kai vyksta prie Nemuno, į marias, – su nedidele kompanija, geriausiai vienu bičiuliu. Paklaustas, ar pats išdarinėja parsivežtą laimikį, ar pats kepa verda, buvęs meras prisipažino to nedarantis, pokštavo, jog šis „malonumas“ dažniausiai atitenka Aldonai. „Žuvis yra pirmas dalykas, dėl ko šeimoje dažniausiai mes susibaram: kai tik reikia laimikį valyti, aš sprunku maudytis, sakau, jog reikia persirengti“, – šmaikštavo jis.

Mažeikų sodyboje taip pat iškastas nemažas tvenkinys, kuriame plaukti ir žvejoti mokėsi visi keturi anūkai.

„Bet savų žuvų Juozas niekada nevalgo. Pagauna, pabučiuoja ir atgal paleidžia“, – juokėsi Aldona. Ji neslėpė, kad vyras ir kulinaras gana prastas – nebent kiaušinį iškeptų. „Ir dar miltinių blynų“, – atitarė šis.

Namuose J. Mažeika turi įsirengęs darbo kambarį su daugybe knygų. Buvo metas, kai apie įžymias pasaulio asmenybes, detektyvus arba istorinius romanus „rijo“ vieną po kito, o dabar, ypač vasarą, – ne. Tai todėl, kad, pradėjus skaityti, sunku atsitraukti, dienos bemat neliktų. Darbo kambaryje buvęs meras nuo pradžios iki galo perskaito rajoninius laikraščius, peržiūri kai kuriuos patinkančius interneto portalus, ruošdamasis rajono tarybos, kurios narys yra, posėdžiams, analizuoja sprendimų projektus.

„Sutikęs dabartinius rajono vadovus, vis pasiteirauju, kaip ten reikalai su rangovu „LitCon“, kaip su Sporto kompleksu? Man tai labiausiai rūpi“, – atviravo J. Mažeika. Jis apgailestavo, kad Kretingoje nuo seno susiformavęs stereotipas: esą objektai pradedami, bet, dar jų nebaigus, Savivaldybė jau griebiasi kitų. Šiuo metu tam įvaizdžiui paneigti situacija taip pat nepalanki, nes kai kurie žmonės nežino finansavimo tvarkos, nesupranta, kad visų pinigų iškart objektams niekas niekada neduoda, finansavimo tolesnėms statyboms kasmet reikia prašyti iš naujo. Atskiriems objektams skiriami tiksliniai pinigai. „Jei nebūtume Sporto kompleksui lėšų „pramušę“, tai nereiškia, kad jas būtume gavę kokiam nors kitam objektui“, – peripetijas paaiškino buvęs meras. Anot jo, daug kas Kretingos rajono savivaldybę mėgsta lyginti su Palangos arba Klaipėdos savivaldybėmis, esą ten tvarkomasi kitaip, geriau, ūkiškiau. Tačiau rajono ir juolab kurorto Savivaldybių lygmuo skiriasi kaip diena nuo nakties.

Kadenciją baigusiam merui „ant širdies“ labiausiai ir guli, kad nespėjo užbaigti Sporto komplekso, nors būtų norėjęs, sporto pasaulyje turi pažinčių, žino, į kurias duris belstis. „Pats nesiperšu ir nesisiūlau, bet, kadangi jokių nuoskaudų dėl rinkimų neturiu, esu pasiruošęs padėti naujajai rajono valdžiai, jei tik ji to paprašys, nesijaus visažinė “, – atviravo J. Mažeika.

Grįžo ten, iš kur išėjo

Savivaldybės administracijos direktoriaus kadenciją baigusiam, mero posto nesėkmingai siekusiam Virginijui Domarkui pačiam į darbą siūlytis nereikėjo – jau trečią dieną po rinkimų sulaukė pagrindinių bendrovės „Limeta“ akcininkų skambučio ir kvietimo vėl tapti generaliniu direktoriumi. „Jie juokavo, kad už tas dvi dienas, per kurias aš pats iniciatyvos neparodžiau, man galėtų užskaityti pravaikštą“, – smagų buvusių kolegų pokštą prisiminė jis.

Šis vienos didžiausių Lietuvoje sveikatos apsaugos aprūpinimo medicinos įranga sistemoje dirbančios įmonės akcininkų skambutis V. Domarkui reiškia labai daug. Pirmiausia – didelį įvertinimą ir pasitikėjimą. Nors sakoma, kad į tą pačią upę įbristi negalima, tačiau V. Domarkas įbrido ir jaučiasi patenkintas. Čia jis dirbo ir prieš 7-erius metus, būtent iš čia praėjusią kadenciją buvo pakviestas į Kretingos rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus vietą.

„Nauda buvo ir yra abipusė: patirtis privačiame versle man pravertė dirbant Savivaldybėje, o įdirbis Savivaldybėje savo ruožtu praverčia su kai kuriais klausimais susiduriant verslo įmonėje“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė jis. Paklaustas, kuris darbas įdomesnis, teigė, jog tai – nepalyginami dalykai, abu įdomūs savaip. Bendrovė „Limeta“ įkurta Vilniuje, bet turi filialus Klaipėdoje, Šiauliuose ir Kaune. Tris dienas V. Domarkui tenka dirbti sostinėje, dvi – Klaipėdoje. „Keisčiausia, kad darbo reikalais važinėjant ir po kitas Lietuvos savivaldybes, akys iš įpratimo dar vis kliūva už to, kas ten nepadaryta: tai bus asfalto duobė neužlopyta, tai keliai nepalaistyti, pakelės nenušienautos“, – juokėsi jis. Paklaustas, ko labiausiai gaila, palikus Kretingą, buvęs direktorius teigė, jog nieko, išskyrus tai, kad liko nepabaigti pradėti projektai, būgštauja, kad pastangos bei įdirbis nenueitų perniek. Ypač rūpi, kaip bus įgyvendinti Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, taip pat Vytauto ir Melioratorių g. žiedinės sankryžos projektai.

Atgal nesigręžioja

„Prie šios kadencijos valdžios vairo stojo trys naujokai: be mero, vicemeras ir administracijos direktorius. Būti paprastu tarybos nariu ir būti vadovu nėra tas pats. Bet, jei jie norės, jei turės valios – daug ką perpras, išmoks“, – įsitikinęs dabartinės kadencijos rajono tarybos nariu išrinktas V. Domarkas. Anot jo, svarbu, kad teisingai dėliotų finansų srautus, finansuotų objektus, už paskutinius metų mėnesius laiku atsiskaitytų su darbuotojais. Tačiau buvęs direktorius atviravo skeptiškai vertinantis dabartinės valdžios užmačias naują Savivaldybės administracijos pastatą statyti iš Savivaldybės biudžeto lėšų.

Siekiant rajono mero posto, visos rinkimų kampanijos metu V. Domarkui teko apie save išgirsti skaudinančių, anot jo, iš piršto laužtų komentarų, užgauliojimų viešojoje erdvėje. „Daugelis Lietuvoje diskutuoja apie patyčias, nuo jų norėtų, kiek įmanoma, apsaugoti savo vaikus, anūkus, o patys suaugusieji, ką daro? Nejau toks mūsų, lietuvių, bruožas? Patyčios klesti net ir Seime“ – stebėjosi buvęs Savivaldybės administracijos direktorius. Kai kuriuos jį įskaudinusius asmenis, padedant policijai, pavyko susekti. „Pasirodo, tie žmonės manęs net nepažįsta, bjauriai kalbėjo ir rašė pasidavę bandos jausmui“, – apgailestavo pašnekovas.

Jis neslėpė, kad dėl pralaimėtų rinkimų išgyveno. „Rodos, ir gyventojai jautė realius pokyčius mieste bei kaimuose, matė gražėjančias gatves. Kurį laiką pats svarsčiau, gal tikrai ką dariau ne taip? Gal galėjau dar daugiau? Bet tai jau yra praeitis, į kurią aš nusprendžiau nebesigręžioti“, – sakė V. Domarkas. Dabartiniu savo gyvenimo etapu jis džiaugiasi: daugiau laiko lieka praleisti su anūkais, savaitgaliais – pasitvarkyti sodyboje, ilgiau pasiknebinėti prie mėgstamų automobilių – darbe vairuoja BMW, o grįžęs namo – asmeninę „Volvo“. Laiko lieka ir daugiau pakeliauti po Lietuvą ar užsienio šalis. Į keliones jiedu su žmona Zita dažniausiai leidžiasi su šeimos draugais.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas