|
|
|
Brolis Bernardas: „Su amžiumi pasiilgstu išgrynintos tiesos...“
„Kiek kartų mes po žemę vaikštome,/Susitikimų, atradimų, praradimų duris varstome...“, – viename savo eilėraščių rašo brolis pranciškonas Bernardas Belickas. Regis, rašo apie kiekvieną mūsų ir apie save, šiemet pasitikusį 50-ąjį gyvenimo rudenį... – Kretinga savęs nebeįsivaizduoja be brolio Bernardo. O brolis Bernardas? Ar jis pats save įsivaizduoja be Kretingos? – Per 18 metų buvimo Kretingoje, atrodo, jau susigyvenau su Kretingos žmonėmis, nors iš pradžių labai viskuo stebėjausi ir stebėjau... Man, dzūkeliui, būdinga bendrauti tiesiogiai, labai greitai tose vietose, kuriose atlieku tarnystę, susigyvenu su visais... Pamilau ir jūrą, kuri man – tai kodas Nemuno, o Nemunas – tai kodas jūros. Pirmoji meilė man, gimusiam Birštone, ir buvo Nemunas, o jūra – jau pasimatymas su Žemaitijos kraštu. Žmonės čia nuostabūs, ir jeigu jie yra geresni negu aš – vadinasi, turiu kur paūgėti, kitaip į save pažvelgti. Su metais, peržvelgiant savo kelio kasdienybę, vis intymiau norisi ištarti tą raktinį žodį „atsiprašau“, įsivertinti, motyvuoti save. Norisi pasakyti, kad esu dėkingas, jog Dievas davė laiko. Esu dėkingas ir už suklupimus, kuriuos turėjau, kad būtų sustiprintas gyvenimas, kad turėčiau, iš ko mokytis. Nes tiesa negimsta iš nieko, ji atranda savo vertę per gyvenimo pasiekimus. – Tai vis dėlto, kokie tie Kretingos žmonės? – Kalbėti apie Žemaitijos krašto žmones? Aš jų iki galo taip ir nepažinau, ir numirsiu nepažinęs. Bet jie turi savo vadovavimąsi, savo stuburą, nuomonę, kelią. Tame pažinime juos vis iš naujo pažįstu per bendravimą, per tarnystę, bet kažko, nepažinto, dar yra, ir tada supranti, kad esi svečias šiame krašte, nesi iki galo to krašto šeimininkas. Nors, kaip bebūtų keista, kai sugrįžtu į Birštoną, jaučiuosi ano gyvenimo, ano laiko vaikas, žmogus. Ten jau ir to, ir to nepažįstu. Mes bandome save apgauti – buvo ana ten, gyveno, o dabar nebėra. Juk, pagalvojus, grįžtu į laikmetį, kada buvau, o dabar nebėra to laiko. Yra tik šiandien ir ateitis. O iš tikrųjų kretingiškiai – mieli, nuostabūs žmonės – man duoda impulso tarnystei, ir jeigu taip gali pasakyti, vadinasi, jau suaugai su tuo kraštu, įsišaknijai. Visos tos mintys – kalbant apie paprastus žmones. O valstybė, valdžia, – jau būtų kitas žvilgsnis. – Kas Jums, broli Bernardai, yra įkvėpimo šaltinis? – Šv. Mišios – maldų gyvenimas, Rožinio malda, bet kartu – ir toji gamtos paletė, kurią matau nuolat. Esu Dievo malonės ir gamtos vaikas, ir toje aplinkoje, naujų ieškojimų kelyje vis dar atrandu kažką naujo, kas neatrasta ir nepažinta. Įkvėpimo šaltinis – tai ir santykis su žmonėmis – bendravimo kelias, ir kasdienos gyvenimas, tarnystės prisilietimai, įkvepiantys mane ir per krikštą, santuoką, ir per palydėjimus į amžinybę, kai susilieja kančia, skausmas, džiaugsmas. – Ar kūryba Jums yra tikslas, rezultatas? – Iš tiesų kultūra, menas, poezija praplečia akiratį, daro žmogų šviesesnį, kultūringesnį. Man kūryba reikalinga kaip atradimas kasdienoje. Nesielgiu kaip ne kurie, kaip blynus kepantys knygą po knygos. Jeigu per metus parašau 3–4 gerus eilėraščius, vadinasi, verta ieškoti, atrasti. – Ar kas nors pasikeitė, sulaukus 50-ies? – Niekas. Tik pabalau, kaip sodo medis... Graži atrakcija tas 50-metis. Žmogus yra gražus, kai yra saikingas, ir lieka savo natūroje, kokiuose metuose bebūtų. Tik pastebiu, kad su amžiumi pasiilgstu išgrynintos tiesos... Ir apskritai, gyvenimas palaimintas kuklumu. – Priskiriate save prie kuklių žmonių? – Sunku pasakyti, tegu žmonės kalba. Gal kam ir atrodo, kad esu susireikšminęs, bet esu toks, koks esu. Geriausiai esu matomas, kai kąsniais vaikštau tylėdamas... – Ir kaip sugebate sustoti prie poezijos mūzos? – Tai daugiau vakaro, saulės nusileidimo laiko užsiėmimas. Kai viskas nusėsta vakare, kai viską peržvelgiu, pasižiūriu, ką nuveikiau. Poezija – tai ir atsiskaitymas už laiką. Esu rašantis, kuriantis, bet nelaikau savęs poetu – pirmiausia esu diakonas, sudedantis savo patirtis į eiliuotą žodį. – Kiek svarbu Jums tą žodį paleisti, duoti išgirsti kitiems? Esate nuolatinis bendruomeninių, kūrybinių sambūrių dalyvis, vadinasi, norisi būti išgirstam? – Man svarbu išgyventu žodžiu dalintis su kitais, esu bendravimo brolis, išeinantis lauk su savo mintimis ir tas gilumas atveriantis išorinei bendrystei, susitikimams su žmonėmis. Pašaukimas žodžiui įasmenina mano tarnystę – čia aš irgi dalinuosi tuo žodžiu, o buvimas kūrybos vakaruose – tai augimo kriterijus, noras būti vienu tų, kurie eina kūrybiniu keliu. – Daug kalbate apie pašaukimą. Kodėl tai svarbu? – Pašaukimas mano gyvenime – didelė malonė. Tikėjimo keliu mane vedė senelės, mamos malda, broliai, kuriuos sutikau savo gyvenime. Prasminga šiais metais prisiminti ir tėvą Stanislovą – jo pavyzdys man visada išliks kaip tauraus tarnaujančio brolio, mylinčio žmones. Tokie mažesni ar didesni susitikimai su pašaukimo asmenybėms yra perlai šiais laikais, priverčiantys susimąstyti, kaip išmokti mylėti tarnystę ir tuo tarnavimu dalintis su žmonėmis. Žmogus tik mylėdamas kitus yra mylimas ir laimingas. Aš visiems norėčiau palinkėti ne tik dvasinės ir fizinės sveikatos, Dievo palaimintos kasdienybės. Man svarbu, kad žodžiai, kuriuos tariame, būtų tikri, o darbus, kuriuos dirbame, atliktume su meile, įsivertindami, kiek savęs mokame išdalinti mums duotame laike. Iš mano nugyventų 50 metų kitų metų rugpjūtį 20 metų bus amžinųjų įžadų, o su broliais vienu keliu einu jau 26 metus.
Brolis Bernardas Belickasgimė 1968 m. Birštone, gydytojos ir agronomo šeimoje. Šeimoje – trečiasis jauniausias sūnus. Baigęs Birštono vidurinę mokyklą, atitarnavo sovietinėje armijoje. Kretingoje su broliais pranciškonais išbuvo nuo 1999 iki 2007 m., po to – 2007–2010 m. Kanadoje atliko noviciatą. Nuo 2010 m. iki dabar brolis Bernardas – ir vėl Kretingoje, kur tarnauja šio krašto žmonėms. 2012 m. išleido savo poezijos knygą „Taip priėjo gyvenimas“.-------
Į lietų...Į lietų... Į rudenio atodūsius gaivius Draugingame tylos kely Į jūros bangų mūšą Per čežantį Gyvenimo Spalį Lapams laisvai plasnojant Ateinu į tave žemiškojo šlamėjimo pabudime. Ir regiu Tavyje laiko tekėjimą Snūduriuojančio miško tankmėje. Tarp savo seserų ir brolių Medžių: kokių tik jų gražiausių būtų... O, kad tu žinotum, Jie kalba nelyg žvaigždės pilkšvo dangaus prieglobstyje! Jie ir kenčia, myli, apkabina Žemės egzistencijos brolystę, Ateina ji išsopėta Darganotoji Rudenė Mūsų Meilė, kančia, Gyvastis, bičiulystė Suaižėjusio Gyvenimo. Šaltosios žvarbos svetimumo sugeltoji! Manasis ilgesys taip trokšta sušilti prie Dievo aukuro – Saulutės eucharistijoje – Gerumo duonoje.
Rudens spalvosSkirtingom rudenio spalvom Gyvenimas kiekvieną vis nudažo. Silpnumo valandą lange kryželis vienišystės pasibeldžia Per nerimastingo ilgesio upę Šventa Dvasia paduoda savo inkarą. Tik vėl mes einame į siautulį O jis, kaip atrama, mus pasitinka! Per sūkuriuotą labirintą, per savo paklydimą Į prašančiąją atleidimo raudą pasileidžiame. Kantriai laukia angelas skirtasis, Kol mumyse seklioji upė į sausumą pavirs. Tada paleidžia dovanų mus laistantį šaltinį, Kad augtų ir žaliuotų mumyse viltis! Sunki ta kryžkelės žmogaus malda, Tačiau jinai didinga ir tikra. Kai atvira, pūliuojanti žaizda Tiesa sutvarstoma, kuri mus perkeičia Dievo malonės atgaiva.
Br. Bernardas
|
|
